I

Įžanga
 

1. Viešpats Jėzus paskyrė Apaštalus „kaip kolegiją, t. y. pastovų būrį, kuriam vadovauti pavedė iš jų pačių tarpo išrinktam Petrui" (²). Apaštalai nebuvo Jėzaus išrinkti ir pasiųsti nepriklausomai vienas nuo kito, bet sudarė Dvylikos grupę, pagal Evangelijose kartojamą apibūdinimą „vienas iš Dvylikos" (³). Viešpats jiems visiems drauge patikėjo Dievo karalystės skelbimo misiją (⁴); Viešpats siuntė juos ne individualiai, bet po du (⁵). Per Paskutinę vakarienę Jėzus meldėsi Tėvui dėl Apaštalų ir tų, kurie per jų žodį jį įtikės, vienybės (⁶). Po prisikėlimo ir prieš žengdamas į dangų Viešpats patvirtino Petrui suteiktą ganytojo vyresnybę (⁷) ir patikėjo Apaštalams tą pačią misiją, kurią gavo iš Tėvo (⁸).

Sekminių dieną nužengus Šventajai Dvasiai, konkreti Apaštalų kolegija pripildoma naujos dieviškojo Užtarėjo gyvybinės galios. Petras, stojęs „su Vienuolika" (⁹), kalba miniai ir pakrikštija daugybę įtikėjusiųjų; atsiranda pirmoji bendruomenė, vienijama klusnumo Apaštalų mokymui (¹⁰); iš Apaštalų rankų bendruomenė gauna savo pastoracinių problemų sprendimą (¹¹); Paulius kreipiasi būtent į Jeruzalėje likusius Apaštalus, kad patvirtintų bendrystę su jais ir įsitikintų, jog bėga neveltui (¹²). Apaštalų suvokimas, kad jie sudaro nedalomą kūną, pasireiškia ir tuomet, kai iškyla klausimas, ar krikščionys, kilę iš pagonių, privalo laikytis tam tikrų Senojo Testamento nuostatų. Tuomet Antiochijos bendruomenėje nutariama, kad „Paulius, Barnabas ir kai kurie iš anų nuvyks dėl šio ginčo į Jeruzalę pas Apaštalus ir vyresniuosius"(¹³). Norėdami išspręsti problemą Apaštalai ir vyresnieji susirinko, tarėsi ir Petro autoriteto vadovaujami svarstė, o galiausiai nutarė, kad „Šventajai Dvaisiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti ir jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina..."(¹⁴)