Katechezė yra pirmasis Evangelijos skelbimas
19. Katechezė, skirtingai nuo pirmojo atsivertimą
žadinančio Evangelijos skelbimo, ypatinga tuo, kad siekia dviejų
tikslų: subrandinti jau esamą tikėjimą ir
išauklėti tikrą Kristaus mokinį, giliau ir sistemingiau
jį supažindinant su mūsų Viešpaties Jėzaus
Kristaus asmeniu ir mokymu49.
Tačiau katechetinėje praktikoje ši pavyzdinė tvarka
neįgyvendinama, nes reikia skaitytis su tuo, kad pirmosios evangelizacijos
dažnai nebūna. Kai kurie kūdikystėje pakrikštyti
vaikai lanko parapijos katechezę prieš tai dar nieko apie
tikėjimą negirdėję, be jokio aiškaus ir asmeniško
ryšio su Jėzumi Kristumi, turėdami tik galią tikėti,
gautą per krikštą ir Šventąją Dvasią;
nelabai krikščioniškos šeimõs išankstinis
nusistatymas arba pozityvistinė auklėjimo dvasia netrukus sukelia tam
tikrą pasipriešinimą. Yra ir kitų vaikų,
nekrikštytų, kuriuos tėvai jau pavėluotai nutaria
auklėti krikščioniškai; dėl praktinių
sumetimų jų katechumeninis etapas daugiausia sutampa su pagrindine
katecheze. Be to, daug pakrikštytų ir sistemingai katechizuotų
bei gavusių sakramentus paauglių ir jaunuolių ilgai
nesiryžta viso gyvenimo skirti Jėzui Kristui, nors ir neketina savo
laisvės dingstimi vengti religinio formavimo. Pagaliau ir suaugę,
netikinčiųjų aplinkos veikiami, nėra saugūs nuo
abejonių ir pagundų atsižadėti tikėjimo. Taigi
"katechezei" dažnai turi rūpėti ne tik ugdyti
tikėjimą ir jo mokyti, bet ir, Dievo malonei padedant, nuolat jį
žadinti, atverti širdis, atversti, rengti visiškam atsidavimui
Jėzui Kristui tuos, kurie dar yra prie tikėjimo slenksčio. Tas
rūpestis nustato katechezės toną, kalbą ir metodą.
|