1010-dalyk | dalyt-itamp | iterp-mokin | moko-pasir | pasis-sazin | scien-turti | tusci-zymus
bold = Main text
Chapter,Paragraph grey = Comment text
1 VI,68(103) | AAS 58 (1966), p. 992, 1010, 1011. ~
2 III,37(64) | Epistola 229, 2: PL 33, 1020. ~
3 II,23(53) | 42, 45: AAS 58 (1966), p. 1060–1061, 1065–1066; Dekretas
4 II,23(53) | AAS 58 (1966), p. 1060–1061, 1065–1066; Dekretas dėl
5 II,23(53) | 58 (1966), p. 1060–1061, 1065–1066; Dekretas dėl Bažnyčios
6 II,23(53) | 1966), p. 1060–1061, 1065–1066; Dekretas dėl Bažnyčios
7 III,29(60) | 47–52: AAS 58 (1966), p. 1067–1074; PAULIUS VI. Enciklika
8 III,29(60) | AAS 58 (1966), p. 1067–1074; PAULIUS VI. Enciklika Humanae
9 II,20(50) | Plg 53: AAS 58 (1966), p. 1075. ~
10 V,55(78) | spes, 59: AAS 58 (1966), p. 1080. ~
11 VI,63(92) | 37–38: AAS 56 (1964), p. 110; plg. taip pat liturgijos
12 I,16(44) | 88, sermo, 2, 14: PL 37, 1140; JONAS AUKSABURNIS. Hom.
13 VI,61(85) | Evangelia 19, 1: PL 76, 1154. ~
14 V,53(74) | 19, 91, 94: S. Ch. 30, p. 117 – 118; 119 – 120; VATIKANO
15 V,53(74) | 94: S. Ch. 30, p. 117 – 118; 119 – 120; VATIKANO II
16 V,53(74) | S. Ch. 30, p. 117 – 118; 119 – 120; VATIKANO II SUSIRINKIMAS.
17 V,53(74) | 30, p. 117 – 118; 119 – 120; VATIKANO II SUSIRINKIMAS.
18 V,53(74) | II, Bonn 1911 (2), p. 81, 125, 129, 133; KLEMENSAS ALEKSANDRIETIS.
19 V,53(74) | Bonn 1911 (2), p. 81, 125, 129, 133; KLEMENSAS ALEKSANDRIETIS.
20 V,53(74) | 1911 (2), p. 81, 125, 129, 133; KLEMENSAS ALEKSANDRIETIS.
21 II,21(51) | Apologeticum, 39: CCL, I, p. 150–153; MINUCIJUS FELIKSAS.
22 II,21(51) | Apologeticum, 39: CCL, I, p. 150–153; MINUCIJUS FELIKSAS. Octavius,
23 V,53(74) | Florilegium Patristicum II, Bonn 1911 (2), p. 81, 125, 129, 133;
24 V,55(77) | athee. Ed. Spes, Paris, 1945. ~
25 II,21(51) | Octavius, 9 ir 31: CSLP, Turin 1963 (2), p. 11–13, 47–48. ~
26 VI,63(92) | Concilium, 37–38: AAS 56 (1964), p. 110; plg. taip pat
27 VI,67(99) | 3; Sermo 95, 2: S. Ch. 200, p. 50–52; 58–66; 258–260;
28 III,37(64) | plg. AUGUSTINAS. Epistola 229, 2: PL 33, 1020. ~
29 III,27(57) | vasario 21): AAS 64 (1972), p. 237–241. ~
30 III,27(57) | AAS 64 (1972), p. 237–241. ~
31 VI,67(99) | Ch. 200, p. 50–52; 58–66; 258–260; 268. ~
32 VI,67(99) | 200, p. 50–52; 58–66; 258–260; 268. ~
33 VI,67(99) | 50–52; 58–66; 258–260; 268. ~
34 VI,67(100) | Religiose, Bologna 1973 (3), p. 278; VIENOS SUSIRINKIMAS. Konstitucija
35 VII,77(124)| VII: AAS 66 (1974), p. 305. ~
36 III,34 | dėmesys Dievo karalystei ~34. Dėl šios priežasties
37 VI,67(100) | providam Christi, ed. cit., p. 343; LATERANO V SUSIRINKIMAS.
38 Intro,3(7) | birželio 22): AAS 65 (1973), p. 383. ~
39 III,28(59) | birželio 24): AAS 65 (1973), p. 396–408. ~
40 IV,40 | Tinkamų būdų paieška ~40. Evangelizacijos turinio
41 I,16(44) | capto Eutropio, 6: PG 52, 402. ~
42 III,28(59) | AAS 65 (1973), p. 396–408. ~
43 III,29(60) | vitae: AAS 60 (1968) p. 481–503. ~
44 V,49 | Skirta kiekvienam ~49. Paskutiniai Jėzaus žodžiai
45 III,29(60) | vitae: AAS 60 (1968) p. 481–503. ~
46 VI,59(84) | 44, 23: CCL XXXVIII, p. 510; plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS.
47 I,16(44) | unitate Ecclesiae, 14: PL 4, 527; AUGUSTINAS. Enarrat. 88,
48 I,15(43) | Pastoribus: CCL XLI, p. 529–530. ~
49 I,15(43) | Pastoribus: CCL XLI, p. 529–530. ~
50 III,31(61) | rugsėjo 27): AAS 66 (1974), p. 562. ~
51 IV,41(67) | spalio 2): AAS 66 (1974), p. 568. ~
52 VI,71(106) | serm. VI, 2; VII, 1: PG 54, 607–608. ~
53 VI,67(100) | universalis, ed. cit., p. 609; Konstitucija Supernae dispositionis,
54 VI,67(100) | dispositionis, ed.cit., p. 614; Konstitucija Divina disponente
55 VI,62 | Dalinės Bažnyčios perspektyva ~62. Tačiau šią visuotinę
56 III,37(63) | rugpjūčio 23): AAS 60 (1968), p. 623. ~
57 III,37(64) | rugpjūčio 23): AAS 60 (1968), p. 627; plg. AUGUSTINAS. Epistola
58 VI,63 | ištikimybė kalbos požiūriu ~63. Dalinės Bažnyčios, artimai
59 Intro,2(6) | spalio 24): AAS 66 (1974), p. 634–635; 637. ~
60 Intro,2(6) | AAS 66 (1974), p. 634–635; 637. ~
61 VI,65(93) | spalio 26): AAS 66 (1974), p. 636. ~
62 VI,67(100) | disponente clementia, ed.cit., p. 638. ~
63 VI,67 | Petro įpėdinis ~67. Tad Petro įpėdiniui Kristaus
64 VI,68 | Vyskupai ir kunigai ~68. Susivieniję su Petro
65 VI,71 | Šeima ~71. Kalbant apie pasauliečių
66 VI,72 | Jaunuoliai ~72. Aplinkybės verčia atskirai
67 VI,73 | Įvairios tarnybos ~73. Taip pat svarbus veiklus
68 VII,74 | Primygtinis raginimas ~74. Šio pokalbio su jumis,
69 VII,75 | Veikiant Šventajai Dvasiai ~75. Evangelizacija niekada
70 VII,77 | Vienybės siekimas ~77. Evangelizacijos jėga
71 VII,78 | Tiesos tarnai ~78. Mums patikėtoji Evangelija
72 VII,79 | Įkvėpti meilės ~79. Evangelizacijos darbas
73 VII,80 | Su šventųjų įkarščiu ~80. Šį mūsų kreipimąsi įkvepia
74 I,12(31) | Verbum, 4: AAS 58 (1966), p. 818–819. ~
75 I,12(31) | 4: AAS 58 (1966), p. 818–819. ~
76 Pab,82 | evangelizacijos žvaigždė ~82. Šį troškimą kupini džiaugsmo
77 VI,71(106) | actuositatem, 11: AAS 58 (1966), p. 848; JONAS AUKSABURNIS. In Genesim
78 I,16(44) | 527; AUGUSTINAS. Enarrat. 88, sermo, 2, 14: PL 37, 1140;
79 VII,77(123)| redintegratio, 1: AAS 57 (1965), p. 90–91. ~
80 VII,80(131)| humanae, 4: AAS 58 (1966), p. 933. ~
81 VII,80(132)| pat, 9–14: loc. cit., p. 935–940. ~
82 VI,59(82) | humanae, 13: AAS 58 (1966), p. 939; plg. Dogminė konstitucija
83 VII,80(132)| 9–14: loc. cit., p. 935–940. ~
84 VII,75(118)| Gentes, 4: AAS 58 (1966), p. 950–951. ~
85 VII,77(123)| Gentes, 6: AAS 58 (1966), p. 954–955; plg. Dekretas dėl ekumenizmo
86 I,15(42) | AAS 58 (1966), p. 95–952, 959–961. ~
87 V,53(74) | Gentes, 11: AAS 58 (1966), p. 960; plg. Dogminė konstitucija
88 I,15(42) | 58 (1966), p. 95–952, 959–961. ~
89 VI,59(83) | Gentes, 35: AAS 58 (1966), p. 983. ~
90 VI,67(101) | Gentes, 38: AAS 58 (1966), p. 985. ~
91 VI,68(103) | Gentes, 39: AAS 58 (1966), p. 986; Dekretas dėl kunigų tarnybos
92 VI,68(103) | 12, 13: AAS 58 (1966), p. 992, 1010, 1011. ~
93 V,56 | tačiau yra visiškai jam abejingi ir pagal jį negyvena. Nepraktikuojantieji –
94 VII,80 | pasiekti išganymą, jei dėl abejingumo, baimės, gėdos – šv. Paulius
95 VII,74 | vykdyti jį nepasiduodant abejonei ar baimei, neignoruoti sąlygų,
96 Intro,1 | evangelizuoti ~1. Nėra abejonių, kad pastangos skelbti Evangeliją
97 VI,61 | nei laikas: „nuo teisiojo Abelio iki paskutiniojo išrinktojo”[85], „
98 V,56 | negali nei ignoruoti šių abiejų pasaulių, nei su jais susidūrusi
99 VI,73 | įsteigtos vadovaujantis absoliučia pagarba vienybei ir atitiks
100 I,8 | bus „pridėta”[16]. Taigi absoliuti tėra Karalystė, visa kita
101 VI,69 | jie, ištroškę dieviškojo Absoliuto ir pašaukti į šventumą,
102 III,33 | matmenis, įskaitant jo atvirumą Absoliutui, kuris yra Dievas; ~– tad
103 VII,76 | žmonėmis ir sykiu Dievo absoliutumą? Ar ji karštesnė apmąstymu
104 VI,62 | toto orbe diffusa virstų abstrakcija, jei netaptų kūnu ir neįgytų
105 III,31 | adresuojama evangelizacija, yra ne abstrakti būtybė, bet priklauso nuo
106 I,16 | Bažnyčios ribų. Tokios perskyros absurdiškumą akivaizdžiai parodo šis
107 VI,71(106) | apaštalavimo Apostolicam actuositatem, 11: AAS 58 (1966), p. 848;
108 V,58 | vieninteliais evangelizacijos adresatais ar vykdytojais ar net vieninteliais
109 V,58 | evangelizacijos privilegijuotosios adresatės, jos pačios išsyk taps Evangelijos
110 III,31 | sąsajos, nes žmogus, kuriam adresuojama evangelizacija, yra ne abstrakti
111 II,24 | aiškiau apibrėždami, kam adresuotas Evangelijos skelbimas ir
112 V,57 | skelbti Evangeliją, ji turi adresuoti savo Naujieną miniose veikiančioms
113 V,58 | sakramentus ir stiprinti agapės ryšius, jos nori burti žmones
114 V,53 | sielos gyva išraiška. Jose aidi tūkstantmetė Dievo paieška,
115 II,24 | čia taikytinus metodus ir aiškiau apibrėždami, kam adresuotas
116 VII,75 | evangelizacijos darbo. Petras aiškina šį įvykį kaip Joelio pranašystės
117 IV,47 | doktrinos skelbimas bei aiškinimas. Evangelizacija turi pasiekti
118 V,56 | anksčiau savo poziciją mėgina aiškinti ir teisinti remdamiesi vidine
119 VII,79 | ištarmėmis, kurios įvesdintajam aiškios, tačiau kitiems tikintiesiems
120 IV,48 | ir meilės kupino buvimo – aiškiu suvokimu. Jis sužadina vidines
121 III,27 | Evangelizacija visada apims ir aiškų skelbimą – jai būdingos
122 VII,75 | metų Vyskupų sinodas, labai akcentavęs Šventosios Dvasios reikšmę
123 VI,65 | vaidmenį[93]. Mes taip pat akcentavome mums tenkančią didelę atsakomybę,
124 IV,41 | derėtų pabrėžti: Bažnyčios akimis, pirmutinis evangelizacijos
125 VII,75 | veikėjas: ji yra ta, kuri akina kiekvieną skelbti Evangeliją
126 VI,64 | dalinės Bažnyčios – dažnai akinamos geriausių ketinimų, vadovaudamosi
127 II,17 | nesistengiant išlaikyti akiratyje visų jos esminių elementų. ~
128 VI,73 | vidinio džiaugsmo prieš akis turime nesuskaičiuojamą
129 IV,40 | Evangelizacijos turinio akivaizdi svarba neturėtų užtemdyti
130 V,53 | labiausiai vertintinų apraiškų akivaizdoje Bažnyčia remiasi tuo, kad
131 IV,42 | tebegalioja šv. Pauliaus aksioma: „Tikėjimas iš klausymo”[71].
132 III,29 | skirtingomis sąlygomis ir nuolat aktualios – apie kiekvieno žmogaus
133 IV,42 | kitokių bendravimo formų aktualumo, neturėtų silpninti išliekamos
134 IV,42 | padrąsinti ateityje dar aktyviau veikti šia linkme. Tačiau
135 VI,68 | šioje vienybėje, kurios aktyvūs bei gyvi įrankiai esame
136 V,53(74) | 125, 129, 133; KLEMENSAS ALEKSANDRIETIS. Stromata I, 19, 91, 94:
137 IV,48 | Per jį pasireiškia Dievo alkis, kurį gali pažinti tiktai
138 V,55 | šiuolaikinis pasaulis atrodo amžiams paniręs į tai, ką vienas
139 III,28 | apribota laiko, bet pasirodys amžinajame gyvenime[58]. Taigi evangelizacija
140 III,26 | daiktams ir pašaukė žmogų į amžinąjį gyvenimą. Galbūt daugeliui
141 III,27 | gyvenime, tačiau įvykdomas amžinybėje. ~
142 IV,45 | Kaip jau pabrėžėme, mūsų amžiuje, paženklintame žiniasklaidos
143 VII,76 | dažnai kartojama, jog mūsų amžius tiesiog ištroškęs autentiškumo.
144 I,6 | prasmę susiejus juos su ankstesnėmis eilutėmis, kur Kristus pritaiko
145 VI,73 | leidžiantis pasinaudoti ankstyvąja patirtimi tarnybų srityje.
146 VI,62 | sakyti, daugiau ar mažiau anomalios federacijos. Viešpaties
147 V,58 | šiuolaikiniuose miestuose, kur ryški anoniminio gyvenimo masėje tendencija.
148 III,26 | jog Kūrėjas žmogui nėra anonimiška bei tolima galia; jis yra
149 V,55 | mąstymo srovių, vertybių ir antivertybių, paslėptų troškimų ar griovimo
150 III,25 | Esminis turinys ir antraeiliai elementai ~25. Bažnyčios
151 III,25 | naujienoje neabejotinai yra daug antraeilių elementų. Jų pateikimas
152 VI,60 | jos vardu. ~Iš čia kyla antras įsitikinimas: jei kiekvienas
153 II | Antrasis skyrius ~KAS YRA EVANGELIZACIJA? ~ ~
154 V,56 | Nepraktikuojantieji ~56. Antroji sritis apima nepraktikuojančius
155 III,32 | matmenimis: jos siekius – antropocentriniais tikslais, išganymą, kurio
156 V,55 | naujos ateizmos formos – antropocentrinis ateizmas, nebe abstraktus
157 VI,63 | semantine ar literatūrine, kiek antropologine ir kultūrine prasme. ~Šis
158 III,31 | tiesų yra artimų sąsajų. Tai antropologinio lygmens sąsajos, nes žmogus,
159 V,56 | nesiremiant dieviškuoju Absoliutu. Antrųjų atveju kliūtis yra inertiškumas,
160 VII,75 | visi per krikštą Dvasios antspaudu paženklinti tikintieji –
161 VI,72 | patys pamažu tapti jaunimo apaštalais. Bažnyčia daug iš jų tikisi,
162 VII,79 | kuriuos jis evangelizuoja. Apaštalas Paulius, evangelizuotojo
163 VI,71 | pasauliečių evangelizacinį apaštalavimą, būtina pabrėžti šeimos
164 VI,69 | Jie yra sumanūs, ir jų apaštalavimas neretai kelia susižavėjimą
165 VII,80 | paaukojusių visą savo gyvenimą apaštalavimui, įkarštis. Tarp jų norėčiau
166 VII,75 | Jėzų[113]. Prieš pradėdamas apaštališkąją tarnybą, Paulius irgi tampa „
167 Intro | Dukterys! ~Sveikinu ir teikiu apaštališkąjį palaiminimą! ~ ~
168 IV,43 | magisteriumui, įkvėptas sveiko apaštališkojo uolumo, kylančio iš jo ypatingos
169 VI,73 | pat asmenų, atsakingų už apaštališkuosius sąjūdžius, ir kitokios su
170 IV,42 | taisyklė, kadaise nustatyta apaštalo Pauliaus, ir šiandien išlaiko
171 V,49 | persekiojimai, išblaškę apaštalus, padėjo skleisti Žodį ir
172 VI,73 | principai, kurie leidžia apdairiai ieškoti bei į dienos šviesą
173 III,35 | elgesio taisyklėms pagrįsti apeliuojama į teologinio pobūdžio duomenis
174 III,37 | lydimi struktūrų pokyčiai yra apgaulingi, neveiksmingi ir tikrai
175 V,53 | gali rasti visko, ko ieško apgraibomis, norėdama sužinoti apie
176 V,54 | tai tikėjimas, kuris yra apgultas ir puolamas. Nemaitinamas
177 I,6 | yra labai reikšmingas, nes apibendrina visą Jėzaus misiją: „tam
178 II,24 | taikytinus metodus ir aiškiau apibrėždami, kam adresuotas Evangelijos
179 II,17 | daliniam ir fragmentiškam apibrėžimui, kuriuo mėginama perteikti
180 II,17 | evangelizaciją buvo įmanoma apibrėžti kaip Kristaus skelbimą tiems,
181 VI,61 | gilų tikėjimą Bažnyčia, apibūdindami ją kaip išsiplėtusią visoje
182 V,55 | pasaulyje. Sinodas stengėsi apibūdinti šiuolaikinį pasaulį. Kiek
183 VI,67 | apaštalavimo viršūnėje” – in apice, in specula[100]. Vatikano
184 III,31 | atsieti nuo Atpirkimo plano, apimančio ir labai konkrečias neteisingumo,
185 II,24 | daugiasluoksnis procesas, apimantis įvairius elementus: žmonijos
186 III,27 | Evangelizacija visada apims ir aiškų skelbimą – jai
187 II,22 | troškimo evangelizuoti nuolatos apimta Bažnyčia turėdavo tiktai
188 III,33 | kultūriniu matmeniu, bet turi apimti visą žmogų, visus jo matmenis,
189 III,30 | jį ir garantuoti, kad jis apimtų visus aspektus. Tai nėra
190 IV,44 | sykiu jokiu būdu nevalia apleisti religinio vaikų ugdymo. ~ ~
191 VI,68 | nepaliaujamai gaivinti šią aplink Kristų pagal savo giliausią
192 VII,77 | susiskaldymas yra rimta aplinkybė, daranti žalą paties Kristaus
193 IV,43 | ar kitomis konkrečiomis aplinkybėmis. Norint išskaityti Dievo
194 III,25 | priklauso nuo kintančių aplinkybių. Jie patys irgi kinta. Tačiau
195 III,38 | Reikia tikėtis, kad visi šie apmąstymai padės šalinti dviprasmybes,
196 III,35 | patirtimi ir teologiniais apmąstymais, žino, kad ne kiekviena
197 Intro,5 | pavyks paskatinti tokiam pat apmąstymui visą į Bažnyčią surinktą
198 IV,40 | žmonėms priemones. ~Šiuose apmąstymuose pasitenkinsime atkreipdami
199 II,24 | geriau suprasti tolesnius apmąstymus. ~Evangelizacija, kaip sakėme,
200 II,21(51) | Plg. TERTULIJONAS. Apologeticum, 39: CCL, I, p. 150–153;
201 VI,61 | teisėjus ir budelius, taip pat apologetiniuose tekstuose pirmieji krikščionys
202 VI,67(100) | SUSIRINKIMAS. Konstitucija Ad apostolicae dignitatis: Conciliorum
203 VI,71(106) | pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem, 11: AAS 58 (
204 VII,77(124)| Bulė Apostolorum limina, VII: AAS 66 (1974),
205 II,18(46) | Apr 21, 5, plg. 2 Kor 5, 17;
206 VII,78 | ir perduodama tiesa yra apreikštoji tiesa ir dėl to pirmapradės
207 II,23 | Pritarti tiesoms, Viešpaties apreikštoms iš gailestingumo, negana
208 VII,80 | savo žodžiu bei gyvenimu apreikštų mums įprastus išganymo kelius.
209 III,35 | netapatina, nes, remdamasi Apreiškimu, istorine patirtimi ir teologiniais
210 V,55 | atsirandančių naujų įsitikinimų aprėpia ši bendra sąvoka! ~Dvasiniu
211 III,29 | Visą gyvenimą aprėpianti Naujiena ~29. Tačiau evangelizacija
212 II,19 | tik Evangelijos skelbimu aprėpti vis platesnes geografines
213 III,32 | Be apribojimo ir dviprasmiškumo ~32.
214 III,28 | kurio tikroji paskirtis nėra apribota laiko, bet pasirodys amžinajame
215 IV,44 | vaisingesnės, jeigu katechetai bus aprūpinti tinkama, vadovaujant vyskupams
216 III,39 | įgyvendinti žmogaus laisvę apsaugančias struktūras, nevalia atskirti
217 II,20 | statydinant Karalystę neįmanoma apsieiti be žmonių kultūros bei kultūrų
218 III,26 | tiesiogiai liudyti Dievą, apsireiškusį Šventojoje Dvasioje per
219 IV,48 | įsiskverbimo. Neretai jis apsiriboja garbinimo forma, neapimančia
220 Intro,2 | pagrindiniais raginimais: „Apsivilkite nauju žmogumi”[4] ir „Susitaikinkite
221 VII,79 | kurio nevalia be saiko apsunkinti. Pagarba jo sąžinei bei
222 VII,76 | liudijimai gyvenimu ~76. Apsvarstykime dabar patį evangelizuotojo
223 III,31 | dėmesio į šiandien tiek daug aptarinėjamas problemas, susijusias su
224 IV,48 | būti nejautrūs. Norėtume aptarti tai, kas šiandien dažnai
225 IV,48 | Dievo atributų – tėvystės, Apvaizdos, nuolatinio ir meilės kupino
226 VI,63 | vertimo dingstimi, jos turinys ardomas ar kraipomas, jei norint
227 VI,64 | politiniais ar pastoraciniais argumentais arba net trokšdamos tam
228 VI,59 | esame atkreipę dėmesį į šį artimą Bažnyčios ir evangelizacijos
229 IV,47 | tada, kai įgyvendina kuo artimiausią santykį arba, dar tiksliau,
230 III,31 | išsilaisvinimo – iš tiesų yra artimų sąsajų. Tai antropologinio
231 VI,67(100) | 608; Konstitucija Postquam as universalis, ed. cit., p.
232 VI,63 | bei pasaulį būdais, turi asimiliuoti Evangelijos naujienos esminį
233 I,15 | skelbti ne save pačius ar savo asmenines idėjas[43], bet Evangeliją,
234 VI,60 | sau prisiskirta misija ar asmeniniu įkvėpimu, bet vienydamasis
235 I,16 | skausmui girdime kai kuriuos asmenis – nenorėtume neigti jų gerų
236 IV,45 | bruožais, ir sužadinti visiškai asmenišką pritarimą bei įsipareigojimą. ~ ~
237 IV,45 | savo individualiausiais bei asmeniškiausiais bruožais, ir sužadinti visiškai
238 VI,73 | reikalaujančių tarnybų, kai tam tikri asmenys paskiriami ganytojais ir
239 I,6 | siųstas Tėvo. Visi jo slėpinio aspektai – Įsikūnijimas, stebuklai,
240 VI,62 | dėmesys šiems dviem Bažnyčios aspektams leis mums suvokti santykio
241 IV,48 | 48. Tai evangelizacijos aspektas, kuriam negalime būti nejautrūs.
242 I,13 | Naujiena apie Karalystę, ateinančią ir jau prasidėjusią, skirta
243 VI,59 | kartu jau yra ir dar tik ateis, ženklas bei įrankis. Susirinkimas
244 V,56 | savarankiškumu ar autentiškumu. ~Tad ateistai bei netikintieji ir nepraktikuojantieji
245 V,55 | karingas. Drauge su šiuo ateistiniu sekuliarizmu mums kasdien
246 IV,42 | tiktai pagirti bei padrąsinti ateityje dar aktyviau veikti šia
247 V,55 | formos – antropocentrinis ateizmas, nebe abstraktus ir metafizinis,
248 V,55 | čia, atrodo, kyla naujos ateizmos formos – antropocentrinis
249 V,54 | sekuliarizmu, net karinguoju ateizmu. Jis neapsaugotas nuo išbandymų
250 III,35 | žino, jog Dievo karalystės atėjimui neužtenka išlaisvinimo ir
251 VI,69 | evangelizacijoje tenka maldai, tylai, atgailai ir aukai pasišventusiems
252 IV,46 | pagirti kunigus, kurie per Atgailos sakramentą ar pastoracinį
253 I,12 | duona padauginama, mirusieji atgaivinami. Ir tarp jų yra tas ženklas,
254 VII,79 | be išlygų ir nesidairant atgal. Pateiksime dar kelis šios
255 V,55(77) | Le drame de l'humanisme athee. Ed. Spes, Paris, 1945. ~
256 I,16 | Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save”[45]? ~ ~ ~
257 I,7 | savo žemiškosios gyvybės atidavimo. ~Evangelizuoti – ką reiškė
258 IV,46 | jiems įžvalgumu bei savęs atidavimu jų žinion. ~ ~
259 VII,80 | pirmiausia reikalauja mokėti atidėti į šalį visus pasiteisinimus,
260 IV,44 | jaučia poreikį jam save atiduoti. Tačiau sykiu jokiu būdu
261 VI,73 | branginti pasauliečius, atitduodančius dalį savo laiko, jėgų ir
262 VI,73 | absoliučia pagarba vienybei ir atitiks ganytojų, kurie atsako už
263 IV,44 | mokymo metodai privalėtų atitikti asmenų amžių, kultūrą ir
264 Intro,5 | drąsiai į tai atsakyti ir atitinkamai elgtis. ~Rūpindamiesi „visomis
265 V,56 | ieškoti tinkamų priemonių ir atitinkamos kalbos. ~ ~
266 V,54 | Evangelijos dvasios ir perteikiama atitinkančia laiką bei žmones kalba, –
267 VII,77 | kad būtų meldžiamasi dar atkakliau. Be to, kaip ir Vyskupų
268 Pab,81 | iš mūsų širdies gelmių ir atkartojantis mūsų brolių, kurie buvo
269 IV,40 | apmąstymuose pasitenkinsime atkreipdami dėmesį į kelis būdus, kurie
270 VI,59 | uždavinys”[83]. ~Jau esame atkreipę dėmesį į šį artimą Bažnyčios
271 VII,77 | priklauso nuo to, ar bus atkurta bendrystė su tais, kurie
272 V,54 | dėlto Bažnyčia nesijaučia atleista nuo pareigos taip pat nenuilstamai
273 III,28 | gebėjimo atsiduoti ir atleisti, pasiaukoti ir padėti broliams –
274 VI,60 | arba teikia sakramentą, jis atlieka, net jei yra visiškai vienas,
275 VI,68 | Dievo malone, iš tikrųjų atliekame evangelizacijos darbą. Tai
276 V,50 | istoriją krikščionių kartoms, atliekančioms šią visuotinę misiją, vis
277 II,24 | visada reikia traktuoti kaip atliekantį kitų atžvilgiu papildymo
278 VI,63 | būtina ir neatidėliotina. Tai atliepia giliausius tautų ir žmonių
279 III,28 | Kristaus ženklų – sakramentų atlikimu. Įgyvendinti sakramentus
280 VI,63 | reikalauja dalykas, turėtų būti atliktas liturginės raiškos[92],
281 Intro,5 | skelbėjo užduotį ir tobulai atliktų savo pareigas. ~Toks paraginimas
282 VI,73 | ypatingą tarnavimo Bažnyčiai atmainą. ~Žvilgsnis į Bažnyčios
283 V,58 | polinkis kritikuoti bei atmesti išorines Bažnyčios apraiškas:
284 I,8 | paradoksali, nes kyla iš pasaulio atmetamų dalykų[17], Karalystės reikalavimus
285 III,37 | Smurto atmetimas ~37. Bažnyčia negali pritarti
286 VII,76 | nepaisant nesuskaičiuojamų Dievo atmetimo ženklų, vis dėlto – kad
287 I,14 | bei šlovingojo Prisikėlimo atminimas. ~ ~
288 IV,44 | Nepaliaujamai stengiantis įspausti į atmintį, intelektą ir širdį esmines
289 V,50 | priešiškumo, Bažnyčia nuolat atnaujina savo giliausiąjį įkvėpimą,
290 II,24 | įvairius elementus: žmonijos atnaujinimą, liudijimą, tiesiogiai reiškiamą
291 II,18 | Žmonijos atnaujinimas ~18. Evangelizuoti Bažnyčiai
292 IV,44 | išmintingai bei kompetentingai atnaujinta mokymo medžiaga. Nepaliaujamai
293 IV,43 | budrumo. Tačiau Susirinkimo atnaujintoje liturgijoje žymiai padidėjus
294 II,18 | pirma nėra naujų žmonių, atnaujintų Krikštu[47] ir gyvenimu
295 IV,43 | bendruomenių. ~Dar pridurkime, jog, atnaujinus liturgiją, Eucharistijos
296 VII,80 | ar ji išaugs į medį ir atneš daug vaisių. ~Tad išsaugokime
297 II,20 | vienai iš jų. ~Kultūros atotrūkis nuo Evangelijos neabejotinai
298 VI,64 | būtinumą bei lengvai jame save atpažįsta. Jie virpa ir giliai viduje
299 III,31 | plano negalima atsieti nuo Atpirkimo plano, apimančio ir labai
300 IV,44 | paliesti malonės pamažėle atranda Kristaus veidą ir jaučia
301 VII,75 | ženklus – Dievo ženklus, kurie atrandami ir istorijoje pabrėžiami
302 IV,48 | formos šiandien beveik visur atrandamos iš naujo. Praėjusiame Sinode
303 IV,48 | susijęs su giliųjų Dievo atributų – tėvystės, Apvaizdos, nuolatinio
304 V,53 | praeitis. Sinodas į tai atsakė, jog misijinis skelbimas
305 VI,60 | ji yra, Bažnyčia jaučiasi atsakinga už Evangelijos skleidimą. ~ ~
306 II,24 | skelbimas ir kas šiandien už tai atsakingas. ~ ~ ~
307 VI,68 | vyskupais, kaip ypatingu būdu atsakingieji, evangelizacijos tarnyboje
308 VII,77 | vienybės liudijimu. Tai atsakomybės, bet ir paguodos šaltinis. ~
309 Intro,3 | norint pateikti galiojantį atsakymą į Susirinkimo mums iškeltus
310 II,22 | Petras tai vadina įtikinamu atsakymu „kiekvienam klausiančiajam
311 VII,76 | esame atsakingi už galimus atsakymus. ~Todėl raginame savo brolius
312 VII,78 | tiesos budrūs gynėjai ir atsidavę skelbėjai. ~Mokytojai, kurie
313 VI,69 | gyvenimu jie yra visiško atsidavimo Dievui, Bažnyčiai ir savo
314 IV,41 | krikščionišku gyvenimu, atsidavus Dievui bendrystėje, kurios
315 IV,43 | įsitikinusiam jos svarba ir atsidėti jai su meile. Toks skelbimas,
316 Pab,82 | evangelizaciją. Tegu ji būna nuolat atsinaujinančios evangelizacijos žvaigždė!
317 I,15 | nuolat atsiversdama bei atsinaujindama, temos. ~– Bažnyčia yra
318 I,10 | juos įgyja visišku vidiniu atsinaujinimu, kurį Evangelija vadina
319 I,15 | giliausios esmės: ~– Bažnyčia atsirado iš Jėzaus ir Dvylikos evangelizacinės
320 V,55 | sėklų, nykstančių senų ir atsirandančių naujų įsitikinimų aprėpia
321 IV,42 | Tačiau nuovargis, šiandien atsirandantis dėl tokios daugybės tuščių
322 V,56 | dažniausiai nėra oficialiai atsisakę savo krikšto, tačiau yra
323 III,34 | savo dvasinei misijai ir atsisako pakeisti Dievo karalystės
324 V,56 | Pirmieji tą kliūtį sudaro atsisakydami, negebėdami suvokti naujos
325 VI,64 | judėjimo ar veiklos laisvės – atsiskiria nuo visuotinės Bažnyčios
326 V,58 | savo priešiškumo dvasia atsiskiriančios nuo Bažnyčios ir suduodančios
327 VI,64 | irimo procesas, ląstelėms atsiskiriant vienai nuo kitos lygiai
328 IV,46 | sakramentą ar pastoracinį dialogą atsiskleidžia kaip tinkami vesti žmones
329 VI,64 | lygiai taip pat, kaip jos atsiskyrė nuo centrinio branduolio.
330 Intro,4 | Sinodas: ~– Kas mūsų dienomis atsitiko tai slėpiningai Gerosios
331 IV,46 | tikėjimo patirtis? Neturėtų atsitikti taip, kad neatidėliotina
332 I,12 | Prisikėlimu ir tiesos Dvasios atsiuntimu[31]. ~ ~
333 VI,73 | požiūriu rodo Bažnyčia. Ji atsiveria ne tik naujoms įžvalgoms,
334 I,15 | evangelizuoja save nuolat atsiversdama bei atsinaujindama, temos. ~–
335 I,15 | kelia žavėjimąsi bei skatina atsiversti, tampa Gerosios Naujienos
336 I,10 | metanoia; tai radikalus atsivertimas, esminis įsitikinimų ir
337 VI,69 | požiūriu. Šis tylus neturto ir atsižadėjimo, tyrumo ir skaidrumo, pasiaukojimo
338 VI,65 | teologinės raiškos formomis, atsižvelgiančiomis į skirtingą kultūrinę, socialinę
339 Intro,3 | reikalavimus, besąlygiškai būtina atsižvelgti į tikėjimo paveldą, kurį
340 VI,72 | 72. Aplinkybės verčia atskirai paminėti jaunuolius. Jų
341 VI,60 | evangelizacija niekada nėra atskiro asmens individuali ir izoliuota
342 III,39 | apsaugančias struktūras, nevalia atskirti būtinybės garantuoti pagrindines
343 I,11 | kalbėjęs!”[28] Jo žodžiai atskleidžia Dievo paslaptį, jo planą
344 IV,47 | ji suteikia naują prasmę atskleisdama Evangelijos horizontą, ir
345 VI,70 | aukodamos, bet, priešingai, atskleisdamos dažnai neįvertinamą transcendentinį
346 III,28 | slaptingasis matmuo bus vieną dieną atskleistas – daiktų, anapus paties
347 V,51 | tiems, kurie toli ~51. Atskleisti Jėzų ir jo Evangeliją jo
348 V,58 | jaunuolius, tam tikros profesijos atstovus ir t.t., taip pat tuos,
349 Intro,5 | apie žmogaus išganymą. Ji atveria Apreiškimo grožį. Ji siūlo
350 I,15 | darbus[41], kuriais ji buvo atversta į Viešpatį, būti jo iš naujo
351 II,23 | daiktų būklei, Evangelijos atvertam naujam būties, gyvenimo,
352 V,53 | klausimų, kuriuos, siekiant atverti šiandieniams ir rytojaus
353 VII,80 | išganymą skelbimą. Dievas gali atvesti į šį išganymą tą, kurį nori,
354 VI,64 | tikrajai Bažnyčios prasmei atviriausi krikščionys yra visiškai
355 VI,70 | tokios evangelizacijai atviros tikrovės dalys kaip meilė,
356 III,32 | dosniaširdžių krikščionių, atvirų su išlaisvinimo problema
357 VI,64 | Atvirumas visuotinei Bažnyčiai ~64.
358 VI,64 | Bažnyčia – meile ir ištikimybe, atvirumu Petro magisteriumui, lex
359 VI,62 | ypatingu žmogiškuoju substratu. Atvirumui dalinės Bažnyčios turtams
360 VII,75 | Dvasios globojama” Bažnyčia „auga”[117]. Šventoji Dvasia yra
361 VI,72 | jaunuolius. Jų gausa bei auganti įtaka visuomenėje, taip
362 VI,73 | Bažnyčios įdiegimą, gyvenimą ir augimą, jai būdingą gebėjimą veikti
363 V,58 | jas; ~– kiekvieną dieną augs misijine dvasia ir uolumu,
364 VI,73 | vertinga, nes leido Bažnyčiai augti, stiprėti ir plisti. Tačiau
365 VII,79 | evangelizuotojas nuolat augtų broliška meile žmonėms,
366 VI,59 | Susirinkimas pakartoja Augustino žodžius apie Dvylikos misijinę
367 VI,69 | maldai, tylai, atgailai ir aukai pasišventusiems vienuolėms
368 VI,70 | šeima, vaikų ir jaunimo auklėjimas, profesinis darbas, kančia.
369 VI,70 | žmogiškojo turinio nei jį aukodamos, bet, priešingai, atskleisdamos
370 IV,41 | ir su beribiu užsidegimu aukojantis artimui. Neseniai grupei
371 VII,78 | skelbti nepaisant jokių aukų. Kiek daug iškilių ir šventų
372 VI,67 | Petrui”[101]. ~Todėl visiška, aukščiausia ir visuotinė valdžia[102],
373 V,55 | civilizacija, hedonizmas, paverstas aukščiausiąja vertybe, galios bei valdžios
374 VII,76 | Autentiški liudijimai gyvenimu ~76.
375 III,31 | taikiai neskatinant tikros, autentiškos žmogaus pažangos? Mes pasirūpinome
376 IV,41 | evangelizacijos būdas – liudyti autentišku krikščionišku gyvenimu,
377 VII,76 | amžius tiesiog ištroškęs autentiškumo. Ypač kalbant apie jaunimą
378 V,55 | kultūros ir ypač mokslų autonomiją[78]. Čia turime galvoje
379 V,55 | laipsniu valdančius juos autonomiškai, remiantis vidiniu įsitikinimu,
380 V,55 | tai, ką vienas mūsų laikų autorius pavadino „ateistinio humanizmo
381 V,57 | suvargusių, kurie yra „lyg avys be piemens”, ir dažnai kartoja
382 VII,80 | net jei turime sėti su ašaromis. Tegu tai mums reiškia –
383 III,32 | sąlygojančios religinės ašies, pirm visų dalykų – nuo
384 Intro,4 | pagrindinė evangelizacijos ašis. Todėl kyla trys opūs klausimai,
385 III,30 | likti gyvenimo pakraštyje: badą, chroniškas ligas, neraštingumą,
386 II,24 | tai liudija ir skelbia. ~Baigdami šiuos svarstymus apie evangelizacijos
387 V,55 | tokio pobūdžio sekuliarizmas baigia tuo, jog ima į Dievą nekreipti
388 VII,74 | nepasiduodant abejonei ar baimei, neignoruoti sąlygų, kuriomis
389 III,31 | artimui”[61]. ~Tie patys balsai, kurie per minėtąjį Sinodą
390 VII,75 | krikšto momentu, kai Tėvo balsas žodžiais „Šitas yra mano
391 III,26 | ieško vedami slapto širdies balso. Tačiau tai tikra evangelizacija
392 VI,67 | dėl to ir Bažnyčia savo balsu liudija jį esant „apaštalavimo
393 Pab,81 | trečią visuotinį susirinkimą, balsus. Štai tokius svarstymus
394 V,50 | teisių, būna persekiojami, bauginami ar šalinami vien dėl to,
395 V,58 | skirta nedidelėms, arba „bazinėms”, bendruomenėms, nes Bažnyčioje
396 VI,64 | vienybės su visomis kitomis Bažnyčiomis, sudarančiomis visumą, troškimu, –
397 VI,68 | vadovaujančius dalinėms Bažnyčioms, kunigus ir diakonus, suvienytus
398 IV,48 | sektas ir kelti grėsmę tikrai bažnytinei bendruomenei. ~Tačiau nukreipus
399 V,58 | kalba, vadintis bazinėmis bažnytinėmis bendruomenėmis, net jei
400 VI,73 | įžvalgoms, bet ir naujoms bažnytinėms tarnyboms, pajėgioms atnaujinti
401 VI,62 | Dievo planu bei nuskurstų bažnytinio matmens požiūriu. Tačiau,
402 VI,63 | formulavimo, žemesnio lygio bažnytinių struktūrų, tarnybų srityse.
403 II,23 | negali likti abstraktus ir bekūnis, konkreti išraiška yra regimas
404 VII,77 | kad būtų dar ryžtingiau bendradarbiaujama su tais mūsų broliais Kristuje,
405 VI,73 | pašaukti arba būti pašaukti bendradarbiauti su savo ganytojais bažnytinės
406 Pab,82 | visus besimelsdamas, už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui <…> aš
407 V,58 | dangstantis autentiškumu ir bendradarbiavimo dvasia; ~– liks tvirtai
408 VII,76 | kunigus ir diakonus, vyskupų bendradarbius buriant Dievo tautą ir dvasiškai
409 VII,77 | kurios konkrečios įtampos, bendrai, nuoširdžiai ir nešališkai
410 III,39 | nors neretai ir dangstoma bendrais pareiškimais, neva ginančiais
411 IV,46 | šio Evangelijos skelbimo bendrąja forma galiojanti bei svarbi
412 VII,76 | krikščionių vienybę, darančią bendrąjį liudijimą veiksmingesnį, „
413 VII,77 | paveldą, kuris mums yra bendras. Tokiu būdu jau dabar, dirbdami
414 Intro,5 | Rūpindamiesi „visomis bendrijomis”[8], norėtume padėti savo
415 VI,71 | skelbti Kristų su visais iš bendrojo Krikšto plaukiančiais padariniais.
416 II,23 | Gyvas bendruomeninis pritarimas ~23. Skelbimas
417 V,55 | tikrų Evangelijos vertybių bent jau tuštumos jausmo ar nostalgijos
418 V,49 | patiki savo apaštalams, beribį visuotinumą: “Eikite į visą
419 IV,41 | negali sugriauti, ir su beribiu užsidegimu aukojantis artimui.
420 Pab,82 | su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas, už jūsų bendradarbiavimą
421 Intro,2 | Bažnyčia, „visomis jėgomis besistengianti skelbti Evangeliją visiems
422 VII,75 | metodai greitai pasirodo beverčiai. ~Gyvename Bažnyčioje laikotarpiu,
423 III,31 | Tai pagaliau akivaizdžiai biblinio – tai yra meilės – lygmens
424 VII,80 | toleruojant įstatymų leidėjams, bijant geriesiems ir įžūliai elgiantis
425 VII,76 | jaunimą sakoma, jog jis bjaurisi viskuo, kas dirbtina ar
426 IV,42 | bodisi klausymu ir, tai dar blogiau, yra tapęs nejautrus žodžiams.
427 VII,80 | geriesiems ir įžūliai elgiantis blogiesiems? Pagarbiai siūlyti Kristų
428 III,28 | padėti broliams – skelbimą; blogio slėpinio bei gėrio siekimo
429 IV,42 | kalbų; neretai jis aiškiai bodisi klausymu ir, tai dar blogiau,
430 III,37(64) | Kalba Vystymosi dienos proga Bogotoje (1968 rugpjūčio 23): AAS
431 VI,67(100) | per le Scienze Religiose, Bologna 1973 (3), p. 278; VIENOS
432 V,53(74) | Florilegium Patristicum II, Bonn 1911 (2), p. 81, 125, 129,
433 V,54 | maitinti ir daryti vis brandesnį tikėjimą tų, kurie jau vadinami
434 VI,64 | atsiskyrė nuo centrinio branduolio. Antra vertus, gresia pavojus
435 VI,73 | jos. Taip pat turime itin branginti pasauliečius, atitduodančius
436 I,15 | Bažnyčia sergsti kaip gyvą ir brangų paveldą ne tam, kad laikytų
437 IV,45 | individualiausiais bei asmeniškiausiais bruožais, ir sužadinti visiškai asmenišką
438 VI,68 | išryškėja mūsų tapatybės bruožas, kuris neturėtų būti žeidžiamas
439 VII,79 | kaip Dievo vaikai, kurie, būdami jo rankose, visiškai atsiduoda
440 VI,61 | liudydami priešais teisėjus ir budelius, taip pat apologetiniuose
441 III,27 | ir aiškų skelbimą – jai būdingos dinamikos pagrindą, centrą
442 V,56 | paaiškinti mūsų laikams būdingu šaknų praradimu. Kita priežastis –
443 I,8 | slėpinius[20], jos vaikus[21], budrumą ir ištikimybę, kurių reikalaujama
444 IV,43 | užtenka vien tikro vidinio budrumo. Tačiau Susirinkimo atnaujintoje
445 VII,78 | tikisi, kad mes būsime tiesos budrūs gynėjai ir atsidavę skelbėjai. ~
446 II,23 | bendro gyvenimo su kitais būdui. Tokio pritarimo, kuris
447 VII,76 | žygį. ~„Kokia Bažnyčios būklė praėjus dešimčiai metų po
448 II,23 | pasauliui”, naujai daiktų būklei, Evangelijos atvertam naujam
449 VII,77(124)| Bulė Apostolorum limina, VII:
450 V,49 | Pauliaus priėmimas į apaštalų būrį ir jo kaip Jėzaus atėjimo
451 VII,75 | pasiduodama jos įkvėpimui. Apie ją buriamasi; norima leistis būti jos
452 VII,76 | diakonus, vyskupų bendradarbius buriant Dievo tautą ir dvasiškai
453 VII,78 | Tiesos Dievas tikisi, kad mes būsime tiesos budrūs gynėjai ir
454 III,35 | kiekviena išlaisvinimo sąvoka būtinai yra nuosekli bei suderinama
455 V,54 | tikinčiųjų tikėjimui šio būtino peno bei jį palaikyti. ~
456 VI,64 | labai stipriai jaučia jo būtinumą bei lengvai jame save atpažįsta.
457 III,39 | struktūras, nevalia atskirti būtinybės garantuoti pagrindines žmogaus
458 III,31 | evangelizacija, yra ne abstrakti būtybė, bet priklauso nuo visuomeninių
459 IV,47 | jeigu prieš jį teikiant nėra buvę nuodugnaus pamokymo apie
460 I,15 | švytintis. Ji pratęsia jo buvimą. Ir pirmiausia ji pašaukta
461 III,37(63) | Kreipimasis į Kolumbijos campesinos (1968 rugpjūčio 23): AAS
462 I,16(44) | JONAS AUKSABURNIS. Hom. de capto Eutropio, 6: PG 52, 402. ~
463 III,28(59) | KONGREGACIJA. Declaratio circa Catholicam Doctrinam de Ecclesia contra
464 III,27 | Naujienos centras – išganymas Jėzuje Kristuje ~
465 VI,64 | kaip jos atsiskyrė nuo centrinio branduolio. Antra vertus,
466 V,53 | pasiskolintą iš Euzebijaus Cezarėjiečio, „pasirengimas Evangelijai”[75]. ~
467 V,53(75) | EUZEBIJUS CEZARĖJIETIS. Praeparatio evangelica
468 V,49 | skelbėjo pagonims – ne žydams – charizma dar labiau pabrėžė šį visuotinumą. ~ ~
469 V,58 | bendruomenės, priešingai, nori būti charizminės, neturinčios struktūrų ir
470 VI,73 | dovanotomis malonėmis ir charizmomis. ~Kupini didelio vidinio
471 VII,74 | kurie Šventosios Dvasios charizmų bei Bažnyčios įpareigojimo
472 I,8 | reikalavimus ir jos magna charta[18], Karalystės šauklius[19],
473 III,30 | gyvenimo pakraštyje: badą, chroniškas ligas, neraštingumą, skurdą,
474 III,28(59) | KONGREGACIJA. Declaratio circa Catholicam Doctrinam de
475 V,55 | formomis peršama vartojimo civilizacija, hedonizmas, paverstas aukščiausiąja
476 IV,42 | Evangelijos naujieną naudotis šios civilizacijos sukurtomis šiuolaikinėmis
477 VI,67(100) | Konstitucija Divina disponente clementia, ed.cit., p. 638. ~
478 VI,67(100) | apostolicae dignitatis: Conciliorum Oecumenicorum Decreta, ed.
479 VI,63(92) | šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 37–38: AAS 56 (1964), p.
480 IV,41(67) | PAULIUS VI. Kreipimasis į Consilium de laicis narius (1974 spalio
481 III,28(59) | Catholicam Doctrinam de Ecclesia contra nonnullos errores hodiernos
482 VI,64 | kuris taip pat yra lex credendi, vienybe, vienybės su visomis
483 II,21(51) | FELIKSAS. Octavius, 9 ir 31: CSLP, Turin 1963 (2), p. 11–13,
484 VI,67(100) | Konstitucija In apostolici culminis, ed. cit., p. 608; Konstitucija
485 Intro,3 | dienų. 1973 m. liepos 22 d. kreipdamiesi į Šventąją
486 IV,44 | reikia konstatuoti, jog dabartinėmis sąlygomis vis labiau neatidėliotinas
487 III,28 | pašaukimą, kuris sykiu yra dabartinės padėties tąsa ir visiškas
488 III,26 | jis suteikė būtį visiems daiktams ir pašaukė žmogų į amžinąjį
489 V,55 | kūrinijoje, kiekviename Visatos daikte ir įvykyje dėsningumus,
490 VI,73 | versmių, nė menkiausios dalies šių vertybių nepaaukoti
491 VI,65 | didelę atsakomybę, kuria dalijamės su mūsų broliais vyskupais,
492 II,21 | pasirengę suprasti bei priimti, dalijasi su kitais gyvenimu bei likimu,
493 I,15 | mokymą, gyva broliška meilė, dalijimasis duona[40] – įgyja visą prasmę
494 II,21 | susijęs su buvimu kartu, dalijimusi bei solidarumu ir yra esminis,
495 VI,73 | trokštame, kad kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje vyskupai rūpintųsi
496 VI,68 | vyskupus, vadovaujančius dalinėms Bažnyčioms, kunigus ir diakonus,
497 II,17 | sakramentų teikimą. Bet kuriam daliniam ir fragmentiškam apibrėžimui,
498 Pab,82 | tebesate man duotos malonės dalininkai. Dievas gali paliudyti,
499 VI,62 | visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių turtingumą. ~ ~
500 VI,72 | Evangelijos idealą kaip dalyką, kurį verta pažinti bei
501 V,58 | poveikio jėga; ~– visuose dalykuose jausis įsipareigojusios
|