7. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, Šventajame Rašte randame didžiulį įvairių skausmingų žmogui situacijų sąrašą. Tačiau šis daugeriopas išvardijimas neišsemia visko, kas šia tema pasakyta ir nuolat kartojama – ne raidėmis parašytoje – žmogaus istorijos knygoje, negana to – per kiekvieno žmogaus istoriją skaitomoje žmonijos istorijos knygoje.

Galima sakyti, kad žmogus kenčia patirdamas visokį blogį. Senojo Testamento žodyne kančia ir blogis sutapatinami. Iš tikrųjų šis žodynas nebuvo specialaus žodžio, išreiškiančio “kančią”. Taigi visokia kančia buvo vadinama blogiu (²²). Tik graikų kalboje ir tuo kartu Naujajame Testamente (bei graikiškuose Senojo Testamento vertimuose) buvo pavartotas žodis pascho – esu ištiktas, patiriu jausmą, kenčiu”; nuo tol kančia tiesiogiai nebetapatinama su objektyviu blogiu, bet išreiškia situaciją, kai žmogus patiria blogį ir tai patirdamas tampa kančios subjektu. Kančia turi tuo pačiu metu aktyvų ir pasyvų (nuo patior – “aš kenčiu”) pobūdį. Netgi kai žmogus pats sau užsitraukia kančią, kai jis pats yra jos priežastis, ši kančia lieka kažkas pasyvaus jo metafizinėje būtyje.

Tačiau tai nereiškia, kad kančia psichologine prasme nebūtų paženklinta “ypatingu” aktyvumu. Tai yra daugeriopas ir subjektyviai įvairus skausmo, liūdesio, nusivylimo, pasidavimo ar netgi nevilties “aktyvumas”, priklausantis nuo kančios intensyvumo ir gelmės ir taip pat netiesiogiai priklausantis nuo kenčiančio asmens bendrosios sanklodos ir ypatingo jautrumo. Tačiau šių psichologinių kančios formų šerdyje visuomet glūdi blogio patyrimas, dėl kurio žmogus kenčia.

Taigi kančios tikrovė mus veda į klausimą apie blogio esmę: kas yra blogis?

Šis klausimas tam tikra prasme neatsiejamai susijęs su kančios tema. Krikščioniškas atsakymas į jį skiriasi nuo kai kurių kultūrinių ar religinių tradicijų atsakymo. Pagal šias tradicijas pati būtis kaip tokia laikoma blogiu, iš kurio reikia išsivaduoti. Krikščionybė skelbia esminį būties gėrį, gėrį viso, kas egzistuoja. Ji išpažįsta Kūrėjo ir kūrinijos gerumą. Žmogus kenčia dėl blogio, kuris yra tam tikras gėrio trūkumas, ribotumas ar iškraipymas. Galima sakyti, kad žmogus kenčia dėl gėrio, kuriame jis neturi jokios dalies, nuo kurio jis tam tikru mastu atskirtas arba kurį pats iš savęs atėmė. Visų pirma žmogus kenčia todėl, kad normaliu atveju jis “privalėtų” turėti dalį šiame gėryje, o vis dėlto neturi. Krikščioniškajame suvokime kančios tikrovė paaiškinama per blogį, kuris tam tikru būdu susijęs su gėriu.