22. Su Dievo karalystės perspektyva susijusi iš Kristaus kryžiaus kylančios šlovės viltis. Prisikėlimas atskleidė šią šlovę – eschatologinę šlovę, kurią ant Kristaus kryžiaus buvo visiškai aptemdžiusi didžiulė kančia. Tie, kurie per savo pačių kančią įsitraukia į Kristaus kančią, yra pašaukti dalyvauti ir jo šlovėje. Paulius tai mini įvairiose vietose. Laiške romiečiams jis rašo: “Mes <…> Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti” (⁶⁷). Antrajame laiške korintiečiams skaitome: “O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini” (⁶⁸). Apaštalas Petras savo Pirmajame laiške apie šią tiesą kalbės tokiais žodžiais: “Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis” (⁶⁹).

Kančios ir šlovės motyvas turi griežtai evangelinį pobūdį, kuris atsiskleidžia žvelgiant į Kryžių ir Prisikėlimą. Prisikėlimas pirmiausia tapo šlovės pasireiškimu, atitinkančiu Kristaus iškėlimą per Kryžių. Jeigu žmonių akimis kryžius buvo Kristaus pažeminimas, tai Dievo akyse jis reiškė jo išaukštinimą. Ant kryžiaus Kristus atliko ir galutinai įvykdė savo misiją: įvykdydamas Tėvo valią jis kartu pasiekė ir savo pilnatvę. Silpnume pasireiškė jo jėga, o pažeminime – visa jo mesijinė didybė. Argi neįrodo šios didybės agonijos metu Golgotoje jo ištarti žodžiai, ypač jo nukryžiavimo kaltininkams: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (⁷⁰). Dalyvaujantiems Kristaus kentėjimuose šie žodžiai nuskamba kaip nuostabiausias pavyzdys. Kentėjimai taip pat yra kvietimas parodyti žmogaus moralinę didybę bei dvasinę brandą. Tai įrodo visų kartų kankiniai bei Kristaus išpažinėjai, ištikimi jo žodžiams: “Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos” (⁷¹).

Kristaus Prisikėlimas atskleidė “būsimojo amžiaus šlovę” ir drauge patvirtino “kryžiaus išaukštinimą”: pačioje Kristaus kančioje paslėptą šlovę, kuri kaip anksčiau, taip ir dabar dažnai atsispindi žmogiškoje kančioje kaip žmogaus dvasinės didybės išraiška. Šią šlovę liudija ne tik tikėjimo kankiniai, bet ir daugybė tų, kurie kartais net be tikėjimo į Kristų kenčia ir paaukoja gyvenimą už tiesą ar teisingą reikalą. Visų šių žmonių kentėjimai akivaizdžiai paliudija nepaprastą žmogaus orumą.