12. Kai tam tikros teritorijos Vyskupai bendrai vykdo atitinkamas pastoracines funkcijas savo tikinčiųjų labui, toks vyskupų tarnystės bendras vykdymas yra konkretus kolegialios dvasios (affectus collegialis) pritaikymas (⁵¹), kuris „yra bendradarbiavimo tarp Vyskupų regioniniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu siela" (⁵²). Vis dėlto šis teritorinio vieneto Vyskupų tarnystės vykdymas niekuomet nėra tos pačios kolegialumo prigimties, kuri būdinga Vyskupų, kaip aukščiausios valdžios Bažnyčioje subjekto, veiksmams. Vyskupų santykis su Vyskupų kolegija visiškai skiriasi nuo Vyskupų santykio su struktūromis, suorganizuotomis minėtiems bendriems pastoraciniams uždaviniams vykdyti.

Vyskupų korpuso veikimo kolegialumas susijęs su faktu, kad „visuotinės Bažnyčios nedera suvokti kaip vietinių Bažnyčių sumos ar federacijos" (⁵³). "Ji nėra tų Bažnyčių bendrystės rezultatas, o savo esminiu slėpiniu yra ontologiškai ir chronologiškai pirmesnė tikrovė už kiekvieną vietinę Bažnyčią" (⁵⁴). Panašiai ir Vyskupų kolegijos nedera suprasti nei kaip vietinėms Bažnyčioms vadovaujančių Vyskupų sumos, nei kaip tų Vyskupų bendrystės rezultato. Kadangi Vyskupų kolegija yra esminis visuotinės Bažnyčios elementas, ji yra tikrovė, pranokstanti vadovavimo atskirai Bažnyčiai tarnystę (⁵⁵). Vyskupų kolegijos valdžia visai Bažnyčiai nėra atskirų Vyskupų vietinėse Bažnyčiose vykdomų valdžių sumos rezultatas; tai yra pirmesnė tikrovė, kurioje dalyvauja atskiri Vyskupai, galintys veikti visos Bažnyčios mastu tik kolegialiai. Vien tik Romos popiežius, Vyskupų kolegijos galva, gali individualiai vykdyti aukščiausią valdžią Bažnyčioje. Kitais žodžiais tariant, „vyskupų kolegialumas griežta ir tikrąja prasme priklauso tik visai Vyskupų kolegijai, kuri, kaip teologinis subjektas, yra neskaidoma" (⁵⁶). Tokia yra pabrėžtina Viešpaties valia (⁵⁷). Tačiau šios valdžios nedera suprasti kaip dominavimo; jai būdinga tarnavimo dimensija, nes ji kyla iš Kristaus, Gerojo Ganytojo, guldančio gyvybę už avis (⁵⁸).