16. Paprastai Vyskupų konferencijos yra nacionalinės, t. y. jos vienija to paties krašto Vyskupus (⁶³), kadangi tos pačios tautos piliečių kultūros, tradicijos ir bendros istorijos ryšiai, taip pat ir socialinių ryšių sąveikos reikalauja iš šios teritorijos episkopato narių pastovesnio bendradarbiavimo, negu to reikalautų kitos teritorijos bažnytinės aplinkybės. Vis dėlto Kanonų teisėje numatoma galimybė, kad „Vyskupų konferencija gali būti įkurta daugiau ar mažiau išplėstoje teritorijoje taip, kad apimtų tik kai kurių toje teritorijoje įsteigtų Bažnyčių Vyskupus arba vietinių Bažnyčių, veikiančių skirtingose tautose, vadovus" (⁶⁴). Iš to išplaukia, jog Vyskupų konferencijos gali veikti taip pat kitu teritoriniu pagrindu arba tarptautiniu lygiu. Apaštalų Sostui priklauso teisė spręsti apie asmenines arba dalykines aplinkybes, sąlygojančias didesnį ar mažesnį Konferencijos teritorinį išplėtimą. „Kadangi išskirtinai tik aukščiausiajai Bažnyčios valdžiai priklauso, išklausius Vyskupų, kuriuos liečia šio klausimo sprendimas, įsteigti, paleisti arba pakeisti Vyskupų konferencijas" (⁶⁵).