Katechezė yra pirmasis Evangelijos skelbimas

19. Katechezė, skirtingai nuo pirmojo atsivertimą žadinančio Evangelijos skelbimo, ypatinga tuo, kad siekia dviejų tikslų: subrandinti jau esamą tikėjimą ir išauklėti tikrą Kristaus mokinį, giliau ir sistemingiau jį supažindinant su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmeniu ir mokymu⁴⁹.

Tačiau katechetinėje praktikoje ši pavyzdinė tvarka neįgyvendinama, nes reikia skaitytis su tuo, kad pirmosios evangelizacijos dažnai nebūna. Kai kurie kūdikystėje pakrikštyti vaikai lanko parapijos katechezę prieš tai dar nieko apie tikėjimą negirdėję, be jokio aiškaus ir asmeniško ryšio su Jėzumi Kristumi, turėdami tik galią tikėti, gautą per krikštą ir Šventąją Dvasią; nelabai krikščioniškos šeimõs išankstinis nusistatymas arba pozityvistinė auklėjimo dvasia netrukus sukelia tam tikrą pasipriešinimą. Yra ir kitų vaikų, nekrikštytų, kuriuos tėvai jau pavėluotai nutaria auklėti krikščioniškai; dėl praktinių sumetimų jų katechumeninis etapas daugiausia sutampa su pagrindine katecheze. Be to, daug pakrikštytų ir sistemingai katechizuotų bei gavusių sakramentus paauglių ir jaunuolių ilgai nesiryžta viso gyvenimo skirti Jėzui Kristui, nors ir neketina savo laisvės dingstimi vengti religinio formavimo. Pagaliau ir suaugę, netikinčiųjų aplinkos veikiami, nėra saugūs nuo abejonių ir pagundų atsižadėti tikėjimo. Taigi "katechezei" dažnai turi rūpėti ne tik ugdyti tikėjimą ir jo mokyti, bet ir, Dievo malonei padedant, nuolat jį žadinti, atverti širdis, atversti, rengti visiškam atsidavimui Jėzui Kristui tuos, kurie dar yra prie tikėjimo slenksčio. Tas rūpestis nustato katechezės toną, kalbą ir metodą.