Chapter,Paragraph

 1 Intro,3|         vienintelė gali atsakyti į jo klausimus bei suteikti jėgų
 2  I,6   |         štai kokiai misijai Jėzus, jo paties žodžiais, yra siųstas
 3  I,6   |             yra siųstas Tėvo. Visi jo slėpinio aspektai – Įsikūnijimas,
 4  I,6   |           Kryžius ir Prisikėlimas, jo nuolatinis buvimas tarp
 5  I,9   |   džiaugsmas pažinti Dievą ir būti jo pažintam, jį regėti ir jam
 6  I,9   |           ir galutinai įgyjama per jo mirtį bei Prisikėlimą. Tačiau
 7  I,11  |         žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų”[27]. „Niekados žmogus
 8  I,11  |           nėra taip kalbėjęs!”[28] Jo žodžiai atskleidžia Dievo
 9  I,11  |        atskleidžia Dievo paslaptį, jo planą bei pažadus ir dėl
10  I,12  |       sykiu traukiančiais jas prie jo jį pamatyti, išgirsti, leistis
11  I,12  |             išgirsti, leistis būti jo perkeičiamam: ligoniai pagydomi,
12  I,12  |            vargdieniams, jie tampa jo mokiniai ir „jo vardu” susiburia
13  I,12  |          jie tampa jo mokiniai ir „jo vardu” susiburia į didelę
14  I,14  |           auką Mišiose, kurios yra jo mirties bei šlovingojo Prisikėlimo
15  I,15  |         žmones”[37]. „Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti,
16  I,15  |       lieka kaip Jėzaus išėjimo ir jo nuolatinio buvimo ženklas,
17  I,15  |          ir švytintis. Ji pratęsia jo buvimą. Ir pirmiausia ji
18  I,15  |       pirmiausia ji pašaukta tęsti jo misiją bei evangelizavimo
19  I,15  |      pasaulyje ir neretai gundomai jo stabų, nuolat reikia girdėti
20  I,15  |          atversta į Viešpatį, būti jo iš naujo suburiamai bei
21 II,17  |     Kristaus skelbimą tiems, kurie jo dar nepažįsta, kaip mokymą,
22 II,23  | gailestingumo, negana to, pritarti jo siūlomai gyvenimo – nuo
23 III,33 |           apimti visą žmogų, visus jo matmenis, įskaitant jo atvirumą
24 III,33 |       visus jo matmenis, įskaitant jo atvirumą Absoliutui, kuris
25 III,35 |          Testamento vieta; net jei jo ideologiniams reikalavimams
26 III,35 |            jam keliamo idealo, kai jo gilesnieji motyvai nėra
27 III,35 |            dvasinio matmens ir kai jo galutinis tikslas nėra išganymas
28 IV,43  |            šio skelbimo ir daug iš jo gauna, jei jis būna paprastas,
29 IV,43  |  apaštališkojo uolumo, kylančio iš jo ypatingos prigimties, kupinas
30 IV,45  |        individo sąžinę, įstrigti į jo širdį, tarsi tas, į kurį
31 IV,47  |           gyvenimo paneigimas, bet jo išskaistinimas bei iškėlimas. ~
32  V,49  |       priėmimas į apaštalų būrį ir jo kaip Jėzaus atėjimo skelbėjo
33  V,50  |       trukdo, jei apskritai nedaro jo negalimo, viešoji valdžia.
34  V,50  |         kad skelbia Jėzų Kristų ir jo Evangeliją. Tačiau mes esame
35  V,50  |   Evangelijos skelbimo, neapriboti jo kuriuo nors vienu žmonijos
36  V,51  |           51.   Atskleisti Jėzų ir jo Evangeliją jo nepažįstantiems
37  V,51  |   Atskleisti Jėzų ir jo Evangeliją jo nepažįstantiems nuo pirmųjų
38  V,52  |    egzistuojančio nukrikščionėjimo jo nemažiau reikia ir daugybei
39  V,52  |            bet menkai išmanantiems jo pagrindus, intelektualams,
40  V,53  |          apie Dievą, apie žmogų ir jo paskirtį, apie gyvenimą
41  V,53  |            santykį su Dievo planu, jo gyvu buvimu, jo veikimu.
42  V,53  |       Dievo planu, jo gyvu buvimu, jo veikimu. Bažnyčia taip leidžia
43  V,55  |            tampa beveik ryškiausiu jo bruožu, – sekuliarizmą.
44  V,55  |       pasauliui paaiškinti užtenka jo paties ir visai nebūtina
45  V,57  |        piemens”, ir dažnai kartoja jo žodžius: „Gaila man minios”[80].
46 VI,60  |       vienas, Bažnyčios veiksmą, o jo veikla tikrai susijusi su
47 VI,64  |           ir labai stipriai jaučia jo būtinumą bei lengvai jame
48 VII,75 | nusklendžia ant Jėzaus iš Nazareto jo krikšto momentu, kai Tėvo
49 VII,75 |         suprantamai apreiškia apie jo išrinkimą bei misiją. “Dvasios
50 VII,76 |       laisva bei nepriklausoma nuo jo, kad į jį kreiptųsi? Ar
51 VII,76 |           paradoksalu – ieškančiam jo netikėtais būdais bei skausmingai
52 VII,76 |            skausmingai jaučiančiam jo poreikį, reikia skelbėjų,
53 VII,77 |         testamentas mums sako, jog jo sekėjų vienybė yra ne tik
54 VII,78 |          apie Dievą, apie žmogų ir jo slėpiningą paskirtį, apie
55 VII,78 |        pagarbos tiesai, juolab kai jo gilinama ir perduodama tiesa
56 VII,79 |         dvasinei padėčiai. Pagarba jo gyvenimo ritmui, kurio nevalia
57 VII,79 |          saiko apsunkinti. Pagarba jo sąžinei bei įsitikinimams,
58 VII,79 |        Dievo vaikai, kurie, būdami jo rankose, visiškai atsiduoda
59 VII,80 |        Pagarbiai siūlyti Kristų ir jo Karalystę yra daugiau negu
60 VII,80 |         evangelizuotojo teisė; tai jo pareiga. O jo broliai irgi
61 VII,80 |           teisė; tai jo pareiga. O jo broliai irgi turi teisę
62 VII,80 |           irgi turi teisę gauti iš jo Gerosios Naujienos apie
63 VII,80 |         keliais[133]. Ir vis dėlto jo Sūnus atėjo būtent tam,
64 VII,80 |      kelius. Ir jis įpareigojo mus jo galia perduoti šį apreiškimą