Katechezė ir teologija

61. Šiame kontekste, man regis, svarbu gerai suvokti katechezės ir teologijos ryšį.

Tas ryšys yra aiškus, gilus ir gyvybiškas tiems, kas supranta nepamainomą teologijos misiją tarnaujant tikėjimui. Taigi nieko nuostabaus, kad visi teologijos sferos sukrėtimai atsiliepia ir katechezei. Dabar, tuoj po Susirinkimo, Bažnyčia išgyvena svarbų, tačiau rizikingą teologinių ieškojimų metą. Tą patį reikėtų pasakyti ir apie hermeneutiką egzegezės srityje.

Iš visų kontinentų susirinkę Sinodo Tėvai labai aiškiai kėlė šį klausimą: jie kalbėjo apie "nepastovią pusiausvyrą", kuri iš teologijos gali pereiti į katechezę, ir teigė, jog būtina ieškoti priemonių tam blogiui pašalinti. Popiežius Paulius VI taip pat aiškiai paminėjo šią problemą savo iškilmingo Tikėjimo išpažinimo įvade¹⁰⁸ ir Apaštalinėje adhortacijoje, skirtoje penktosioms Vatikano II Susirinkimo uždarymo metinėms¹⁰⁹.

Reikia vėl šį dalyką priminti. Suvokdami savo ieškojimų ir teiginių apie katechetinį mokymą įtaką, teologai ir egzegetai privalo labai sergėtis, kad nepateiktų už tikrą tiesą to, kas priklauso tik nuomonių sferai arba yra ekspertų diskutuojami klausimai. O katechetai savo ruožtu turi išmintingai parinkti iš teologinių tyrinėjimų tai, kas galėtų nušviesti jų pačių mąstyseną bei mokymą, ir patys, kaip ir teologai, remtis šaltiniais, padedami Bažnyčios mokymo. Jie turi saugotis, kad vaikų ir jaunuolių dvasios šioje katechezės stadijoje netrikdytų keistomis teorijomis, tariamomis problemomis ar tuščiomis diskusijomis, kurias šv. Paulius dažnai smerkdavo savo pastoraciniuose laiškuose¹¹⁰.

Pati brangiausia dovana, kurią Bažnyčia gali suklaidintam ir neramiam pasauliui pasiūlyti, yra ugdymas krikščionių, tvirtai suvokiančių esmę ir nuolankiai laimingų dėl savo tikėjimo. Katechezė juos to išmokys ir pirmiausia pati tuo pasinaudos: "Žmogus, kuris nori visiškai save suprasti - ne pagal kokius nors atsitiktinius, dalinius, kartais paviršutiniškus ar netgi tariamus savo paties esybės kriterijus ir mastus, - privalo su savo nerimu ir netikrumu, taip pat ir su savo silpnumu bei nuodėmingumu, su savo gyvenimu ir mirtimi priartėti prie Kristaus. Žmogus turi tarsi įeiti į Jį, turi 'įsisavinti', asimiliuoti visą Įsikūnijimo ir Atpirkimo tikrovę, idant galėtų atrasti save"¹¹¹.