Šios Adhortacijos prasmė
4. Tos pačios tikėjimo ir vilties atmosferos gaubiamas skiriu
jums, garbieji Broliai, brangūs Sūnūs ir Dukros, šią
Apaštalinę adhortaciją. Iš nepaprastai plačios temos
joje paliko keli aktualiausi ir svarbiausi aspektai puikiems Sinodo vaisiams
sutvirtinti. Iš esmės ji tęsia popiežiaus Pauliaus VI
svarstymus, kuriuos jis parengė pasinaudojęs daugeliu Sinodo
dokumentų. Popiežius Jonas Paulius I - kurio katechetiniu uolumu ir
talentais visi žavėjomės - juos sukaupė ir rengėsi
paskelbti, bet buvo staiga pašauktas pas Dievą. Mums visiems jis
paliko pavyzdį katechezės, nukreiptos į esmę ir drauge
populiarios, sudarytos iš paprastų gestų ir žodžių,
galinčių jaudinti visas širdis. Taigi aš perimu tų
dviejų popiežių palikimą, norėdamas atsiliepti į
Vyskupų prašymą, kurį jie išreiškė
baigiantis IV Generalinei Sinodo Asamblėjai ir kurį popiežius
Paulius VI parėmė savo kalboje, pasakytoje uždarant Sinodą8.
Aš tai darau ir atlikdamas savo svarbiausią apaštalinę
pareigą. Katechezė visada buvo pagrindinis mano - kunigo ir vyskupo -
tarnystės rūpestis.
Karštai trokštu, kad ši visai
Bažnyčiai skiriama Apaštalinė adhortacija sutvirtintų
tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą,
naujai pagyvintų iniciatyvas, pažadintų kūrybingumą -
išsaugant reikiamą budrumą - ir padėtų skleisti
bendruomenės džiaugsmą, nešant pasauliui Kristaus
paslaptį.
|