Šeimoje

68. Katechetinė veikla šeimoje yra ypatinga ir tam tikra prasme nepamainoma. Tai teisingai pabrėžė Bažnyčia, būtent - Vatikano II Susirinkimas¹¹⁸. Tėvai privalo vaikus mokyti tikėjimo jau nuo pat mažumės¹¹⁹, ir šis mokymas vyksta, kai visi šeimos nariai padeda vieni kitiems tikėjimą ugdyti, neretai tylomis, bet ištvermingai jį liudydami savo kasdieniniu gyvenimu pagal Evangeliją. Tokia katechezė dar labiau įsimenama, kai per įvairius šeimos gyvenimo įvykius - sakramentų, didžiųjų liturginių švenčių šventimą, kūdikiui gimus, per laidotuves - šeimoje rūpestingai aiškinamas krikščioniškas arba religinis tų įvykių turinys. Tačiau svarbu eiti dar toliau: krikščionys tėvai šeimoje turi stengtis vaikų kitur įgytą metodiškesnį švietimą stebėti ir remti. Tai, kad pagrindiniai tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo klausimai vėl gvildenami šeimoje meilės ir pagarbos atmosferoje, gali vaikus lemtingai paveikti visam gyvenimui. Šios pastangos naudingos tėvams, nes per tokį katechetinį dialogą kiekvienas ir gauna, ir duoda.

Taigi šeimos katechezė prasideda anksčiausiai, prieš kitokią katechezės formą, ją lydi ir praturtina. Taip pat ten, kur antireliginiai įstatymai trukdo religiniam auklėjimui, kur paplitęs netikėjimas ar užplūdęs sekuliarizmas tikrąjį religinį ugdymą padaro praktiškai neįmanomą, "namų židinio Bažnyčia"¹²⁰ yra vienintelė vieta, kur vaikai ir paaugliai gali būti deramai katechizuojami. Krikščionys tėvai turi stengtis patys pasirengti būti savo vaikų katechetais ir tą darbą atlikti su nemenkėjančiu uolumu - tų pastangų niekada nebus per daug. Reikia drąsinti ir institucijas bei asmenis, kurie individualiais kontaktais, susitikimais ir susirinkimais, visomis pedagoginėmis priemonėmis padeda tėvams atlikti šį uždavinį: jų pagalba katechezei yra neįkainojama.