4. Būtent todėl, raginamas jau minėtos būtinybės, aš nutariau įveikti šią spragą visuotinėje Bažnyčios teisėje šitokiu būdu:

A) nuo šiol Kanonų teisės kodekso 750 kan. turės du paragrafus, pirmasis apims šiuo metu galiojančio kanono tekstą, o antrąjį sudarys naujas tekstas. Taigi visas 750 kanonas skambės taip:

750 kan. § 1. Dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu privalu tikėti tuo, kas yra užrašytame arba per Tradiciją perduotame Dievo žodyje, kaip vieninteliame Bažnyčiai patikėtame tikėjimo pavelde, kuris kartu – tiek iškilmingu Bažnyčios Magisteriumu, tiek ordinariniu ar visuotiniu Magisteriumu – Bažnyčios pateikiamas kaip Dievo apreikštas; tai išreiškiama bendru tikinčiųjų susitelkimu apie vadovaujantį šventąjį Magisteriumą. Todėl visi privalo vengti bet kurių priešingų doktrinų.

§ 2. Privalu tvirtai priimti ir laikytis kiekvieno ir visų, susijusių su tikėjimu bei dorove, doktrinos dalykų, kuriuos Bažnyčios Magisteriumas pateikia kaip galutinai nustatytus, kaip tik to, ko reikia, kad tikėjimo paveldas išliktų sveikas ir būtų ištikimai atskleidžiamas; kas atmeta šiuos dalykus, kurių dera laikytis kaip galutinai nustatytų, priešinasi Katalikų Bažnyčios mokymui.

Į Kanonų teisės kodekso 1371 kan. Nr. 1 atitinkamai turi būti įterpiami žodžiai, nurodantys į 750 kan. § 2, taigi visas 1371 kanono tekstas skamba taip:

1371 kan. – teisėtos bausmės nusipelno:

1° asmuo, kuris šalia atvejo, aptariamo 1364 kan. § 1, moko Romos popiežiaus arba visuotinio Susirinkimo pasmerktos doktrinos arba užsispyrėliškai atmeta mokymą, apie kurį kalbama 750 kan. § 2 arba 752 kan., ir, netgi Apaštalų Sosto arba ordinaro įspėtas, to neatšaukia;

2° kuris bet kuriuo kitu būdu neklauso Apaštalų Sosto, ordinaro ar vyresniojo teisėto įsakymo ar draudimo ir kuris po įspėjimo išlieka neklusnus.

B) Rytų Bažnyčių kanonų kodekso 598 kan. nuo šiol turės du paragrafus, pirmasis apims dabar galiojančio kanono tekstą, o antrajame pateikiamas naujas tekstas.

Taigi visas 598 kanonas bus toks:

598 kan. § 1. Dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu privalu tikėti tuo, kas yra užrašytame arba per Tradiciją perduotame Dievo žodyje, kaip vieninteliame Bažnyčiai patikėtame tikėjimo pavelde, kuris kartu – tiek iškilmingu Bažnyčios Magisteriumu, tiek ordinariniu ar visuotiniu Magisteriumu – Bažnyčios pateikiamas kaip Dievo apreikštas; tai išreiškiama bendru tikinčiųjų susitelkimu apie vadovaujantį šventąjį Magisteriumą. Todėl visi privalo vengti bet kurių priešingų doktrinų.

§ 2. Privalu tvirtai priimti ir laikytis kiekvieno ir visų, susijusių su tikėjimu bei dorove, doktrinos dalykų, kuriuos Bažnyčios Magisteriumas pateikia kaip galutinai nustatytus, kaip tik to, ko reikia, kad tikėjimo paveldas išliktų sveikas ir būtų ištikimai atskleidžiamas; kas atmeta šiuos dalykus, kurių dera laikytis kaip galutinai nustatytų, priešinasi Katalikų Bažnyčios mokymui.

Į Rytų Bažnyčių kanonų kodekso 1436 kan. turi būti atitinkamai įterpiami žodžiai, nurodantys į 598 kan. § 2; visas 1436 kanono tekstas bus toks:

1436 kan. § 1. Kas neigia tiesą, kuria privalu tikėti dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu, arba kas ragina abejoti ar visiškai atmeta krikščionių tikėjimą ir po teisėto įspėjimo neatsižada savo klaidos, turi būti baudžiamas didžiąja ekskomunika kaip eretikas ar apostatas; dvasininkas, be to, gali būti baudžiamas kitomis bausmėmis, neatmetant ir nušalinimo nuo pareigų.

§ 2. Be šių atvejų, tas, kuris užsispyrėliškai atmeta mokymą, galutinai nustatytą Romos popiežiaus arba Vyskupų kolegijos, vykdančių autentišką Magisteriumą, arba kuris palaiko doktriną, pasmerktą kaip klaidingą, ir gavęs teisėtą įspėjimą neatsižada klaidos, privalo būti baudžiamas atitinkama bausme.