Tikėjimo ieškojimas ir tikrumas
60. Dar subtilesnis iššūkis kartais būna pati
tikėjimo sąvoka. Kai kurios nūdienės filosofinės
mokyklos, regis, turinčios didelę įtaką kelioms
teologinėms srovėms, o per jas ir pastoracinei veiklai, noriai
pabrėžia, jog esminė žmogaus laikysena yra begalybės
ieškojimas, taigi ieškojimas, niekada nepasieksiantis tikslo.
Teologijoje šis požiūris labai kategoriškai teigia, kad
tikėjimas yra ne tikrybė, o klausimas, ne aiškumas, o
šuolis į tamsą.
Tos minties srovės naudingos tuo, kad mums primena, jog tikėjimui
rūpi dalykai, kurių dar neturime, bet jų tikimės, regime
juos "lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu"103, jog Dievas
visada gyvena neprieinamoje šviesoje104. Jos padeda mums
krikščioniškojo tikėjimo nepaversti patogaus
įsitaisymo būsena, o laikyti jį kelione į priekį, kaip
keliavo Abraomas. Reikia vengti kalbėti apie dalykus kaip apie tikrus,
jeigu jie iš tikrųjų tokie nėra.
Tačiau turime saugotis, kad neįpultume į priešingą
kraštutinumą, o taip pernelyg dažnai atsitinka. Laiške
žydams pasakyta, kad "tikėjimas laiduoja mums tai, ko
viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome"105. Nors
mums dar nėra skirta turėti, bet tai jau garantuojama ir
įrodoma. Auklėdami vaikus, paauglius ir jaunuolius, pateikiame jiems
ne visai negatyvią tikėjimo sąvoką - tartum absoliutų
nežinojimą, tam tikrą aklumą, tamsybes, - bet rodome, kad
nuolankus ir drąsus tikinčiojo ieškojimas prasideda ne nuo
nieko, ne nuo paprastų iliuzijų, klaidingų nuomonių ir
netikrumo, o remiasi Dievo, kuris neklysta ir neklaidina, žodžiu,
nepajudinama šio žodžio uola. Taip ieškojo
išminčiai, sekdami paskui žvaigždę106, o
Paskalis, kartodamas šventąjį Augustiną, parašė
tokius gilius žodžius: "Tu manęs neieškotum, jeigu
nebūtum jau manęs radęs"107.
Taip pat katechezės tikslas yra pateikti jauniems katechumenams
keletą tikrybių, paprastų ir tvirtų, kurios jiems
padėtų dar labiau ir geriau stengtis pažinti Viešpatį.
|