Chapter,Paragraph

  1 Intro,3|       naujieną šiuolaikiniam žmogui. Ji vienintelė gali atsakyti
  2 Intro,4|          skelbiant Evangeliją, idant ji išskleistų savo galią?~Iš
  3 Intro,5|        Naujiena iš tiesų yra būtina. Ji nepakartojama. Ji niekuo
  4 Intro,5|            būtina. Ji nepakartojama. Ji niekuo nepakeičiama. Ji
  5 Intro,5|              Ji niekuo nepakeičiama. Ji nesuderinama nei su abejingumu,
  6 Intro,5|       kalbama apie žmogaus išganymą. Ji atveria Apreiškimo grožį.
  7 Intro,5|            atveria Apreiškimo grožį. Ji siūlo išmintį, kuri yra
  8 Intro,5|              yra ne iš šio pasaulio. Ji pajėgi pačia savimi sužadinti
  9 Intro,5|            remiasi Dievo galybe[11]. Ji yra tiesa. Ji verta, kad
 10 Intro,5|            galybe[11]. Ji yra tiesa. Ji verta, kad tikėjimo skelbėjas
 11  I,9   |           Dievą ir būti jo pažintam, jį regėti ir jam priklausyti.
 12  I,12  |            traukiančiais jas prie jo jį pamatyti, išgirsti, leistis
 13  I,12  |       papildydamas ir patvirtindamas jį kiekvienu liudijimu apie
 14  I,14  |             14.   Bažnyčia tai žino. Ji gyvai suvokia, kad Išganytojo
 15  I,14  |        pačiai. Kartu su šv. Pauliumi ji noriai priduria: „Kai aš
 16  I,14  |            jos giliausioji tapatybė. Ji egzistuoja, kad evangelizuotų,
 17  I,15  |              žingsnio ir stebi, kaip ji gyvena ir veikia, mato,
 18  I,15  |             evangelizacinės veiklos. Ji yra normalus, norėtas, tiesiogiškiausias
 19  I,15  |            pasaulyje lieka Bažnyčia. Ji lieka kaip Jėzaus išėjimo
 20  I,15  |          metu miglotas ir švytintis. Ji pratęsia jo buvimą. Ir pirmiausia
 21  I,15  |             jo buvimą. Ir pirmiausia ji pašaukta tęsti jo misiją
 22  I,15  |         savęs pačios evangelizavimo. Ji yra tikinčiųjų bendruomenė,
 23  I,15  |         nepaliaujamai klausytis, kuo ji turi tikėti, kas yra jos
 24  I,15  |            Dievo darbus[41], kuriais ji buvo atversta į Viešpatį,
 25  I,15  |          paveldą ne tam, kad laikytų jį paslėptą, bet kad perduotų
 26  I,15  |        siunčia Evangelijos šauklius. Ji įdeda jiems į lūpas Žodį,
 27  I,15  |           išaiškina Naujieną, kurios ji sergėtoja yra, suteikia
 28 II,22  |        pasiektų visus, kurie privalo jį išgirsti? Tokiam skelbimui –
 29 II,23  |              paskatina asmenį, kuris jį taip priima, pritarti jam
 30 III,30 | išlaisvinimui tapti tikrove, liudyti jį ir garantuoti, kad jis apimtų
 31 III,32 |         kurio šauklys ir sakramentas ji yra, – materialia gerove,
 32 III,32 |    paverčiama manipuliacijų objektu. Ji nebeturėtų galios Dievo
 33 III,32 |              evangelizacijos tikslą. Ji netektų savo egzistavimo
 34 III,34 |             žmogaus problemų. Tačiau ji patvirtina pirmenybę savo
 35 III,34 |    išlaisvinimą nebūtų visiškas, jei ji nesirūpintų išganymo Jėzuje
 36 III,35 |           daiktų ir įvykių samprata; ji taip pat žino, jog Dievo
 37 III,35 |           jei stengiamasi pateisinti jį viena ar kita Senojo ar
 38 III,35 |      teisingumo meilėje motyvai, kai jį įkvepiantis užsidegimas
 39 III,36 |     varžančios ir engiančios; tačiau ji taip pat suvokia, kad geriausios
 40 III,38 |     Evangelija pagrįstą būdą, kuriuo ji gali prisidėti prie žmonių
 41 III,38 |              išlaisvinimo. ~Ir ką gi ji daro? Ji mėgina paskatinti
 42 III,38 |     išlaisvinimo. ~Ir ką gi ji daro? Ji mėgina paskatinti vis daugiau
 43 III,38 |          jėgas žmonių išlaisvinimui. Ji teikia šiems krikščionims „
 44 III,38 |             pagrindu, idant paverstų jį konkrečiomis savo veiklos,
 45 III,38 |       visuotinį išganymo planą, kurį ji pati skelbia. ~Apie tai,
 46 IV,43  |           Sekmadienio homilijos, jei ji pasižymi šiomis savybėmis,
 47 IV,43  |           tikinčiųjų susirinkimuose. Ji visada bus privilegijuota
 48 IV,45  |             tobulina. Būtent per jas ji skelbia „nuo stogų”[72]
 49 IV,45  |              sakyklos forma. Per jas ji pajėgia kalbėti žmonių minioms. ~
 50 IV,45  |             žmonių, tačiau taip, kad ji visada pajėgtų perverti
 51 IV,47  |            gyvenimą: gamtinį, kuriam ji suteikia naują prasmę atskleisdama
 52 IV,47  |            veiksmingumo, jeigu prieš jį teikiant nėra buvę nuodugnaus
 53 IV,48  |              šimtmetį, tiek ten, kur ji dabar jas leidžia, tarp
 54 IV,48  |      bendruomenei. ~Tačiau nukreipus jį – pirmiausia evangelizacijos
 55 IV,48  |            yra kupinas vertybių. Per jį pasireiškia Dievo alkis,
 56 IV,48  | dievobaimingumą. Dėl šių aspektų mes jį noriau vadiname „liaudies
 57  V,50  |      kūrinijai! iki žemės pakraščių! Ji padarė tai dar kartą per
 58  V,53  |              ir net nori sustiprinti jį istorijos momentu, kuriuo
 59  V,53  |            momentu, kuriuo gyvename. Ji neturės poilsio, kol nebus
 60  V,53  |           Gerajai Naujienai skelbti. Ji nuolatos rengia naujas apaštalų
 61  V,54  |              ryšį su Evangeliją. Tad ji siekia gilinti, stiprinti,
 62  V,54  |        tikėjimui šio būtino peno bei jį palaikyti. ~Bažnyčiai taip
 63  V,54  |         įgyvendintų vienybę tiesoje, ji suvokia, jog rimtai nepaisytų
 64  V,54  |              Apreiškimo, kurio turtą ji saugo, pilnatvės. ~  ~
 65  V,55  |      nekreipti dėmesio ir galiausiai jį apskritai neigti. ~Iš čia,
 66  V,56  |       visiškai jam abejingi ir pagal jį negyvena. Nepraktikuojantieji –
 67  V,56  |           tikrų naujų bruožų. Dažnai jį galima paaiškinti mūsų laikams
 68  V,56  |            tikėjimą Jėzumi Kristumi, ji turi nuolat ieškoti tinkamų
 69  V,57  |      veiksmingai skelbti Evangeliją, ji turi adresuoti savo Naujieną
 70 VI,60  |             pasaulio dalyje, kurioje ji yra, Bažnyčia jaučiasi atsakinga
 71 VI,62  |          kiekvienoje pasaulio dalyje ji įgyja skirtingus veidus
 72 VI,63  |        visuotinumą ir parodanti, kad ji tikrai tokia yra, pajėgi
 73 VI,64  |      sklindančio iš tautos, su kuria ji susijusi, raiškos ir formų
 74 VI,64  |         teisėta įvairove. Juo labiau ji bus tikra evangelizuotoja,
 75 VI,67  |            Leonas Didysis kalba apie jį kaip apie nusipelniusį pirmosios
 76 VI,67  |          Bažnyčia savo balsu liudija jį esant „apaštalavimo viršūnėje” –
 77 VI,70  |          savo žmogiškojo turinio nei jį aukodamos, bet, priešingai,
 78 VI,71  |        Bažnyčios istorijos momentais ji yra pelniusi gražų „namų
 79 VI,73  |              požiūriu rodo Bažnyčia. Ji atsiveria ne tik naujoms
 80 VI,73  |              kuriems patikėta misija jį perduoti, turi didžiausią
 81 VII,74 |        vertus šio pašaukimo, vykdyti jį nepasiduodant abejonei ar
 82 VII,75 |              Bažnyčios siela. Būtent ji paaiškina tikinčiajam Jėzaus
 83 VII,75 |             slėpinio giliąją prasmę. Ji yra ta, kuri šiandien, kaip
 84 VII,75 |           valdomas bei vadovaujamas; ji deda jiems į lūpas žodžius,
 85 VII,75 |            yra geras dalykas, tačiau ji, net būdama pažangiausia,
 86 VII,75 |           Evangeliją yra sritis, kur ji labiausiai veikia. Neatsitiktinai
 87 VII,75 |            evangelizacijos veikėjas: ji yra ta, kuri akina kiekvieną
 88 VII,75 |            būtų galima pasakyti, jog ji yra evangelizacijos tikslas;
 89 VII,75 |             evangelizacijos tikslas; ji vienintelė yra naujosios
 90 VII,76 |              apmąstymų pradžioje. Ar ji įsitvirtinusi pasaulyje
 91 VII,76 |          nepriklausoma nuo jo, kad į jį kreiptųsi? Ar ji liudija
 92 VII,76 |               kad į jį kreiptųsi? Ar ji liudija solidarumą su žmonėmis
 93 VII,76 |          sykiu Dievo absoliutumą? Ar ji karštesnė apmąstymu bei
 94 VII,76 |              išlaisvinimo veikla? Ar ji labiau įsipareigojusi pastangoms,
 95 VII,79 |                   Kokia gi ta meilė? Ji didesnė už mokytojo meilę;
 96 VII,80 |              būtent įkarščio stygių. Ji rimtesnė už kitas, nes kyla
 97 VII,80 |           kitas, nes kyla iš vidaus. Ji reiškiasi nuovargiu, nusivylimu,
 98 VII,80 |           Evangelija nešama ten, kur ji jau egzistuoja sėklose,
 99 VII,80 |               nuo mūsų priklauso, ar ji išaugs į medį ir atneš daug
100 Pab,82 |   prasidedančią evangelizaciją. Tegu ji būna nuolat atsinaujinančios