7. Dvidešimčiai metų praėjus po Vatikano II Susirinkimo pabaigos, 1985 metais vykusi Ypatingoji Vyskupų Sinodo asamblėja pripažino pastoracinę naudą ir netgi Vyskupų konferencijų būtinybę šiandieninėje situacijoje, tačiau ten pat buvo pabrėžta, jog „Vyskupų konferencijos savo veiklos būdais privalo atsižvelgti į Bažnyčios gėrį, t. y. tarnybą vienybei ir neatimamą kiekvieno Vyskupo atsakomybę, visuotinės Bažnyčios ir jo vietinės Bažnyčios atžvilgiu" (³⁵). Todėl Sinodas rekomendavo visapusiškiau ir giliau studijuoti teologinį ir po to nuosekliai juridinį Vyskupų konferencijų statusą, o visų pirma išnagrinėti jų mokymo autoritetą atsižvelgiant į dekreto Christus Dominus Nr. 38 ir Kanonų teisės kodekso kan. 447 ir 753 (³⁶).

Taigi šis dokumentas yra taip pat anuomet pageidautų studijų rezultatas. Jo tikslas – griežtai išlaikant ištikimybę Vatikano II Susirinkimo dokumentams – nustatyti teologinius bei juridinius principus, saistančius Vyskupų konferencijas ir pasiūlyti būtiną juridinių normų visumą, padedančią nustatyti teologiškai gerai pagrįstą ir juridiškai tikrą Vyskupų konferencijų veikimą.