6. Po Vatikano II Susirinkimo Vyskupų konferencijos žymiai išsiplėtojo ir krašto ar specifinės teritorijos Vyskupams tapo pirmutinės svarbos priemone, norint pasidalyti nuomonėmis, pasitarti tarpusavyje ir bendradarbiauti visos Bažnyčios labui: pastaraisiais metais jos visame pasaulyje yra konkreti gyva ir veiksminga tikrovė (³⁴). Jų svarbą atskleidžia tas faktas, kad jos veiksmingai prisideda ugdant Vyskupų, taigi ir Bažnyčios, vienybę, kaip vertingas bažnytinės bendruomenės tvirtinimo instrumentas. Vis dėlto auganti jų veiklos apimtis iškėlė kai kurių pastoracinės bei teologinės prigimties klausimų, ypač dėl jų [Vyskupų konferencijų] santykių su atskirais dieceziniais Vyskupais.