22. Spręsdami naujus klausimus ir siekdami, jog Kristaus žinia apšviestų ir vestų žmonių sąžines, sprendžiant visuomenės pokyčių atnešamas naujas problemas, Vyskupai, susibūrę į Vyskupų konferenciją ir bendrai vykdydami savo mokymo tarnybą, gerai suvokia savo pareiškimų ribotumą. Nors šie pareiškimai yra oficialūs, autentiški ir išlaiko bendrystę su Apaštalų Sostu, jie neturi visuotinio magisteriumo pobūdžio. Dėl šios priežasties Vyskupai turi būti atsargūs ir netrukdyti kitos teritorijos vyskupų mokymo darbui, atsižvelgti į platesnį, gal netgi pasaulinį atgarsį, kurį socialinės bendravimo priemonės teikia atskiro regiono įvykiams.

Atsižvelgiant į tai, kad autentiškas Vyskupų magisteriumas, kurį jie vykdo Kristaus įgalioti, privalo visuomet būti vienybėje su Vyskupų kolegijos galva ir jo nariais (⁸³), ir kad Vyskupų konferencijos pareiškimai priimami vienbalsiai, jie, be abejo, gali būti pačių Konferencijų skelbiami, o tikintieji privalo religinės pagarbos dvasia paklusti tam autentiškam savo Vyskupų mokymui. Tačiau, jei vienbalsiškumo nėra, tuomet vien tik Konferencijos Vyskupų dauguma negali skelbti pareiškimo kaip autentiško Vyskupų konferencijos mokymo, kuriam turėtų paklusti visi tos teritorijos tikintieji, nebent Konferencija b?tų gavusi Apaštalų Sosto pripažinimą (recognitio). Apaštalų Sostas nesuteikia šio recognitio, jei dauguma nėra kvalifikuota. Apaštalų Sostas įsikiša taip, kaip reikalauja įstatymas dėl Vyskupų konferencijos bendrųjų dekretų leidimo (⁸⁴). Šventojo Sosto recognitio, be kita ko, turi garantuoti, kad susiduriant su naujais klausimais, kuriuos kelia šiems laikams būdingi spartūs socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, magisterinis atsakymas skatintų bendrystę, o ne kenktų jai ir ir galimas visuotinio Magisteriumo ištarmes ne apsunkintų, bet jas parengtų.