27. Šventasis Paulius kalba apie tokį džiaugsmą Laiške kolosiečiams: „Aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus” (⁸⁸). Džiaugsmo šaltinis randamas nugalint kančios nenaudingumo suvokimą, kuris kartais labai giliai įsišaknijęs žmogaus kančioje. Tas suvokimas ne tik užvaldo žmogų iš vidaus, bet, atrodo, paverčia jį našta kitiems. Žmogus jaučiasi pasmerktas priimti pagalbą ir globą iš kitų ir tuo pačiu metu pats sau atrodo esąs visiškai nereikalingas. Atradus išganingą kentėjimo vienybėje su Kristumi prasmę šis depresinis pojūtis perkeičiamas. Tikėjimas, jog tampama Kristaus kančios dalyviu, atneša vidinį tikrumą, kad kenčiantysis „papildo, ko dar trūksta Kristaus vargams”; įsitikinimą, jog Atpirkimo darbo dvasiniu matmeniu jis, panašiai kaip Kristus, pasitarnauja savo brolių ir seserų Išganymui ir vykdo nepamainomą tarnystę. Kristaus Kūne, kuris be perstojo gimsta iš Atpirkėjo kryžiaus, būtent persmelktas Kristaus aukos dvasia kentėjimas yra nepakeičiamas tarpininkas ir autorius tų gėrybių, kurios būtinos pasauliui išganyti. Kentėjimas labiau negu bet kas kitas atveria kelią malonei, perkeičiančiai žmonių sielas. Kančia labiau negu bet kas kitas žmonijos istoriją pripildo atpirkimo galios. Toje „kosminėje” kovoje tarp dvasinio gėrio ir blogio jėgų, aprašytoje Laiške efeziečiams (⁸⁹), žmogaus kentėjimai, suvienyti su atperkamąja Kristaus kančia, yra ypatinga parama gėrio jėgoms ir atveria kelią šių išganingųjų jėgų pergalei.

Taigi Bažnyčia visuose kenčiančiuose Kristaus broliuose ir seseryse regi tarsi daugialypį jo antgamtinės galios subjektą. Kaip dažnai į juos kreipiasi Bažnyčios ganytojai ir būtent iš jų siekia pagalbos ir paramos! Kančios evangelija rašoma be paliovos. Ji nuolat kalba paradoksaliais žodžiais: dieviškosios galios versmės ištrykšta būtent iš pačios žmogiškosios silpnybės. Kristaus kančios dalininkų kentėjimuose yra ta ypatinga pasaulio Atpirkimo begalinio lobio dalelė, ir jie gali dalytis šiuo lobiu su kitais. Kuo labiau žmogus gąsdinamas nuodėme, kuo svaresnės šiandienio pasaulio nuodėmės struktūros, tuo iškalbingesnė pati žmogaus kančia. Tuo labiau Bažnyčia jaučia poreikį pasaulio išganymui pasitelkti žmogiškųjų kentėjimų vertę.