3. Vyskupai, suvokdami priklausą vieningam kūnui, Bažnyčios istorijos tėkmėje savo misijai vykdyti pasitelkė priemones, struktūras ir bendravimo priemones, reiškiančias jų bendrystę ir rūpestį visomis Bažnyčiomis ir pratęsiančias pačios Apaštalų kolegijos gyvavimą: pastoracinį bendradarbiavimą, konsultacijas, tarpusavio pagalbą ir kt., – išlaikant valdžią, kurią kiekvienas Vyskupas dieviškuoju sutvarkymu turi savo vietinėje Bažnyčioje.

Nuo pat pirmųjų šimtmečių šios bendrystės tikrovė ypatingai ir būdingai reiškėsi šaukiant Susirinkimus. Tarp jų verta paminėti – drauge su visuotiniais susirinkimais, kuriems pradžią davė Nikėjos Susirinkimas 325 m., – dalinius susirinkimus, tiek plenarinius, tiek provincinius, kurie, pradedant nuo II amžiaus, dažnai vykdavo visoje Bažnyčioje (²⁴).

Dalinių susirinkimų praktika tęsėsi ir Viduramžiais. Tačiau po Tridento Susirinkimo (1545 – 1563) jie vykdavo rečiau. Nepaisant to, 1917 m. Kanonų teisės kodekse, siekiant atgaivinti tokią garbingą instituciją, buvo numatyta dalinių susirinkimų rengimo tvarka. Šio Kodekso kan. 281 kalbama apie plenarinį susirinkimą ir nustatoma, jog jis gali vykti leidžiant popiežiui, kuris paskiria delegatą susirinkimui sušaukti ir jam vadovauja. Tame pačiame Kodekse numatoma rengti provincinius susirinkimus bent kas dvidešimt metų (²⁵), o Vykupų konferencijas arba asamblėjas kiekvienoje provincijoje – bent kas penkerius metus, kad būtų galima spręsti vyskupijų problemas ir pasirengti provincijos susirinkimui (²⁶). Naujajame 1983 m. Kanonų teisės kodekse išsaugotas platus normų rinkinys, reguliuojantis dalinius susirinkimus, tiek plenarinius, tiek provincinius (²⁷).