Chapter,Paragraph
1 Intro,1| baimės bei susikrimtimo, yra tarnyba ne tik krikščionių
2 Intro,1| įpėdinio tarnyba[1] ir kuri yra mūsų kasdienis rūpestis[2],
3 Intro,4| perduoti ją gyvą ir sveiką, yra pagrindinė evangelizacijos
4 Intro,5| išgelbėti. Ši Naujiena iš tiesų yra būtina. Ji nepakartojama.
5 Intro,5| Ji siūlo išmintį, kuri yra ne iš šio pasaulio. Ji pajėgi
6 Intro,5| remiasi Dievo galybe[11]. Ji yra tiesa. Ji verta, kad tikėjimo
7 I,6 | karalystę”[12], neabejotinai yra labai reikšmingas, nes apibendrina
8 I,6 | Jėzus, jo paties žodžiais, yra siųstas Tėvo. Visi jo slėpinio
9 I,8 | skelbia Dievo karalystę, kuri yra tokia reikšminga, kad, palyginti
10 I,9 | didžią Dievo dovaną, kuri yra išlaisvinimas iš nuodėmės
11 I,12 | atgaivinami. Ir tarp jų yra tas ženklas, kuriam jis
12 I,12 | bendruomenę. Juk tas Jėzus, kuris yra pareiškęs: „Aš turiu skelbti
13 I,12 | apie Dievo karalystę”[29], yra tas pats, apie kurį evangelistas
14 I,12 | kurį evangelistas Jonas yra pasakęs, jog jis atėjo ir
15 I,14 | evangelizuoti visus žmones yra esminė Bažnyčios misija”[36].
16 I,14 | Evangelizavimas iš tiesų yra malonė ir tikrasis Bažnyčios
17 I,14 | kad evangelizuotų, tai yra skelbtų ir mokytų, būtų
18 I,14 | Kristaus auką Mišiose, kurios yra jo mirties bei šlovingojo
19 I,15 | evangelizacinės veiklos. Ji yra normalus, norėtas, tiesiogiškiausias
20 I,15 | siuntimo Bažnyčia savo ruožtu yra siųsta Kristaus. Kai šlovės
21 I,15 | pačios evangelizavimo. Ji yra tikinčiųjų bendruomenė,
22 I,15 | kuo ji turi tikėti, kas yra jos vilties pagrindas ir
23 I,15 | atsinaujindama, temos. ~– Bažnyčia yra Gerosios Naujienos, kurią
24 I,15 | Naujieną, kurios ji sergėtoja yra, suteikia įgaliojimą, kurį
25 I,15 | suteikia įgaliojimą, kurį pati yra gavusi, ir pasiunčia juos
26 I,15 | Bažnyčia, nei jie patys; jie yra Evangelijos tarnautojai,
27 I,16 | Bažnyčios ir evangelizacijos yra artimas ryšys. Šiuo Bažnyčios
28 I,16 | Bažnyčios laikotarpiu būtent jai yra tekusi užduotis evangelizuoti.
29 I,16 | liudijimas, taikytinas Kristui, yra šv. Pauliaus žodžiai: „Kristus
30 II | Antrasis skyrius ~KAS YRA EVANGELIZACIJA? ~ ~
31 II,17 | evangelizacinėje veikloje, be abejonės, yra elementų ir aspektų, kuriuos
32 II,17 | Neįmanoma suvokti, kas yra evangelizacija, nesistengiant
33 II,18 | evangelizacijos tikslas yra vidinis perkeitimas. Norint
34 II,20 | Evangelijos skelbiama Karalystė yra išgyvenama žmonių, iš pagrindų
35 II,20 | evangelizacija nebūtinai yra nesuderinamos su jomis;
36 II,20 | Evangelijos neabejotinai yra mūsų laikų drama; toks jis
37 II,21 | bendruomenėje, kurioje gyvena, yra pasirengę suprasti bei priimti,
38 II,21 | kitais gyvenimu bei likimu, yra solidarūs su visais, siekiančiais
39 II,21 | juos įkvepia? kodėl jie yra tarp mūsų? Toks liudijimas
40 II,21 | mūsų? Toks liudijimas jau yra tylus, bet labai galingas
41 II,21 | dalijimusi bei solidarumu ir yra esminis, apskritai pirmasis,
42 II,22 | ir šio skelbimo istorija yra viena. Kiekvienu nauju žmogaus
43 II,23 | bekūnis, konkreti išraiška yra regimas įstojimas į tikinčiųjų
44 II,23 | įstoja į bendruomenę, kuri yra perkeitimo, naujo gyvenimo
45 II,24 | Evangelizacija, kaip sakėme, yra daugiasluoksnis procesas,
46 II,24 | šalinantys. Iš tiesų jie yra vienas kitą papildantys
47 III,25 | naujienoje neabejotinai yra daug antraeilių elementų.
48 III,25 | patys irgi kinta. Tačiau yra ir esminis turinys, gyvoji
49 III,26 | anonimiška bei tolima galia; jis yra Tėvas: „Mes vadinamės Dievo
50 III,27 | gailestingumo dovana visiems žmonėms yra siūlomas Jėzuje Kristuje,
51 III,28 | galutinį pašaukimą, kuris sykiu yra dabartinės padėties tąsa
52 III,28 | susitikimo su Dievu ženklu, kuris yra Jėzaus Kristaus Bažnyčia,
53 III,30 | žmonių, tarp kurių daugelis yra jos pačios vaikai, išlaisvinimą,
54 III,31 | išsilaisvinimo – iš tiesų yra artimų sąsajų. Tai antropologinio
55 III,31 | adresuojama evangelizacija, yra ne abstrakti būtybė, bet
56 III,31 | akivaizdžiai biblinio – tai yra meilės – lygmens sąsajos;
57 III,32 | šauklys ir sakramentas ji yra, – materialia gerove, jos
58 III,33 | atvirumą Absoliutui, kuris yra Dievas; ~– tad jis yra susijęs
59 III,33 | kuris yra Dievas; ~– tad jis yra susijęs su tam tikru požiūriu
60 III,35 | išlaisvinimo sąvoka būtinai yra nuosekli bei suderinama
61 III,35 | paties neigimo sėklą ir yra nepajėgus pasiekti jam keliamo
62 III,37 | Evangelijos dvasia, tai yra nėra krikščioniškas, kad
63 III,37 | lydimi struktūrų pokyčiai yra apgaulingi, neveiksmingi
64 III,39 | tarp kurių svarbiausia yra religijos laisvė. Neseniai
65 III,39 | krikščionių vien dėl to, kad yra krikščionys, katalikai,
66 IV,40 | Klausimas „kaip evangelizuoti?” yra nuolatos aktualus, nes evangelizavimo
67 IV,40 | aplinkybes. Šie skirtumai yra konkretus iššūkis mūsų gebėjimui
68 IV,40 | vienos ar kitos priežasties yra itin svarbūs. ~ ~
69 IV,41 | mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai”[67]. Tai aiškiai
70 IV,41 | elgsena bei gyvenimu, tai yra gyvu ištikimybės Viešpačiui
71 IV,42 | skelbimas žodžiu iš tiesų yra visada būtinas. Labai gerai
72 IV,42 | kad šiuolaikinis žmogus yra sotus kalbų; neretai jis
73 IV,42 | klausymu ir, tai dar blogiau, yra tapęs nejautrus žodžiams.
74 IV,43 | gilų kunigo tikėjimą ir yra persunktas meilės. Tikintieji,
75 IV,44 | kurio nevalia atsisakyti, yra katechetinis mokymas. Intelektas,
76 IV,44 | istoriją. Kad toks mokymas yra skirtas krikščioniškojo
77 IV,44 | likti vien intelekto dalyku, yra neginčytina. Pastangos evangelizuoti –
78 IV,44 | nepamainomo ir reiklaus meno, koks yra tikybos mokymas, srityje.
79 IV,45 | taikymas evangelizacijai yra iššūkis. Per jas Evangelijos
80 IV,46 | apaštalai. Ar iš esmės dar yra apskritai koks nors kitas
81 IV,47 | horizontą, ir antgamtinį, kuris yra ne gamtinio gyvenimo paneigimas,
82 IV,47 | sakramentų. Tam tikra prasme yra klaidinga priešpriešinti,
83 IV,47 | Evangelizacijos uždavinys yra taip mokyti tikėjimo, kad
84 IV,48 | Tiek srityse, kur Bažnyčia yra įleidusi šaknis jau ne vieną
85 IV,48 | galima sakyti, neabejotinai yra ribotas. Dažnai jis neapsaugotas
86 IV,48 | pedagogika – gera kryptimi, jis yra kupinas vertybių. Per jį
87 IV,48 | liaudies pamaldumu”, tai yra liaudies religija, o ne
88 V,51 | nuo pirmųjų Sekminių ryto yra pamatinė programa, kurios
89 V,51 | preevangelizacija”, tačiau iš tiesų jau yra evangelizacija tikrąja to
90 V,53 | nekrikščioniškąsias religijas, nes jos yra didelių žmonių grupių sielos
91 V,53 | Žodžio sėklų”[74]. Jos yra, vartojant taiklų Vatikano
92 V,54 | tais, kurie tikėjimą jau yra priėmę ir neretai jau per
93 V,54 | to, tai tikėjimas, kuris yra apgultas ir puolamas. Nemaitinamas
94 V,55 | iššūkiu. ~Pirmoji sritis yra tai, ką galima pavadinti
95 V,55 | šiuolaikiniame pasaulyje yra sąlyčio taškų su krikščionybe
96 V,56 | atsisakę savo krikšto, tačiau yra visiškai jam abejingi ir
97 V,56 | gyvena šalia netikinčiųjų ir yra nuolatos veikiami netikėjimo.
98 V,56 | netikintieji ir nepraktikuojantieji yra rimtos evangelizacijos kliūtys.
99 V,56 | Antrųjų atveju kliūtis yra inertiškumas, tam tikro
100 V,57 | klaidžiojančių bei suvargusių, kurie yra „lyg avys be piemens”, ir
101 V,58 | taip pat tuos, kuriuos jau yra suvienijusi kova už teisingumą,
102 V,58 | suvokdamos, jog Bažnyčia yra daug platesnė ir įvairialypiškesnė,
103 V,58 | sąlygomis, kurios, tiesa, yra reiklios, tačiau sykiu įkvepiančios,
104 VI,59 | dokumente sakoma: „Visa Bažnyčia yra misijinė, ir evangelizavimo
105 VI,59 | ir evangelizavimo darbas yra pagrindinis Dievo tautos
106 VI,59 | Karalystės, kuri kartu jau yra ir dar tik ateis, ženklas
107 VI,60 | 60. Tai, kad Bažnyčiai yra patikėta misija ir užduotis
108 VI,60 | sakramentą, jis atlieka, net jei yra visiškai vienas, Bažnyčios
109 VI,60 | pastebėję, kad visa Bažnyčia yra evangelizacinė. Tai reiškia,
110 VI,60 | pasaulio dalyje, kurioje ji yra, Bažnyčia jaučiasi atsakinga
111 VI,61 | klausimo, kuris mūsų dienomis yra pasidaręs itin svarbus.
112 VI,62 | Viešpaties sumanymu Bažnyčia yra visuotinė pašaukimu ir misija,
113 VI,63 | parodanti, kad ji tikrai tokia yra, pajėgi siūlyti Naujieną,
114 VI,64 | prasmei atviriausi krikščionys yra visiškai spontaniškai jautrūs
115 VI,64 | lex orandi, kuris taip pat yra lex credendi, vienybe, vienybės
116 VI,64 | tikra evangelizuotoja, tai yra pajėgi semti iš visuotinio
117 VI,66 | misijos tarnybų įvairovė yra evangelizacijos turtas bei
118 VI,67 | įpėdiniui Kristaus valia yra patikėta iškili apreikštosios
119 VI,68 | apreikštosios tiesos. Jie yra tikėjimo mokytojai. ~Su
120 VI,68 | persona Christi[103]. Jie yra Dievo tautos auklėtojai
121 VI,68 | veiklai ypatingą pobūdį, yra visus mūsų darbus ženklinantis
122 VI,69 | evangelizacijos priemonė yra jų pašvęstasis gyvenimas.
123 VI,69 | reikalavimams. Savo gyvenimu jie yra visiško atsidavimo Dievui,
124 VI,69 | kuris, kaip esame pabrėžę, yra labai svarbus evangelizuojant,
125 VI,69 | iki žemės pakraščių. Jie yra sumanūs, ir jų apaštalavimas
126 VI,69 | originalumu, genialumu. Jie yra dosnūs; juos dažnai galima
127 VI,70 | bei tiesioginė užduotis yra ne kurti bei plėtoti bažnytinę
128 VI,70 | kurios paslėptos, tačiau jau yra bei veikia pasaulyje. Jų
129 VI,71 | Bažnyčios istorijos momentais ji yra pelniusi gražų „namų Bažnyčios”
130 VI,71 | nariai evangelizuoja ir yra evangelizuojami. Tėvai ne
131 VII,74 | Bažnyčios įpareigojimo dėka yra tikri Dievo žodžio skelbėjai,
132 VII,75 | Tėvo balsas žodžiais „Šitas yra mano mylimiausiasis Sūnus,
133 VII,75 | Šventosios Dvasios”[114], koks yra Steponas tuomet, kai išrenkamas
134 VII,75 | auga”[117]. Šventoji Dvasia yra Bažnyčios siela. Būtent
135 VII,75 | slėpinio giliąją prasmę. Ji yra ta, kuri šiandien, kaip
136 VII,75 | Evangelizacijos technika yra geras dalykas, tačiau ji,
137 VII,75 | misija skelbti Evangeliją yra sritis, kur ji labiausiai
138 VII,75 | sakyti, kad Šventoji Dvasia yra pagrindinis evangelizacijos
139 VII,75 | evangelizacijos veikėjas: ji yra ta, kuri akina kiekvieną
140 VII,75 | galima pasakyti, jog ji yra evangelizacijos tikslas;
141 VII,75 | evangelizacijos tikslas; ji vienintelė yra naujosios kūrinijos, naujosios
142 VII,75 | evangelizacijoje esmę ir būdą. Toks yra ir mūsų noras, todėl raginame
143 VII,76 | negu kada nors anksčiau yra tapęs skelbimo gilaus poveikio
144 VII,77 | sako, jog jo sekėjų vienybė yra ne tik ženklas, rodantis
145 VII,77 | Krikščionių susiskaldymas yra rimta aplinkybė, daranti
146 VII,77 | tikėjimo paveldą, kuris mums yra bendras. Tokiu būdu jau
147 VII,78 | patikėtoji Evangelija taip pat yra tiesos žodis. Tiesos, kuri
148 VII,78 | gilinama ir perduodama tiesa yra apreikštoji tiesa ir dėl
149 VII,78 | pirmapradės tiesos, kuri yra Dievas, dalis didesniu laipsniu
150 VII,78 | didesnė už žmogaus širdį, nes yra Dievo tiesa. ~Tėvai ir auklėtojai!
151 VII,78 | konfliktų tikrai nelengva, yra padėti savo vaikams bei
152 VII,79 | tesalonikiečiams žodžius, kurie yra programa mums visiems: „
153 VII,79 | vienas šios meilės ženklas yra rūpinimasis nesužeisti kito,
154 VII,80 | kliūčių. ~Tokių kliūčių yra ir šiandien, tačiau pasitenkinsime
155 VII,80 | Klastingiausi neabejotinai yra tie, kurie pagrindžiami,
156 VII,80 | kelią, kad ir į išganymą, yra ne kas kita, kaip religijos
157 VII,80 | kad pasaulis ir istorija yra kupini „Žodžio sėklų”; tad
158 VII,80 | sąžinei. Tačiau visai kas kita yra pateikti jų sąžinei Evangelijos
159 VII,80 | siūlyti Kristų ir jo Karalystę yra daugiau negu evangelizuotojo
160 VII,80 | persiėmė Kristaus džiaugsmu ir yra pasirengę paaukoti savo
|