24. Tačiau apaštalo, dalyvaujančio Kristaus kentėjimuose, patirtis siekia dar toliau. Laiške kolosiečiams randame žodžius, kalbančius tartum apie paskutinį su kančia susietos dvasinės kelionės etapą. Šv. Paulius rašo: “Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia” (⁷⁸). O kitame laiške jis klausia savo skaitytojų:  “Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai?” (⁷⁹).

Velykų slėpinyje Kristus davė pradžią savo bendrystei su žmogumi Bažnyčios bendruomenėje. Bažnyčios slėpinys pasireiškia tuo, kad jau Krikštu, kuris susieja su Kristumi, ir po to per Auką – sakramentiškai, per Eucharistiją – Bažnyčia nuolat dvasiškai statydinasi kaip Kristaus Kūnas. Šiame Kūne Kristus nori susivienyti su kiekvienu žmogumi, o ypatingu būdu jis susivienija su kenčiančiais. Apie šią išskirtinę vienybę liudija anksčiau iš Laiško kolosiečiams cituoti žodžiai. Kas kenčia susivienijęs su Kristumi – lygiai kaip apaštalas Paulius kenčia savo “vargus” vienybėje su Kristumi – gauna iš Kristaus ne tik jau minėtos jėgos, bet taip pat “papildo” savo kančiomis, “ko dar trūksta Kristaus vargams”. Šis evangelinis požiūris ypač išryškina kūrybinį kančios pobūdį. Kristaus kentėjimai sukūrė pasaulio atpirkimo gėrį. Tai neišsemiamas ir neišsenkantis gėris. Joks žmogus nebegali jo papildyti. Bet kartu, Bažnyčios kaip jo Kūno slėpinyje Kristus tam tikra prasme atvėrė savo atperkamąją kančią kiekvienai žmogiškajai kančiai. Kiek žmogus įsitraukia į Kristaus kentėjimus – nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje ir kuriuo istorijos momentu būtų – tiek jis savo ruožtu papildo kentėjimus, kuriais Kristus įvykdė pasaulio Atpirkimą.

Ar tai reiškia, kad Kristaus įvykdytam Atpirkimui dar kažko trūksta? Ne. Tai tik reiškia, kad Atpirkimas, įvykdytas atlyginamosios meilės, lieka nuolat atviras kiekvienai žmogiškoje kančioje parodytai meilei. Šioje dimensijoje – meilės dimensijoje – jau iki galo įvykdytas Atpirkimas yra tam tikra prasme vykdomas nuolat. Kristus įvykdė Atpirkimą pilnutinai ir galutinai; tačiau tuo pat metu Kristus jo neuždarė: išganingoje kančioje, kuria buvo atpirktas pasaulis, Kristus nuo pradžių atsivėrė ir nuolat atsiveria kiekvienai žmogiškajai kančiai. Atrodo, atperkamosios Kristaus kančios pačią esmę sudaro tai, kad ji turi būti nepaliaujamai papildoma.

Taigi, būdamas atviras kiekvienai žmogiškajai kančiai, Kristus savo paties kančia atpirko pasaulį. Tačiau Atpirkimas, nors ir iki galo atliktas per Kristaus kančią, ypatingu būdu tęsiasi ir rutuliojasi žmonijos istorijoje. Jis auga kaip Kristaus Kūnas, Bažnyčia, ir šioje dimensijoje kiekviena žmogiškoji kančia dėl meilės vienybės su Kristumi papildo Kristaus kančią. Ji papildo šią kančią tai, kaip Bažnyčia papildo atperkamąjį Kristaus darbą. Bažnyčios slėpinys, – to kūno, kuris savyje papildo nukryžiuotą ir prikeltą Kristaus kūną, – tuo pat metu nurodo erdvę, kurioje žmogaus kentėjimai papildo Kristaus kentėjimus. Turint omeny šią plotmę, šią Bažnyčios kaip Kristaus Kūno dimensiją, kuri nuolat plėtojasi laike ir erdvėje, galima galvoti ir kalbėti apie tai, “ko trūksta” Kristaus kentėjimams. Apaštalas tai aiškiai pasako rašydamas: “kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia”.

Būtent Bažnyčia, kuri, nešdama žmonijai Atpirkimą, be perstojo semia iš neišsenkančių jo šaltinių, yra toji dimensija, kur atperkamąją Kristaus kančią nuolat papildo žmogaus kentėjimai. Tai pabrėžia dieviškąją ir žmogiškąją Bažnyčios prigimtį. Būtent dėl to kančia turi ypatingą vertę Bažnyčios akyse. Tai gėris, prieš kurį Bažnyčia pagarbiai lenkiasi, giliai tikėdama Atpirkimu. Ji lenkiasi prieš jį su tokiu giliu tikėjimu, su kuriuo saugo savyje neapsakomą Kristaus Kūno slėpinį.