PABAIGA

Šventoji Dvasia, vidinis mokytojas

72. Baigiant šią Apaštalinę adhortaciją, mūsų mintys krypsta į Tą, kuri įkvepia visą katechetinę veiklą ir jos vykdytojus: į Tėvo ir Sūnaus Dvasią, Šventąją Dvasią.

Tos Dvasios vaidmenį Bažnyčioje Kristus apibūdino šiais reikšmingais žodžiais: Ji "išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs"¹²². Ir pridūrė: "Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji jus ves į tiesos pilnatvę... ir praneš, kas turi įvykti"¹²³.

Taigi Dvasia yra pažadėta Bažnyčiai ir kiekvienam tikinčiajam kaip vidinis Mokytojas, kuris sąžinės ir širdies slaptybėse leidžia suprasti tai, kas jų yra girdėta, bet ko jie nepajėgia suvokti. Šv. Augustinas apie tai sakė: "Nuo šiol Šventoji Dvasia moko tikinčiuosius pagal kiekvieno dvasinį gebėjimą. Ji uždega jų širdyse gyvą troškimą, atitinkantį jų pažangą meilėje, kuri verčia mylėti tai, ką jau pažįsta, ir trokšti to, ko dar nepažįsta"¹²⁴.

Be to, Dvasia yra siųsta ir tam, kad mokinius padarytų Kristaus liudytojais: "ji liudys apie mane. Ir jūs liudysite"¹²⁵.

Tačiau esama ir kažko daugiau. Šventajam Pauliui, kuris visą šią Naujajame Testamente paslėptą teologiją apibendrino žodžiais "būti krikščioniu", visas krikščioniškasis gyvenimas, naujasis Dievo vaikų gyvenimas yra gyvenimas pagal Dvasią¹²⁶. Vien tik Dvasia mums leidžia sakyti Dievui: "Abba, Tėve"¹²⁷. Be Šventosios Dvasios negalime ištarti: "Jėzus yra Viešpats"¹²⁸. Iš Dvasios ateina visos charizmos, kurios ugdo Bažnyčią, krikščionių bendruomenę¹²⁹. Dėl to šv. Paulius kiekvienam Kristaus mokiniui įsako: "būkite pilni Dvasios"¹³⁰. Šv. Augustinas sako labai aiškiai: "Tikėjimas ir gero darymas yra mūsų veiksmai, nes juos atliekame laisvu savo valios nuosprendžiu, tačiau ir viena, ir kita yra dovanos, ateinančios iš tikėjimo ir meilės Dvasios"¹³¹.

Katechezė, kuri ugdo tikėjimą ir brandina krikš?ioniškąjį gyvenimą siekiant jo pilnatvės, yra Šventosios Dvasios darbas, kurį tik ji viena gali Bažnyčioje sužadinti ir maitinti.

Išvada, prie kurios prieiname perskaitę čia cituotus ir daugelį kitų Naujojo Testamento tekstų, ragina mus įsitikinti dviem dalykais.

Pirmiausia paaiškėja, kad Bažnyčia, atlikdama savo katechetinę užduotį, kaip ir kiekvienas krikščionis, kuris tuo rūpinasi Bažnyčioje ir Bažnyčios vardu, turi gerai suvokti, kad darbuojasi kaip gyvas ir klusnus Šventosios Dvasios įrankis. Mokančioji Bažnyčia ir kiekvienas katechetas privalo nuolat šauktis tos Dvasios, su ja vienytis, stengtis suprasti jos tikrus įkvėpimus.

Be to, didelis troškimas geriau suprasti Šventosios Dvasios veikimą ir labiau jai atsiverti - kadangi "išgyvename Bažny?ioje ypatingą Dvasios metą", ką mano pirmtakas Paulius VI priminė savo Apaštalinėje adhortacijoje Evangelii nuntiandi¹³², - turi pažadinti katechezę. "Atsinaujinimas Dvasioje" bus autentiškas ir tikrai Bažnyčioje vaisingas ne dėl to, kad pažadins daug nepaprastų charizmų, bet kad paskatins kiek tik įmanoma daugiau tikinčiųjų kasdieniniame gyvenime nuolankiai, kantriai ir ištvermingai stengtis vis geriau pažinti Kristaus slėpinį bei jį liudyti.

Šaukiuosi katechizuojančiai Bažnyčiai tos Tėvo ir Sūnaus Dvasios ir meldžiu atnaujinti šioje Bažnyčioje katechetinį veržlumą.