4. Greta dalinių susirinkimų tradicijos ir harmoningai derinantis su ja, dėl istorinių, kultūrinių, socialinių ir ypatingų pastoracinių priežasčių, pradedant nuo pastarojo šimtmečio, įvairiose šalyse atsirado Vyskupų konferencijos. Jos buvo įsteigtos turint ypatingus pastoracinius tikslus, kaip priemonė, leidžianti atsakyti į įvairius, su bendrais interesais susijusius bažnytinius klausimus ir rasti tinkamus sprendimus. Skirtingai nuo susirinkimų šios Konferencijos turėjo tvirtai nustatytą ir tęstinį pobūdį. Šventosios Vyskupų kongregacijos (Sacra Congregatio Episcoporum et Regularium) 1889 m. rugpjūčio 24 d. Instrukcija jas aiškiai įvardija, pavadindama „Vyskupų konferencijomis" (²⁸).

Vatikano II Susirinkimo dekrete Christus Dominus ne tik išreiškiama viltis, jog atgis garbinga dalinių susirinkimų institucija (plg. Nr. 36), bet ir pabrėžtinai kalbama apie Vyskupų konferencijas, pripažįstant faktą, jog jos įsteigtos daugelyje kraštų, ir nustatant jų veiklą liečiančias ypatingas gaires (plg. Nr. 37 – 38). Susirinkimas iš tikrųjų pripažino šių struktūrų naudą bei vaisingumą, nutardamas jog „būtų naudinga, kad visur tos pačios tautos ar krašto Vyskupai rinktųsi pastoviomis sutartomis datomis, kad bendrai pasitarę, pasidaliję žiniomis bei patyrimu, harmoningai derintų jėgas bendram Bažnyčių labui" (²⁹).