Elementai, kurių negalima nepaisyti

29. Tas pats popiežius trečiame savo Apaštalinės adhortacijos Evangelii nuntiandi skyriuje priminė evangelizacijos "esminį turinį, gyvąją substanciją"⁶⁰. Katechezei būtina išsaugoti kiekvieną tų elementų, kaip ir gyvąją sintezę, į kurią jie yra įjungti⁶¹.

Taigi aš čia pasitenkinsiu tik paprastai kai ką priminęs⁶². Pavyzdžiui, kiekvienas mato, kaip svarbu vaikui, jaunuoliui, tam, kurio tikėjimas bręsta, padėti suprasti, "kas gali būti žinoma apie Dievą"⁶³, galėti tam tikra prasme tarti: "aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate"⁶⁴, trumpai nupasakoti⁶⁵ slėpinį Dievo Žodžio, kuris tapo žmogumi ir išganė žmones savo Velykomis, tai yra savo mirtimi ir prisikėlimu, taip pat ir savo pamokslais, ženklais, savo nuolatiniu buvimu tarp mūsų per sakramentus. Sinodo Tėvai su tikru įkvėpimu reikalavo saugoti, kad Kristus nebūtų apribojamas vien tik Jo žmogyste, o Jo Naujiena - vien tik paprasta žemiška dimensija. Reikia pripažinti, kad Jis yra Dievo Sūnus, tarpininkas, per kurį galima prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje⁶⁶.

Svarbu tikėjimo šviesoje proto ir širdies akims atskleisti paslaptį Bažnyčios, kuri susideda iš žmonių nusidėjėlių, bet drauge ir šventa, kuri yra Dievo šeima, Viešpaties suburta vadovaujant tiems, kuriuos "Šventoji Dvasia paskyrė... kad ganytų Dievo Bažnyčią"⁶⁷.

Svarbu išdėstyti, kad malone ir nuodėme, didybe ir skurdu paženklintą žmonijos istoriją Dievas prisiėmė savo Sūnuje Jėzuje Kristuje ir jau "gali bent kiek praskleisti naujojo pasaulio uždangą"⁶⁸.

Pagaliau svarbu nedviprasmiškai nurodyti išsižadėjimo reikalavimą, bet ir džiaugsmą dėl to, ką apaštalas Paulius mėgo vadinti "atnaujintu gyvenimu"⁶⁹, "nauju kūriniu"⁷⁰, būti arba gyventi Kristuje⁷¹, "amžinuoju gyvenimu mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje"⁷², o tai yra ne kas kita kaip gyvenimas pasaulyje, tačiau pagal palaiminimus, ir gyvenimas, pašauktas prasitęsti ir persikeisti kitame pasaulyje.

Todėl katechezei svarbūs asmeniniai Evangeliją atitinkantys moraliniai reikalavimai, krikščioniška laikysena gyvenime ir pasaulyje - tiek herojiška, tiek ir paprasčiausia. Mes tai vadiname krikščioniškomis arba evangelinėmis dorybėmis. Dėl to katechezė, stengdamasi ugdyti tikėjimą, tegu ne tik nepamiršta, bet, atvirkščiai, deramai nušviečia tokius dalykus kaip žmogaus veikla siekiant savo visiško išsivadavimo⁷³, pastangos kurti solidaresnę ir broliškesnę visuomenę, kova už teisybę ir taiką.

Nereikia manyti, kad ši katechezės dimensija absoliučiai nauja. Jau Bažnyčios Tėvų dienomis šv. Ambraziejus ir šv. Jonas Auksaburnis - jei paminėsime tik juos - įvertino evangelinių reikalavimų socialines pasekmes, o bemaž mūsų laikais šventasis Pijus X tarp dangaus keršto šaukiančių nuodėmių aiškiai paminėjo vargšų priespaudą, neišmokėjimą darbininkams teisėtai jiems priklausančio atlyginimo⁷⁴.Ypač po enciklikos Rerum novarum popiežių ir vyskupų katechetiniame mokyme pasirodo aktyvus susirūpinimas socialiniais klausimais. Daugelis Sinodo Tėvų teisėtai reikalavo, kad gausus Bažnyčios socialinio mokslo paveldas atitinkama forma rastų sau vietos bendrame tikinčiųjų katechetiniame formavime.