Šios Adhortacijos prasmė

4. Tos pačios tikėjimo ir vilties atmosferos gaubiamas skiriu jums, garbieji Broliai, brangūs Sūnūs ir Dukros, šią Apaštalinę adhortaciją. Iš nepaprastai plačios temos joje paliko keli aktualiausi ir svarbiausi aspektai puikiems Sinodo vaisiams sutvirtinti. Iš esmės ji tęsia popiežiaus Pauliaus VI svarstymus, kuriuos jis parengė pasinaudojęs daugeliu Sinodo dokumentų. Popiežius Jonas Paulius I - kurio katechetiniu uolumu ir talentais visi žavėjomės - juos sukaupė ir rengėsi paskelbti, bet buvo staiga pašauktas pas Dievą. Mums visiems jis paliko pavyzdį katechezės, nukreiptos į esmę ir drauge populiarios, sudarytos iš paprastų gestų ir žodžių, galinčių jaudinti visas širdis. Taigi aš perimu tų dviejų popiežių palikimą, norėdamas atsiliepti į Vyskupų prašymą, kurį jie išreiškė baigiantis IV Generalinei Sinodo Asamblėjai ir kurį popiežius Paulius VI parėmė savo kalboje, pasakytoje uždarant Sinodą⁸. Aš tai darau ir atlikdamas savo svarbiausią apaštalinę pareigą. Katechezė visada buvo pagrindinis mano - kunigo ir vyskupo - tarnystės rūpestis.

Karštai trokštu, kad ši visai Bažnyčiai skiriama Apaštalinė adhortacija sutvirtintų tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą, naujai pagyvintų iniciatyvas, pažadintų kūrybingumą - išsaugant reikiamą budrumą - ir padėtų skleisti bendruomenės džiaugsmą, nešant pasauliui Kristaus paslaptį.