|
PABAIGA
Šventoji
Dvasia, vidinis mokytojas
72. Baigiant šią
Apaštalinę adhortaciją, mūsų mintys krypsta į
Tą, kuri įkvepia visą katechetinę veiklą ir jos
vykdytojus: į Tėvo ir Sūnaus Dvasią,
Šventąją Dvasią.
Tos Dvasios vaidmenį
Bažnyčioje Kristus apibūdino šiais reikšmingais
žodžiais: Ji "išmokys jus visko ir viską primins,
ką esu jums pasakęs"122. Ir pridūrė: "Kai
ateis toji Tiesos Dvasia, ji jus ves į tiesos pilnatvę... ir
praneš, kas turi įvykti"123.
Taigi Dvasia yra pažadėta
Bažnyčiai ir kiekvienam tikinčiajam kaip vidinis Mokytojas,
kuris sąžinės ir širdies slaptybėse leidžia
suprasti tai, kas jų yra girdėta, bet ko jie nepajėgia suvokti.
Šv. Augustinas apie tai sakė: "Nuo šiol Šventoji
Dvasia moko tikinčiuosius pagal kiekvieno dvasinį gebėjimą.
Ji uždega jų širdyse gyvą troškimą,
atitinkantį jų pažangą meilėje, kuri verčia
mylėti tai, ką jau pažįsta, ir trokšti to, ko dar
nepažįsta"124.
Be to, Dvasia yra siųsta ir
tam, kad mokinius padarytų Kristaus liudytojais: "ji liudys apie
mane. Ir jūs liudysite"125.
Tačiau esama ir kažko
daugiau. Šventajam Pauliui, kuris visą šią Naujajame
Testamente paslėptą teologiją apibendrino žodžiais
"būti krikščioniu", visas
krikščioniškasis gyvenimas, naujasis Dievo vaikų gyvenimas yra
gyvenimas pagal Dvasią126. Vien tik Dvasia mums leidžia
sakyti Dievui: "Abba, Tėve"127. Be Šventosios
Dvasios negalime ištarti: "Jėzus yra
Viešpats"128. Iš Dvasios ateina visos charizmos, kurios
ugdo Bažnyčią, krikščionių bendruomenę129.
Dėl to šv. Paulius kiekvienam Kristaus mokiniui įsako:
"būkite pilni Dvasios"130. Šv. Augustinas sako
labai aiškiai: "Tikėjimas ir gero darymas yra mūsų
veiksmai, nes juos atliekame laisvu savo valios nuosprendžiu, tačiau
ir viena, ir kita yra dovanos, ateinančios iš tikėjimo ir
meilės Dvasios"131.
Katechezė, kuri ugdo
tikėjimą ir brandina krikš?ioniškąjį
gyvenimą siekiant jo pilnatvės, yra Šventosios Dvasios darbas,
kurį tik ji viena gali Bažnyčioje sužadinti ir maitinti.
Išvada, prie kurios prieiname
perskaitę čia cituotus ir daugelį kitų Naujojo Testamento
tekstų, ragina mus įsitikinti dviem dalykais.
Pirmiausia paaiškėja, kad
Bažnyčia, atlikdama savo katechetinę užduotį, kaip ir
kiekvienas krikščionis, kuris tuo rūpinasi Bažnyčioje
ir Bažnyčios vardu, turi gerai suvokti, kad darbuojasi kaip gyvas ir
klusnus Šventosios Dvasios įrankis. Mokančioji
Bažnyčia ir kiekvienas katechetas privalo nuolat šauktis tos
Dvasios, su ja vienytis, stengtis suprasti jos tikrus įkvėpimus.
Be to, didelis troškimas
geriau suprasti Šventosios Dvasios veikimą ir labiau jai atsiverti -
kadangi "išgyvename Bažny?ioje ypatingą Dvasios
metą", ką mano pirmtakas Paulius VI priminė savo
Apaštalinėje adhortacijoje Evangelii nuntiandi132, -
turi pažadinti katechezę. "Atsinaujinimas Dvasioje" bus
autentiškas ir tikrai Bažnyčioje vaisingas ne dėl to, kad
pažadins daug nepaprastų charizmų, bet kad paskatins kiek tik
įmanoma daugiau tikinčiųjų kasdieniniame gyvenime
nuolankiai, kantriai ir ištvermingai stengtis vis geriau pažinti Kristaus
slėpinį bei jį liudyti.
Šaukiuosi katechizuojančiai
Bažnyčiai tos Tėvo ir Sūnaus Dvasios ir meldžiu
atnaujinti šioje Bažnyčioje katechetinį veržlumą.
|