1-500 | 501-556
Chapter,Paragraph
1 Intro | Garbingi Broliai, ~mieli Sūnūs ir Dukterys! ~Sveikinu ir teikiu
2 Intro | Sūnūs ir Dukterys! ~Sveikinu ir teikiu apaštališkąjį palaiminimą! ~ ~
3 Intro,1 | krikščionių bendruomenei, bet ir visai žmonijai. ~Dėl šios
4 Intro,1 | Petro įpėdinio tarnyba[1] ir kuri yra mūsų kasdienis
5 Intro,1 | gyvenimo bei darbo programa ir pagrindinis mūsų pontifikato
6 Intro,1 | mums atrodo dar kilnesnė ir reikalingesnė, kai tenka
7 Intro,2 | Apsivilkite nauju žmogumi”[4] ir „Susitaikinkite su Dievu”[5],
8 Intro,3 | įpareigoja mus peržiūrėti metodus ir visomis priemonėmis stengtis
9 Intro,3 | išsaugoti nepriekaištingai gryną ir pateikti mūsų laikų žmonėms
10 Intro,3 | žmonėms kuo suprantamiau ir įtaigiau. ~ ~
11 Intro,4 | Naujienai, kurios tarnai esame, ir žmonėms, kuriems turime
12 Intro,4 | turime perduoti ją gyvą ir sveiką, yra pagrindinė evangelizacijos
13 Intro,4 | žmogaus sąžinę? ~– Kiek ir kaip ši Evangelijos jėga
14 Intro,4 | Bažnyčia po Susirinkimo ir dėka Susirinkimo, kuris
15 Intro,4 | įtikinamai, laisvės dvasia ir veiksmingai įleisti ją į
16 Intro,5 | neatidėliotina ištikimai, sąžiningai ir drąsiai į tai atsakyti ir
17 Intro,5 | ir drąsiai į tai atsakyti ir atitinkamai elgtis. ~Rūpindamiesi „
18 Intro,5 | padėti savo broliams, sūnums ir dukterims į šiuos klausimus
19 Intro,5 | Bažnyčią surinktą Dievo tautą ir suteikti visiems, ypač tiems, „
20 Intro,5 | kurie triūsia skelbdami žodį ir mokydami” [9], naują postūmį,
21 Intro,5 | Evangelijos skelbėjo užduotį ir tobulai atliktų savo pareigas. ~
22 Intro,5 | kad žmonės galėtų tikėti ir būti išgelbėti. Ši Naujiena
23 Intro,5 | visą savo laiką bei jėgas ir prireikus dėl jos paaukotų
24 I,6 | Jėzaus liudijimas ir misija ~6. Viešpaties
25 I,6 | visą Jėzaus misiją: „tam ir esu siųstas”[13]. Šie žodžiai
26 I,6 | miestą skelbti didžiausiems – ir dažnai imliausiems – vargdieniams
27 I,6 | Dvylikos išsiuntimas, Kryžius ir Prisikėlimas, jo nuolatinis
28 I,7 | Naujiena[15], buvo pirmasis ir didžiausias evangelizuotojas.
29 I,7 | galutiniausios ribos – iki tobulumo ir savo žemiškosios gyvybės
30 I,7 | Kristus, prasmę, turinį ir būdus. Apskritai mėginimams
31 I,8 | Karalystės reikalavimus ir jos magna charta[18], Karalystės
32 I,8 | jos vaikus[21], budrumą ir ištikimybę, kurių reikalaujama
33 I,9 | Gerosios Naujienos branduolį ir centrą Kristus skelbia išganymą –
34 I,9 | išlaisvinimas iš nuodėmės ir piktojo, džiaugsmas pažinti
35 I,9 | džiaugsmas pažinti Dievą ir būti jo pažintam, jį regėti
36 I,9 | būti jo pažintam, jį regėti ir jam priklausyti. Visa tai
37 I,9 | prasideda Kristaus gyvenimo metu ir galutinai įgyjama per jo
38 I,10 | kaina ~10. Ši Karalystė ir šis Išganymas, pagrindinės
39 I,10 | kiekvienam žmogui kaip malonė ir pasigailėjimas, tačiau sykiu
40 I,10 | smarkiesiems[24], – sunkiu darbu ir kančia, gyvenimu pagal Evangeliją,
41 I,10 | Evangeliją, pasiaukojimu ir kryžiumi, palaiminimų dvasia.
42 I,10 | atsivertimas, esminis įsitikinimų ir širdies pasikeitimas[25]. ~ ~
43 I,11 | Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais,
44 I,11 | paslaptį, jo planą bei pažadus ir dėl to pakeičia žmogaus
45 I,12 | Tačiau Kristus skelbia ir nesuskaičiuojamais ženklais,
46 I,12 | verčiančiais minias stebėtis ir sykiu traukiančiais jas
47 I,12 | mirusieji atgaivinami. Ir tarp jų yra tas ženklas,
48 I,12 | skelbiama nuolankiesiems ir vargdieniams, jie tampa
49 I,12 | vargdieniams, jie tampa jo mokiniai ir „jo vardu” susiburia į didelę
50 I,12 | yra pasakęs, jog jis atėjo ir turėjo mirti, kad „suburtų
51 I,12 | apreiškimą, papildydamas ir patvirtindamas jį kiekvienu
52 I,12 | liudijimu apie save, žodžiais ir darbais, ženklais bei stebuklais
53 I,12 | ženklais bei stebuklais ir ypač savo mirtimi, Prisikėlimu
54 I,12 | savo mirtimi, Prisikėlimu ir tiesos Dvasios atsiuntimu[31]. ~ ~
55 I,13 | Evangelizuotajai ir evangelizuojančiajai bendruomenei ~
56 I,13 | Karalystės, ją statydintų ir ja gyventų. Jie sudaro savo
57 I,13 | Dvylikos užduotis eiti ir skelbti Gerąją Naujieną
58 I,13 | Gerąją Naujieną galioja, nors ir kitaip, visiems krikščionims.
59 I,13 | apie Karalystę, ateinančią ir jau prasidėjusią, skirta
60 I,13 | visiems žmonėms. Ją priėmę ir jos suburti į išganymo bendruomenę
61 I,13 | išganymo bendruomenę gali ir turi ja dalytis bei ją skleisti. ~ ~
62 I,14 | karalystę”[34] visiškai tinka ir jai pačiai. Kartu su šv.
63 I,14 | tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau
64 I,14 | susirinkimui su džiaugsmu ir paguoda išgirdome aiškius
65 I,14 | misija”[36]. Tai užduotis ir misija, kurios ypač neatidėliotinos
66 I,14 | Evangelizavimas iš tiesų yra malonė ir tikrasis Bažnyčios pašaukimas,
67 I,14 | evangelizuotų, tai yra skelbtų ir mokytų, būtų malonės dovanos
68 I,14 | sutaikintų nusidėjėlius su Dievu ir įamžintų Kristaus auką Mišiose,
69 I,15 | Bažnyčios ir evangelizacijos abipusiai
70 I,15 | raidą žingsnis po žingsnio ir stebi, kaip ji gyvena ir
71 I,15 | ir stebi, kaip ji gyvena ir veikia, mato, kad pareiga
72 I,15 | Bažnyčia atsirado iš Jėzaus ir Dvylikos evangelizacinės
73 I,15 | norėtas, tiesiogiškiausias ir regimiausias šios veiklos
74 I,15 | veiklos rezultatas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais
75 I,15 | žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie
76 I,15 | lieka kaip Jėzaus išėjimo ir jo nuolatinio buvimo ženklas,
77 I,15 | ženklas, vienu metu miglotas ir švytintis. Ji pratęsia jo
78 I,15 | Ji pratęsia jo buvimą. Ir pirmiausia ji pašaukta tęsti
79 I,15 | gyvenimas, įsiklausymas į Žodį ir apaštalų mokymą, gyva broliška
80 I,15 | evangelizuoti gauna visa Bažnyčia, ir visumai svarbus kiekvieno
81 I,15 | broliškos meilės bendruomenė, ir kaip tokiai jai reikia nepaliaujamai
82 I,15 | yra jos vilties pagrindas ir koks naujasis meilės įsakymas.
83 I,15 | tautai, gyvenančiai pasaulyje ir neretai gundomai jo stabų,
84 I,15 | išlaikyti gyvybingumą, veržlumą ir tvirtumą, reikalingus Evangelijai
85 I,15 | Kristuje pažadai, Viešpaties ir apaštalų mokymas, gyvenimo
86 I,15 | gyvenimo Žodis, malonės ir Dievo gerumo šaltiniai,
87 I,15 | Bažnyčia sergsti kaip gyvą ir brangų paveldą ne tam, kad
88 I,15 | kitiems. ~– Pati siųsta ir evangelizuota, Bažnyčia
89 I,15 | įgaliojimą, kurį pati yra gavusi, ir pasiunčia juos skelbti.
90 I,15 | kurios absoliutus šeimininkas ir savininkas, galintis elgtis
91 I,16 | tarp Kristaus, Bažnyčios ir evangelizacijos yra artimas
92 I,16 | klauso, manęs klauso”[44]. Ir kaip galima norėti mylėti
93 I,16 | Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save”[45]? ~ ~ ~
94 II,17 | be abejonės, yra elementų ir aspektų, kuriuos privalu
95 II,17 | mokymą, katekizavimą, Krikšto ir kitų sakramentų teikimą.
96 II,17 | teikimą. Bet kuriam daliniam ir fragmentiškam apibrėžimui,
97 II,17 | turtingą, daugiasluoksnę ir dinamišką evangelizacijos
98 II,17 | Sinodo darbų rezultatas dar ir šiandien tebėra dažnų studijų
99 II,17 | gentium bei Gaudium et spes ir Dekrete Ad Gentes. ~ ~
100 II,18 | perkeisti jas iš vidaus ir atnaujinti pačią žmoniją: „
101 II,18 | atnaujintų Krikštu[47] ir gyvenimu pagal Evangeliją[48].
102 II,18 | stengiasi perkeisti asmeninę ir kolektyvinę žmonių sąžinę,
103 II,19 | didesnes tautines grupes, bet ir pasiekti, kad Evangelijos
104 II,19 | įpročiai, įkvėpimo šaltiniai ir gyvenimo modeliai. ~ ~
105 II,20 | evangelizuoti žmogaus kultūrą ir kultūras – ne dekoratyviai,
106 II,20 | bei iki pat šaknų – plačia ir turtinga prasme, kuria šios
107 II,20 | tašku pasirenkant žmogų ir tada žengiant prie asmenų
108 II,20 | asmenų santykių tarpusavyje ir su Dievu. ~Evangelija, taigi
109 II,20 | Dievu. ~Evangelija, taigi ir evangelizacija, savaime
110 II,20 | suprantama nesutampa su kultūra ir nepriklauso nuo visų kultūrų.
111 II,20 | tam tikrų elementų. Nors ir nepriklausomos nuo kultūrų,
112 II,20 | nuo kultūrų, Evangelija ir evangelizacija nebūtinai
113 II,20 | laikų drama; toks jis būdavo ir kitomis epochomis. Todėl
114 II,21 | siekiančiais visko, kas kilnu ir gera. Taip pat tarkime,
115 II,21 | pranokstančiomis visiems įprastas, ir savo viltį, nukreiptą į
116 II,21 | nukreiptą į kažką, kas neregima ir ko nedrįstum net įsivaizduoti.
117 II,21 | tylus, bet labai galingas ir veiksmingas Gerosios Naujienos
118 II,21 | nepajėgia įvardyti. Iškils ir kitų, kur kas gilesnių ir
119 II,21 | ir kitų, kur kas gilesnių ir reiklesnių klausimų. Juos
120 II,21 | dalijimusi bei solidarumu ir yra esminis, apskritai pirmasis,
121 II,21 | pašaukti visi krikščionys, ir šiuo požiūriu jie visi gali
122 II,21(51) | MINUCIJUS FELIKSAS. Octavius, 9 ir 31: CSLP, Turin 1963 (2),
123 II,22 | gyvenančią viltį”[52] – ir išskleistas aiškiai ir nedviprasmiškai
124 II,22 | ir išskleistas aiškiai ir nedviprasmiškai skelbiant
125 II,22 | mokymas, pažadai, Karalystė ir slėpinys. ~Bažnyčios istorija
126 II,22 | Petro kalbos Sekminių rytą ir šio skelbimo istorija yra
127 II,22 | garantuoti, kad jis būtų girdimas ir pasiektų visus, kurie privalo
128 II,23 | priimamas bei pasisąvinamas ir paskatina asmenį, kuris
129 II,23 | negali likti abstraktus ir bekūnis, konkreti išraiška
130 II,23 | bažnytinę bendruomenę reiškiamas ir daugeliu kitų ženklų, išplečiančių
131 II,23 | veiksmai: pritariama Bažnyčiai ir priimami sakramentai, kurie
132 II,24 | netapdamas tuo, kuris tai liudija ir skelbia. ~Baigdami šiuos
133 II,24 | bei čia taikytinus metodus ir aiškiau apibrėždami, kam
134 II,24 | adresuotas Evangelijos skelbimas ir kas šiandien už tai atsakingas. ~ ~ ~
135 III,25 | Esminis turinys ir antraeiliai elementai ~25.
136 III,25 | patys irgi kinta. Tačiau yra ir esminis turinys, gyvoji
137 III,26 | pirmiausia reiškia paprastai ir tiesiogiai liudyti Dievą,
138 III,26 | suteikė būtį visiems daiktams ir pašaukė žmogų į amžinąjį
139 III,26 | vadinamės Dievo vaikai – ir esame!”[56] Tad mes vienas
140 III,27 | Evangelizacija visada apims ir aiškų skelbimą – jai būdingos
141 III,27 | dinamikos pagrindą, centrą ir sykiu viršūnę, – kad išganymas
142 III,27 | žmogumi tapusiame, mirusiame ir iš mirusių prisikėlusiame
143 III,27 | egzistencijos laike struktūros ir visiškai sutampantys su
144 III,27 | Absoliutu; tai transcendentinis ir eschatologinis išganymas,
145 III,28 | gyvenimą, žmogaus tikrąjį ir galutinį pašaukimą, kuris
146 III,28 | dabartinės padėties tąsa ir visiškas peržengimas: anapus
147 III,28 | peržengimas: anapus laiko ir istorijos, anapus šio praeinančio
148 III,28 | skelbimą; Dievo meilės mums ir mūsų meilės Dievui skelbimą;
149 III,28 | iš Dievo meilės kylančios ir Evangelijos branduolį sudarančios
150 III,28 | žmonėms – gebėjimo atsiduoti ir atleisti, pasiaukoti ir
151 III,28 | ir atleisti, pasiaukoti ir padėti broliams – skelbimą;
152 III,28 | skelbimą. Lygiai taip pat – ir visada primygtinai – Dievo
153 III,28 | bendrystė savo ruožtu reiškiasi ir kitų Bažnyčioje gyvenančio
154 III,29 | neatsižvelgtų į Evangelijos ir žmogaus konkretaus gyvenimo,
155 III,29 | pritaikomos skirtingomis sąlygomis ir nuolat aktualios – apie
156 III,29 | kiekvieno žmogaus teises ir pareigas, apie šeimos gyvenimą,
157 III,30 | milijonų Bažnyčios sūnų ir dukterų, sudarančių šias
158 III,30 | visomis išgalėmis kovoja ir stengiasi įveikti visa,
159 III,30 | neteisingumą tarptautinių santykių ir ypač prekybos srityje, ūkinio
160 III,30 | tapti tikrove, liudyti jį ir garantuoti, kad jis apimtų
161 III,31 | Tarp evangelizacijos ir žmogaus pažangos – skleidimosi
162 III,31 | Atpirkimo plano, apimančio ir labai konkrečias neteisingumo,
163 III,31 | su kuriuo reikia kovoti, ir teisingumo, kurį reikia
164 III,31 | Naująjį Įsakymą teisingai ir taikiai neskatinant tikros,
165 III,31 | evangelizacijoje būtų galima ir leistina nekreipti dėmesio
166 III,31 | išlaisvinimu, vystymusi ir taika pasaulyje. Tai reikštų
167 III,31 | apie meilę savo kenčiančiam ir vargstančiam artimui”[61]. ~
168 III,31 | Sinodą uoliai, protingai ir drąsiai ėmėsi šios opios
169 III,31 | dideliam džiaugsmui pateikė ir principus, padedančius teisingai
170 III,31 | įgyvendino Jėzus Kristus ir kurio moko Bažnyčia. ~ ~
171 III,32 | Be apribojimo ir dviprasmiškumo ~32. Nevalia
172 III,32 | išganymą, kurio šauklys ir sakramentas ji yra, – materialia
173 III,32 | prarastų nepakartojamumą ir ideologinių sistemų bei
174 III,34 | su tais, kurie to siekia ir dėl to kenčia, nenori apriboti
175 III,34 | pirmenybę savo dvasinei misijai ir atsisako pakeisti Dievo
176 III,35 | Apreiškimu, istorine patirtimi ir teologiniais apmąstymais,
177 III,35 | bibline žmogaus, daiktų ir įvykių samprata; ji taip
178 III,35 | atėjimui neužtenka išlaisvinimo ir gerovės bei pažangos įgyvendinimo. ~
179 III,35 | savęs paties neigimo sėklą ir yra nepajėgus pasiekti jam
180 III,35 | neturi tikro dvasinio matmens ir kai jo galutinis tikslas
181 III,36 | jog neabejotinai svarbu ir būtina kurti struktūras,
182 III,36 | kurios būtų žmoniškesnės ir teisingesnės, labiau gerbiančios
183 III,36 | teises, mažiau varžančios ir engiančios; tačiau ji taip
184 III,36 | valdo, neišgyvena širdies ir dvasios atsivertimo. ~ ~
185 III,37 | būna nekontroliuojamas, – ir kieno nors mirčiai kaip
186 III,37 | smurtas visada kursto smurtą ir nenugalimai gimdo naujas
187 III,37 | gimdo naujas priespaudos ir vergijos formas, dažnai
188 III,37 | jus nepasitikėti smurtu ir revoliucija: tai priešinga
189 III,37 | krikščioniškajai dvasiai ir gali veikiau uždelsti, o
190 III,37 | Turime konstatuoti ir iš naujo patvirtinti, kad
191 III,37 | apgaulingi, neveiksmingi ir tikrai nesuderinami su tautos
192 III,38 | prie žmonių išlaisvinimo. ~Ir ką gi ji daro? Ji mėgina
193 III,38 | stimulą mylėti brolius ir socialinį mokymą, kurį tikras
194 III,38 | evangelizacijos, žmogui skelbė ir dovanojo pats Kristus. ~ ~
195 III,39 | krikščionys, katalikai, dar ir šiandien gyvena engiami
196 III,39 | persekiojimų! Ištikimybės Kristui ir religijos laisvės drama
197 III,39 | tebesitęsia, nors neretai ir dangstoma bendrais pareiškimais,
198 IV,40 | skirtingas laiko, vietos ir kultūros aplinkybes. Šie
199 IV,40 | patikėta atsakomybė drąsiai ir išmintingai, tačiau išliekant
200 IV,40 | turiniui iš naujo atrasti ir įgyvendinti tinkamiausias
201 IV,41 | niekas negali sugriauti, ir su beribiu užsidegimu aukojantis
202 IV,41 | kalbėdamas apie dievobaimingą ir skaistų gyvenimą, kuriuo
203 IV,41 | liudijimu, gyvu neturto ir vidinio nusigręžimo bei
204 IV,42 | nustatyta apaštalo Pauliaus, ir šiandien išlaiko visą savo
205 IV,42 | aiškiai bodisi klausymu ir, tai dar blogiau, yra tapęs
206 IV,42 | tokios daugybės tuščių kalbų ir visiškai kitokių bendravimo
207 IV,42 | Dievo galybė[70]. Todėl ir mūsų dienomis tebegalioja
208 IV,43 | nelaikyti homilijos svarbia ir itin tinkama evangelizacijos
209 IV,43 | poveikį, būtina gerai žinoti ir vaisingai išnaudoti jos
210 IV,43 | įsitikinusiam jos svarba ir atsidėti jai su meile. Toks
211 IV,43 | teikiantį jam ypatingos galios ir jėgos, evangelizacijoje
212 IV,43 | išreiškia gilų kunigo tikėjimą ir yra persunktas meilės. Tikintieji,
213 IV,43 | daug tikisi iš šio skelbimo ir daug iš jo gauna, jei jis
214 IV,43 | tikėjimą, kuriantis taiką ir vienybę. Sekmadienio homilijos,
215 IV,43 | savybėmis, dėka gyvuoja ir stiprėja daug parapinių
216 IV,43 | stiprėja daug parapinių ir kitokių bendruomenių. ~Dar
217 IV,43 | homilijai. Jai skirta vieta – ir to nevalia nepaisyti – kiekvieno
218 IV,44 | Intelektas, ypač vaikų ir jaunuolių, sistemingai mokant
219 IV,44 | Dievas norėjo mums perduoti ir Bažnyčia stengėsi kuo įvairialypiškiau
220 IV,44 | gyvenimo įpročiams ugdyti ir neturi likti vien intelekto
221 IV,44 | mokykloje, kur tai įmanoma, ir bet kuriuo atveju krikščionių
222 IV,44 | įspausti į atmintį, intelektą ir širdį esmines tiesas, kurios
223 IV,44 | atitikti asmenų amžių, kultūrą ir gebėjimus. Būtina rengti
224 IV,44 | parapijų katechetus, mokytojus ir tėvus, kurie stengtųsi tobulintis
225 IV,44 | šio iškilaus, nepamainomo ir reiklaus meno, koks yra
226 IV,44 | pamažėle atranda Kristaus veidą ir jaučia poreikį jam save
227 IV,45 | tikėjimu, katekizuojant ir toliau gilinant tikėjimą
228 IV,45 | asmeniškiausiais bruožais, ir sužadinti visiškai asmenišką
229 IV,46 | samariete, Simonu fariziejumi – ir apaštalai. Ar iš esmės dar
230 IV,46 | asmeninę sąžinę pasiekia ir sujaudina visiškai nepakartojamas
231 IV,46 | pastangas pakelti parkritusius ir visada padėti jiems įžvalgumu
232 IV,47 | atskleisdama Evangelijos horizontą, ir antgamtinį, kuris yra ne
233 IV,47 | išreiškia septyni sakramentai ir jiems būdingas nuostabus
234 IV,47 | nepertraukiamą sąveiką tarp žodžio ir sakramentų. Tam tikra prasme
235 IV,47 | pamokymo apie sakramentus ir visapusiškos katechezės.
236 IV,48 | laikytos mažiau grynomis ir kartais niekintos, tokios
237 IV,48 | prasmę nepaprastai uoliai ir pasitelkę pastoracinį realizmą. ~
238 IV,48 | daugelio religijos iškraipymų ir net prietarų įsiskverbimo.
239 IV,48 | gali skatinti kurtis sektas ir kelti grėsmę tikrai bažnytinei
240 IV,48 | pažinti tiktai paprastieji ir vargšai. Jis daro žmogų
241 IV,48 | pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui, negana to,
242 IV,48 | tėvystės, Apvaizdos, nuolatinio ir meilės kupino buvimo – aiškiu
243 IV,48 | Elgesio taisykles tokios kartu ir turtingos, ir pažeidžiamos
244 IV,48 | tokios kartu ir turtingos, ir pažeidžiamos tikrovės atžvilgiu
245 V,49 | Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai
246 V,49 | kūrinijai”[73]. Dvylika ir pirmoji krikščionių karta
247 V,49 | karta gerai suprato šių ir panašių žodžių prasmę; jie
248 V,49 | apaštalus, padėjo skleisti Žodį ir įsitvirtinti Bažnyčiai vis
249 V,49 | priėmimas į apaštalų būrį ir jo kaip Jėzaus atėjimo skelbėjo
250 V,50 | kad skelbia Jėzų Kristų ir jo Evangeliją. Tačiau mes
251 V,51 | toli ~51. Atskleisti Jėzų ir jo Evangeliją jo nepažįstantiems
252 V,51 | skelbimas vykdomas kompleksine ir įvairialype veikla, kuri
253 V,51 | prasme, nors dar pradinė ir gana netobula. Siekiant
254 V,51 | filosofiniais tyrinėjimais ir teisėtu kreipimusi į žmogaus
255 V,52 | nukrikščionėjimo jo nemažiau reikia ir daugybei žmonių, kurie,
256 V,52 | vaikystėje gauto mokymo, ir galiausiai daugeliui kitų. ~ ~
257 V,53 | religijas. Bažnyčia gerbia ir vertina nekrikščioniškąsias
258 V,53 | tačiau dažnai labai nuoširdi ir kupina širdies tiesumo.
259 V,53 | padėtis tikrai kelia sudėtingų ir sunkių klausimų, kuriuos,
260 V,53 | siekiant atverti šiandieniams ir rytojaus misionieriams naujus
261 V,53 | krikščioniškąją tradiciją ir Bažnyčios magisteriumą.
262 V,53 | sužinoti apie Dievą, apie žmogų ir jo paskirtį, apie gyvenimą
263 V,53 | paskirtį, apie gyvenimą ir mirtį, apie tiesą. Net ir
264 V,53 | ir mirtį, apie tiesą. Net ir gamtos religijų labiausiai
265 V,53 | tikrųjų nustato autentišką ir gyvą ryšį su Dievu; būtent
266 V,53 | nors jos, taip sakant, ir tiesia rankas į dangų. ~
267 V,53 | palaiko savo misijinį polėkį ir net nori sustiprinti jį
268 V,53 | kai netrūksta manančių ir net tvirtinančių, kad apaštalavimo
269 V,53 | uolumas bei polėkis užgesę ir kad misijų laikai – jau
270 V,53 | skelbimas niekada nesiliaus ir Bažnyčia visada stengsis
271 V,54 | tikėjimą jau yra priėmę ir neretai jau per kelias kartas
272 V,54 | gilinti, stiprinti, maitinti ir daryti vis brandesnį tikėjimą
273 V,54 | tikėjimas, kuris yra apgultas ir puolamas. Nemaitinamas ir
274 V,54 | ir puolamas. Nemaitinamas ir nepalaikomas kiekvieną dieną
275 V,54 | jis gali žūti nuo uždusimo ir išsekimo. Todėl evangelizuoti
276 V,54 | kupina Evangelijos dvasios ir perteikiama atitinkančia
277 V,55 | praėjusiame Sinode skirtas ir dviem sritims, kurios labai
278 V,55 | mąstymo srovių, vertybių ir antivertybių, paslėptų troškimų
279 V,55 | griovimo sėklų, nykstančių senų ir atsirandančių naujų įsitikinimų
280 V,55 | sudaro teisingos, teisėtos ir niekaip tikėjimui ar religijai
281 V,55 | kiekviename Visatos daikte ir įvykyje dėsningumus, tam
282 V,55 | patvirtino teisėtą kultūros ir ypač mokslų autonomiją[78].
283 V,55 | paaiškinti užtenka jo paties ir visai nebūtina remtis Dievu;
284 V,55 | Dievas pasidaro nereikalingas ir tampa trikdžiu. Siekdamas
285 V,55 | Dievą nekreipti dėmesio ir galiausiai jį apskritai
286 V,55 | ateizmas, nebe abstraktus ir metafizinis, bet pragmatinis,
287 V,55 | pragmatinis, programinis ir karingas. Drauge su šiuo
288 V,55 | Kita vertus, neįmanoma – ir tai paradoksalu – nuneigti,
289 V,55 | Neperdėsime kalbėdami apie galingą ir sykiu tragišką raginimą
290 V,56 | yra visiškai jam abejingi ir pagal jį negyvena. Nepraktikuojantieji –
291 V,56 | gyvena šalia netikinčiųjų ir yra nuolatos veikiami netikėjimo.
292 V,56 | poziciją mėgina aiškinti ir teisinti remdamiesi vidine
293 V,56 | ateistai bei netikintieji ir nepraktikuojantieji yra
294 V,56 | naujos pasaulio, gyvenimo ir istorijos prasmės; to ir
295 V,56 | ir istorijos prasmės; to ir neįmanoma padaryti, nesiremiant
296 V,56 | viską žinąs, viską išbandęs ir niekuo netikįs. ~Ateistinio
297 V,56 | apraiškų randama tarp jaunuolių ir suaugusiųjų, tarp visuomenės
298 V,56 | tarp visuomenės vadovų ir paprastų žmonių, visuose
299 V,56 | kultūros sluoksniuose, senose ir jaunose Bažnyčiose. Bažnyčia,
300 V,56 | susidūrusi sustoti; norėdama ir jiems nešti ar iš naujo
301 V,56 | ieškoti tinkamų priemonių ir atitinkamos kalbos. ~ ~
302 V,57 | savo skelbimo laikotarpiu ir Dvylika Sekminių rytą, Bažnyčia
303 V,57 | kuriems reikia Evangelijos ir, negana to, kurie turi teisę
304 V,57 | visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą”[79]. ~
305 V,57 | skelbti išganymą visiems ir žinodama, kad Evangelijos
306 V,57 | yra „lyg avys be piemens”, ir dažnai kartoja jo žodžius: „
307 V,57 | bendruomenėms, per kurias galima ir privalu pasiekti kitus. ~ ~
308 V,58 | dažnai kalbama. Kas jos ir kodėl jos turėtų būti ypatingi
309 V,58 | evangelizacijos adresatai ir sykiu vykdytojai? ~Jei tikėtume
310 V,58 | maitindamosi jos mokymu ir būdamos vieningos su jos
311 V,58 | turėdamos tikslą klausytis ir apmąstyti Dievo žodį, priimti
312 V,58 | žodį, priimti sakramentus ir stiprinti agapės ryšius,
313 V,58 | tikros profesijos atstovus ir t.t., taip pat tuos, kuriuos
314 V,58 | žmogiškosios pažangos skatinimas ir pan. Dar kitais atvejais
315 V,58 | ypač vietinėse Bažnyčiose ir parapijose. ~Kituose regionuose,
316 V,58 | charizminės, neturinčios struktūrų ir gyvenančios vien Evangelija.
317 V,58 | greitai virsta ideologija, ir itin retai kada tokios bendruomenės
318 V,58 | atsiskiriančios nuo Bažnyčios ir suduodančios smūgį jos vienybei,
319 V,58 | bendruomenėmis, net jei ir teigtų priešiškumu hierarchijai
320 V,58 | idant su ja susivienytų ir prisidėtų prie jos augimo. ~
321 V,58 | gyventi remdamosi Dievo žodžiu ir nepasiduos politinei poliarizacijai
322 V,58 | sistemingai protestuoti ir perdėtai kritikuoti dangstantis
323 V,58 | dangstantis autentiškumu ir bendradarbiavimo dvasia; ~–
324 V,58 | Bažnyčia, kuriai priklauso, ir visuotine Bažnyčia, per
325 V,58 | autentiška Kristaus Bažnyčia ir galiausiai smerkti kitas
326 V,58 | Viešpats duoda savo Bažnyčiai, ir magisteriumu, kurį šiems
327 V,58 | Bažnyčia yra daug platesnė ir įvairialypiškesnė, pripažins,
328 V,58 | kad Bažnyčia tikrove tampa ir kitaip, ne tiktai per jas; ~–
329 V,58 | dieną augs misijine dvasia ir uolumu, įsipareigojimu ir
330 V,58 | ir uolumu, įsipareigojimu ir poveikio jėga; ~– visuose
331 V,58 | įsipareigojusios visumai ir niekada nebus sektantiškos.~
332 VI,59 | Išganytojo priesaku, vardu ir malone. „O kas gi skelbs
333 VI,59 | pareiga eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visiems
334 VI,59 | Visa Bažnyčia yra misijinė, ir evangelizavimo darbas yra
335 VI,59 | dėmesį į šį artimą Bažnyčios ir evangelizacijos ryšį. Bažnyčia,
336 VI,59 | skelbdama Dievo karalystę ir ją statydindama, įsitvirtina
337 VI,59 | Karalystės, kuri kartu jau yra ir dar tik ateis, ženklas bei
338 VI,59 | jie „skelbė tiesos žodį ir gimdė Bažnyčias”[84]. ~ ~
339 VI,60 | Bažnyčiai yra patikėta misija ir užduotis evangelizuoti pasaulį,
340 VI,60 | atskiro asmens individuali ir izoliuota veikla; tai iš
341 VI,60 | vienydamasis su Bažnyčios misija ir jos vardu. ~Iš čia kyla
342 VI,60 | bendrystėje su Bažnyčia ir jos ganytojais. ~Esame pastebėję,
343 VI,60 | reiškia, jog visame pasaulyje ir kiekvienoje pasaulio dalyje,
344 VI,61 | stabtelėkime, mieli Broliai, Sūnūs ir Dukterys, prie klausimo,
345 VI,61 | liudydami priešais teisėjus ir budelius, taip pat apologetiniuose
346 VI,61 | Bažnyčia neturi jokių sienų ir ribų, išskyrus tas, kurias,
347 VI,61 | nuodėmingojo žmogaus širdis ir dvasia. ~ ~
348 VI,62 | yra visuotinė pašaukimu ir misija, tačiau, įleisdama
349 VI,62 | įvairias kultūrines, socialines ir žmogiškas sritis, kiekvienoje
350 VI,62 | abstrakcija, jei netaptų kūnu ir neįgytų gyvybės būtent per
351 VI,62 | tarp visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių turtingumą. ~ ~
352 VI,63 | Pritaikymas ir ištikimybė kalbos požiūriu ~
353 VI,63 | ne tik su žmonėmis, bet ir su tam tikrai žmonių grupei
354 VI,63 | žmonėms suprantamą kalbą ir skelbti jiems šia kalba. ~
355 VI,63 | įžvalgiai, rimtai, pagarbiai ir kompetentingai, kaip to
356 VI,63 | literatūrine, kiek antropologine ir kultūrine prasme. ~Šis klausimas
357 VI,63 | į jos keliamus klausimus ir neįtraukdama jos konkretaus
358 VI,63 | netenka daug savo galios ir paveikumo. Tačiau, antra
359 VI,63 | gali prarasti savo sielą ir visiškai sunykti, jei, dangstantis
360 VI,63 | paaukojama pati ta tikrovė ir sugriaunama vienybė, be
361 VI,63 | įsisąmoninusi savo visuotinumą ir parodanti, kad ji tikrai
362 VI,63 | Todėl tai daryti būtina ir neatidėliotina. Tai atliepia
363 VI,63 | atliepia giliausius tautų ir žmonių bendruomenių troškimus
364 VI,63(92) | taip pat liturgijos knygas ir kitus dokumentus, išleistus
365 VI,64 | Evangelijai ištikimiausi ir tikrajai Bažnyčios prasmei
366 VI,64 | matmeniui. Jie instinktyviai ir labai stipriai jaučia jo
367 VI,64 | save atpažįsta. Jie virpa ir giliai viduje kenčia, kai
368 VI,64 | nuo visuotinės Bažnyčios ir jos gyvybingo bei regimo
369 VI,64 | išsekinantis izoliacionizmas ir netrukus po to prasidedantis
370 VI,64 | teikusių jai stiprybės ir jėgų, pasilieka visiškai
371 VI,64 | galybių, norinčių ją pavergti ir išnaudoti, valioje. ~Juo
372 VI,64 | visuotine Bažnyčia – meile ir ištikimybe, atvirumu Petro
373 VI,64 | tikėjimo išpažinimo, maldos ir garbinimo, krikščioniškojo
374 VI,64 | krikščioniškojo gyvenimo ir elgesio, poveikio, sklindančio
375 VI,64 | kuria ji susijusi, raiškos ir formų teisėta įvairove.
376 VI,64 | pasinaudoti jai patikėta tauta, ir taip pat visų labui perteikti
377 VI,65 | kaip vienybės tarp Bažnyčių ir per tai vienos Bažnyčios
378 VI,65 | visuotinumo regimo, gyvo ir dinamiško principo vaidmenį[93].
379 VI,65 | tautai būdingais simboliais ir pateikiamas teologinės raiškos
380 VI,65 | skirtingą kultūrinę, socialinę ir net rasinę aplinką, jis
381 VI,66 | su jais[95], paskyrė[96] ir pasiuntė[97] kaip galią
382 VI,66 | Išganymo naujienos liudytojus ir mokytojus. Ir Dvylika savo
383 VI,66 | liudytojus ir mokytojus. Ir Dvylika savo ruožtu pasiuntė
384 VI,66 | tęsdami apaštalų darbą, ir toliau skelbia Gerąją Naujieną. ~ ~
385 VI,67 | tarnyboje[99]. Būtent dėl to ir Bažnyčia savo balsu liudija
386 VI,67 | vyskupams kartu su Petru ir vadovaujant Petrui”[101]. ~
387 VI,67 | Todėl visiška, aukščiausia ir visuotinė valdžia[102],
388 VI,68 | Vyskupai ir kunigai ~68. Susivieniję
389 VI,68 | tikėjimo srityje, skelbėjai ir sykiu Eucharistijos bei
390 VI,68 | užduočių, diena po dienos ir visą gyvenimą reikalaujančių
391 VI,68(103) | Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis,
392 VI,68 | burti išblaškytą Dievo tautą ir maitinti ją Kristaus veikimo
393 VI,68 | esame įvairiais lygiais, ir nepaliaujamai gaivinti šią
394 VI,68 | ribotomis žmogiškomis jėgomis ir Dievo malone, iš tikrųjų
395 VI,68 | dalinėms Bažnyčioms, kunigus ir diakonus, suvienytus su
396 VI,68 | kylančios iš Šventimų sakramento ir Bažnyčios meilės. ~ ~
397 VI,69 | ištroškę dieviškojo Absoliuto ir pašaukti į šventumą, įsiterpia
398 VI,69 | atsidavimo Dievui, Bažnyčiai ir savo broliams bei seserims
399 VI,69 | požiūriu. Šis tylus neturto ir atsižadėjimo, tyrumo ir
400 VI,69 | ir atsižadėjimo, tyrumo ir skaidrumo, pasiaukojimo
401 VI,69 | virsti iššūkiu pasauliui ir Bažnyčiai, iškalbingu skelbimu,
402 VI,69 | maldai, tylai, atgailai ir aukai pasišventusiems vienuolėms
403 VI,69 | pasišventusiems vienuolėms ir vienuoliams. Labai daug
404 VI,69 | priklauso nuo hierarchijos ir turi derėti su jos vykdoma
405 VI,69 | bei noriai palikti viską ir eiti skelbti Evangelijos
406 VI,69 | pakraščių. Jie yra sumanūs, ir jų apaštalavimas neretai
407 VI,69 | didžiausių pavojų savo sveikatai ir net gyvybei. Bažnyčia jiems
408 VI,70 | pašaukimą veikia pasaulyje ir atsako už įvairias laikinojo
409 VI,70 | visas krikščioniškąsias ir evangeliškąsias galimybes,
410 VI,70 | sudėtingas politikos, visuomenės ir ekonomikos pasaulis, taip
411 VI,70 | taip pat kultūros, mokslo ir meno, tarptautinio gyvenimo,
412 VI,70 | kaip meilė, šeima, vaikų ir jaunimo auklėjimas, profesinis
413 VI,70 | atsakingų už šias tikrovės dalis ir įtikinamai į jas įsitraukusių,
414 VI,70 | kompetentingai jas plėtojančių ir suvokiančių, jog jiems reikia
415 VI,70 | neretai giliai užkastos ir nuslopintos, juo labiau
416 VI,70 | karalystės statydinimui ir per tai išganymui Jėzuje
417 VI,71 | vardą, kurį patvirtino ir Vatikano II Susirinkimas[106].
418 VI,71 | kur perduodama Evangelija ir iš kur ši Evangelija spinduliuoja. ~
419 VI,71 | jos nariai evangelizuoja ir yra evangelizuojami. Tėvai
420 VI,71 | Evangeliją savo vaikams, bet ir gali gauti iš jų tą pačią
421 VI,71 | veikia daugybę kitų šeimų ir savo aplinką. ~Šeimos, kilusios
422 VI,72 | pagrindu. Kita vertus, tikėjimo ir maldos požiūriu gerai išugdyti
423 VI,72 | Bažnyčia daug iš jų tikisi, ir mes patys esame dažnai parodę
424 VI,73 | jiems dovanotomis malonėmis ir charizmomis. ~Kupini didelio
425 VI,73 | daugybę ganytojų, vienuolių ir pasauliečių, užsidegusių
426 VI,73 | užsidegusių misija evangelizuoti ir ieškančių vis geresnių būdų,
427 VI,73 | tik naujoms įžvalgoms, bet ir naujoms bažnytinėms tarnyboms,
428 VI,73 | asmenys paskiriami ganytojais ir ypatingu būdu atsiduoda
429 VI,73 | Bažnyčia tikrai pripažįsta ir su šventimais nesusijusias
430 VI,73 | pasirodyti labai iškalbingas ir leidžiantis pasinaudoti
431 VI,73 | Bažnyčiai augti, stiprėti ir plisti. Tačiau dėmesį versmėms
432 VI,73 | papildyti nūdienos žmonijos ir Bažnyčios poreikių paisymas.
433 VI,73 | šių vertybių nepaaukoti ir mokėti prisitaikyti prie
434 VI,73 | tarnybas, reikalingas Bažnyčiai ir sykiu noriai priimamas daugelio
435 VI,73 | absoliučia pagarba vienybei ir atitiks ganytojų, kurie
436 VI,73 | atsako už Bažnyčios vienybę ir ją kuria, gaires. ~Tokios
437 VI,73 | pavyzdžiui, katecheto, maldos ir giesmės vadovo, krikščionių,
438 VI,73 | apaštališkuosius sąjūdžius, ir kitokios su atsakomybe susijusios
439 VI,73 | Bažnyčios įdiegimą, gyvenimą ir augimą, jai būdingą gebėjimą
440 VI,73 | atitduodančius dalį savo laiko, jėgų ir kartais visą gyvenimą misijų
441 VI,73 | kalbos orumui, tikslumui ir pritaikymui. Kiekvienam
442 VI,73 | tai ignoruoti skelbėjai ir katechetai? ~Mes labai trokštame,
443 VI,73 | pasitikėjimo savimi jausmą, bet ir entuziazmą skelbti Jėzų
444 VII,74 | jumis, mieli Broliai, Sūnūs ir Dukterys, nenorėčiau užbaigti
445 VII,74 | Viešpaties Jėzaus Kristaus ir apaštalų Petro bei Pauliaus
446 VII,74 | tampa ne tik galima, bet ir veiksminga bei vaisinga.
447 VII,75 | išgyvena dykumoje lemiamą mūšį ir paskutinį išbandymą prieš
448 VII,75 | jis grįžta į Galilėją[109] ir pradeda skelbti Nazarete,
449 VII,75 | mokinius, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią”[111]. ~
450 VII,75 | išrenkamas diakono tarnybai ir vėliau liudyti krauju[115].
451 VII,75 | Paulių bei Dvylika kalbėti ir įkvepianti žodžius, kuriuos
452 VII,75 | ta, kuri šiandien, kaip ir Bažnyčios pradžioje, veikia
453 VII,75 | vieni nebūtų galėję atrasti, ir sykiu rengia klausytojo
454 VII,75 | įtikinamiausia dialektika. Be jos ir labiausiai išplėtoti sociologiniai
455 VII,75 | kiekvieną skelbti Evangeliją ir įgalina dvasios gelmėse
456 VII,75 | ženklus, kurie atrandami ir istorijoje pabrėžiami evangelizuojant. ~
457 VII,75 | išreiškė norą, kad ganytojai ir teologai – o mes pridurtume,
458 VII,75 | teologai – o mes pridurtume, ir visi per krikštą Dvasios
459 VII,75 | dienų evangelizacijoje esmę ir būdą. Toks yra ir mūsų noras,
460 VII,75 | evangelizacijoje esmę ir būdą. Toks yra ir mūsų noras, todėl raginame
461 VII,75 | visus evangelizuotojus, kad ir kas jie būtų, nepaliaujamai
462 VII,75 | melstis Šventajai Dvasiai ir leisti jai protingai vadovauti
463 VII,76 | pirmiausia trokšta tiesos ir skaidrumo. ~Šie „laiko ženklai”
464 VII,76 | įsitvirtinusi pasaulyje ir sykiu pakankamai laisva
465 VII,76 | liudija solidarumą su žmonėmis ir sykiu Dievo absoliutumą?
466 VII,76 | apmąstymu bei garbinimu ir ar uolesnė misijų, artimo
467 VII,76 | uolesnė misijų, artimo meilės ir išlaisvinimo veikla? Ar
468 VII,76 | Bažnyčiai[120]. Raginame kunigus ir diakonus, vyskupų bendradarbius
469 VII,76 | bendradarbius buriant Dievo tautą ir dvasiškai globojant vietines
470 VII,76 | neretai turtingų tikėjimo ir kupinų vilties, – visus
471 VII,76 | tarnyboje arba visuomenėje ir pasaulyje. Visiems jiems
472 VII,76 | šventumo, maitinamo maldos ir pirmiausia Eucharistijos,
473 VII,76 | ženklų, vis dėlto – kad ir kaip paradoksalu – ieškančiam
474 VII,76 | jiems patiems pažįstamas ir toks artimas, tarsi jie
475 VII,76(121)| Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis,
476 VII,76 | Pasaulis iš mūsų reikalauja ir laukia gyvenimo paprastumo,
477 VII,76 | meilės visiems, ypač vargšams ir silpniesiems, klusnumo ir
478 VII,76 | ir silpniesiems, klusnumo ir nuolankumo, nesavanaudiškumo
479 VII,76 | nuolankumo, nesavanaudiškumo ir pasiaukojimo. Be šių šventumo
480 VII,76 | gresia pavojus būti tuščiam ir nevaisingam. ~ ~
481 VII,77 | ideologinė priešprieša ir abipusiai pasmerkimai, ir
482 VII,77 | ir abipusiai pasmerkimai, ir tai dėl to, kad skiriasi
483 VII,77 | skiriasi jų požiūriai į Kristų ir Bažnyčią ir, negana to,
484 VII,77 | požiūriai į Kristų ir Bažnyčią ir, negana to, skiriasi visuomenės
485 VII,77 | to, skiriasi visuomenės ir žmogaus sukurtųjų institucijų
486 VII,77 | priklausomybę Kristui, bet ir įrodymas, kad jis siųstas
487 VII,77 | taigi tai – krikščionių ir paties Kristaus įtikimumo
488 VII,77 | tikintiesiems ne susiskaldžiusių ir tikrai ne pamokomų kivirčų
489 VII,77 | subrendusių tikėjimo požiūriu ir pajėgių atrasti susitikimo
490 VII,77 | įtampos, bendrai, nuoširdžiai ir nešališkai ieškant tiesos.
491 VII,77 | liudijimu. Tai atsakomybės, bet ir paguodos šaltinis. ~Čia
492 VII,77 | kaip evangelizacijos būdą ir priemonę. Krikščionių susiskaldymas
493 VII,77 | II Susirinkimas aiškiai ir pabrėžtinai konstatuoja,
494 VII,77 | Evangeliją visiems kūriniams ir daugeliui uždaro duris į
495 VII,77 | kurie tikėjimu jau pažino ir priėmė Jėzų Kristų kaip
496 VII,77 | Viešpatį, išlaisvinantį žmones ir vienijantį juos meilės ir
497 VII,77 | ir vienijantį juos meilės ir tiesos Dvasioje”[124]. ~
498 VII,77 | dar atkakliau. Be to, kaip ir Vyskupų sinodo trečio visuotinio
499 VII,77 | pagrindu pasirinkus krikštą ir tikėjimo paveldą, kuris
500 VII,77 | evangelizacijos darbą, galėsime kartu ir geriau liudyti Kristų pasaulyje.
1-500 | 501-556 |