4. Būtent
todėl, raginamas jau minėtos būtinybės, aš nutariau
įveikti šią spragą visuotinėje Bažnyčios
teisėje šitokiu būdu:
A) nuo šiol Kanonų teisės kodekso 750 kan. turės
du paragrafus, pirmasis apims šiuo metu galiojančio kanono
tekstą, o antrąjį sudarys naujas tekstas. Taigi visas 750
kanonas skambės taip:
750 kan. § 1. Dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu
privalu tikėti tuo, kas yra užrašytame arba per Tradiciją
perduotame Dievo žodyje, kaip vieninteliame Bažnyčiai
patikėtame tikėjimo pavelde, kuris kartu – tiek iškilmingu Bažnyčios
Magisteriumu, tiek ordinariniu ar visuotiniu Magisteriumu – Bažnyčios
pateikiamas kaip Dievo apreikštas; tai išreiškiama bendru
tikinčiųjų susitelkimu apie vadovaujantį
šventąjį Magisteriumą. Todėl visi privalo vengti bet kurių priešingų
doktrinų.
§ 2. Privalu tvirtai priimti ir
laikytis kiekvieno ir visų, susijusių su tikėjimu bei dorove,
doktrinos dalykų, kuriuos Bažnyčios Magisteriumas pateikia kaip
galutinai nustatytus, kaip tik to, ko reikia, kad tikėjimo paveldas
išliktų sveikas ir būtų ištikimai atskleidžiamas;
kas atmeta šiuos dalykus, kurių dera laikytis kaip galutinai
nustatytų, priešinasi Katalikų Bažnyčios mokymui.
Į Kanonų teisės
kodekso 1371 kan. Nr. 1 atitinkamai turi būti įterpiami
žodžiai, nurodantys į 750 kan. § 2, taigi visas 1371 kanono
tekstas skamba taip:
1371 kan. – teisėtos bausmės nusipelno:
1° asmuo, kuris šalia
atvejo, aptariamo 1364 kan. § 1, moko Romos popiežiaus arba visuotinio
Susirinkimo pasmerktos doktrinos arba užsispyrėliškai atmeta
mokymą, apie kurį kalbama 750 kan. § 2 arba 752 kan., ir, netgi Apaštalų
Sosto arba ordinaro įspėtas, to neatšaukia;
2° kuris bet kuriuo kitu
būdu neklauso Apaštalų Sosto, ordinaro ar vyresniojo
teisėto įsakymo ar draudimo ir kuris po įspėjimo
išlieka neklusnus.
B) Rytų
Bažnyčių kanonų kodekso 598 kan. nuo šiol
turės du paragrafus, pirmasis apims dabar galiojančio kanono
tekstą, o antrajame pateikiamas naujas tekstas.
Taigi visas 598 kanonas bus toks:
598 kan. § 1. Dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu
privalu tikėti tuo, kas yra užrašytame arba per Tradiciją
perduotame Dievo žodyje, kaip vieninteliame Bažnyčiai
patikėtame tikėjimo pavelde, kuris kartu – tiek iškilmingu
Bažnyčios Magisteriumu, tiek ordinariniu ar visuotiniu Magisteriumu –
Bažnyčios pateikiamas kaip Dievo apreikštas; tai išreiškiama
bendru tikinčiųjų susitelkimu apie vadovaujantį
šventąjį Magisteriumą. Todėl visi privalo vengti bet kurių priešingų
doktrinų.
§ 2. Privalu tvirtai priimti ir
laikytis kiekvieno ir visų, susijusių su tikėjimu bei dorove,
doktrinos dalykų, kuriuos Bažnyčios Magisteriumas pateikia kaip
galutinai nustatytus, kaip tik to, ko reikia, kad tikėjimo paveldas
išliktų sveikas ir būtų ištikimai atskleidžiamas;
kas atmeta šiuos dalykus, kurių dera laikytis kaip galutinai
nustatytų, priešinasi Katalikų Bažnyčios mokymui.
Į Rytų
Bažnyčių kanonų kodekso 1436 kan. turi būti
atitinkamai įterpiami žodžiai, nurodantys į 598 kan. §
2; visas 1436 kanono tekstas bus toks:
1436 kan. § 1. Kas neigia tiesą, kuria privalu tikėti
dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu, arba kas ragina abejoti
ar visiškai atmeta krikščionių tikėjimą ir po
teisėto įspėjimo neatsižada savo klaidos, turi būti
baudžiamas didžiąja ekskomunika kaip eretikas ar apostatas;
dvasininkas, be to, gali būti baudžiamas kitomis bausmėmis,
neatmetant ir nušalinimo nuo pareigų.
§ 2. Be šių atvejų, tas, kuris užsispyrėliškai
atmeta mokymą, galutinai nustatytą Romos popiežiaus arba
Vyskupų kolegijos, vykdančių autentišką
Magisteriumą, arba kuris palaiko doktriną, pasmerktą kaip
klaidingą, ir gavęs teisėtą įspėjimą
neatsižada klaidos, privalo būti baudžiamas atitinkama bausme.
|