20. Vyskupų konferencijoje Vyskupai bendrai vykdo ganytojų tarnystę Konferencijos apimamos teritorijos tikinčiųjų labui; tačiau, norint, jog šis vykdymas būtų teisėtas ir privalomas atskiriems vyskupams, būtina, kad aukščiausioji Bažnyčios valdžia visuotine teise ar atskirais potvarkiais pavestų tam tikrus sprendimus Vyskupų konferencijai. Vyskupai negali nei individualiai, nei susibūrę į Konferenciją riboti savo šventąją valdžią Vyskupų konferencijos labui, juo labiau jos daliai, nuolatinei tarybai, komisijai ar pačiam pirmininkui. Ši logika visiškai aiškiai išdėstoma kanonų normose, kur kalbama apie susivienijusių į Vyskupų konferenciją vyskupų legislatyvinės valdžios vykdymą: „Vyskupų konferencija gali išleisti bendrus potvarkius tik tokiais atvejais, kuriais bendroji teisė tai numato, arba Apaštalų Sostas savo iniciatyva ar Vyskupų konferencijos prašymu pateikia ypatingą potvarkį" (⁷⁷). Kitais atvejais „atskirų diecezinių Vyskupų kompetencija visiška, ir nei Vyskupų konferencija, nei jos pirmininkas negali veikti visų Vyskupų vardu, nebent visi ir kiekvienas Vyskupas pareiškia savo pritarimą"(⁷⁸).