Tikėjimo ieškojimas ir tikrumas

60. Dar subtilesnis iššūkis kartais būna pati tikėjimo sąvoka. Kai kurios nūdienės filosofinės mokyklos, regis, turinčios didelę įtaką kelioms teologinėms srovėms, o per jas ir pastoracinei veiklai, noriai pabrėžia, jog esminė žmogaus laikysena yra begalybės ieškojimas, taigi ieškojimas, niekada nepasieksiantis tikslo. Teologijoje šis požiūris labai kategoriškai teigia, kad tikėjimas yra ne tikrybė, o klausimas, ne aiškumas, o šuolis į tamsą.

Tos minties srovės naudingos tuo, kad mums primena, jog tikėjimui rūpi dalykai, kurių dar neturime, bet jų tikimės, regime juos "lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu"¹⁰³, jog Dievas visada gyvena neprieinamoje šviesoje¹⁰⁴. Jos padeda mums krikščioniškojo tikėjimo nepaversti patogaus įsitaisymo būsena, o laikyti jį kelione į priekį, kaip keliavo Abraomas. Reikia vengti kalbėti apie dalykus kaip apie tikrus, jeigu jie iš tikrųjų tokie nėra.

Tačiau turime saugotis, kad neįpultume į priešingą kraštutinumą, o taip pernelyg dažnai atsitinka. Laiške žydams pasakyta, kad "tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome"¹⁰⁵. Nors mums dar nėra skirta turėti, bet tai jau garantuojama ir įrodoma. Auklėdami vaikus, paauglius ir jaunuolius, pateikiame jiems ne visai negatyvią tikėjimo sąvoką - tartum absoliutų nežinojimą, tam tikrą aklumą, tamsybes, - bet rodome, kad nuolankus ir drąsus tikinčiojo ieškojimas prasideda ne nuo nieko, ne nuo paprastų iliuzijų, klaidingų nuomonių ir netikrumo, o remiasi Dievo, kuris neklysta ir neklaidina, žodžiu, nepajudinama šio žodžio uola. Taip ieškojo išminčiai, sekdami paskui žvaigždę¹⁰⁶, o Paskalis, kartodamas šventąjį Augustiną, parašė tokius gilius žodžius: "Tu manęs neieškotum, jeigu nebūtum jau manęs radęs"¹⁰⁷.

Taip pat katechezės tikslas yra pateikti jauniems katechumenams keletą tikrybių, paprastų ir tvirtų, kurios jiems padėtų dar labiau ir geriau stengtis pažinti Viešpatį.