1010-dalyk | dalyt-itamp | iterp-mokin | moko-pasir | pasis-sazin | scien-turti | tusci-zymus
bold = Main text
Chapter,Paragraph grey = Comment text
502 I,13 | bendruomenę gali ir turi ja dalytis bei ją skleisti. ~ ~
503 V,58 | beveik be išimčių Bažnyčioje, dalyvaudamos jos gyvenime, maitindamosi
504 III,39 | tebesitęsia, nors neretai ir dangstoma bendrais pareiškimais, neva
505 V,53 | sakant, ir tiesia rankas į dangų. ~Dėl šios priežasties Bažnyčia
506 VII,76 | visišką krikščionių vienybę, darančią bendrąjį liudijimą veiksmingesnį, „
507 VII,77 | susiskaldymas yra rimta aplinkybė, daranti žalą paties Kristaus darbui.
508 II,18 | pačią žmoniją: „Štai aš visa darau nauja!”[46] Tačiau nėra
509 V,51 | Testamentas, pirmiausia Apaštalų darbai, liudija apie tą ypatingą
510 I,12 | liudijimu apie save, žodžiais ir darbais, ženklais bei stebuklais
511 Intro,5 | idant kiekvienas iš jų būtų darbininkas, „be iškraipymų skelbiantis
512 IV,47 | priešpriešinti, kaip kartais daroma, evangelizaciją sakramentalizacijai.
513 VI,68 | susibūrusią bendruomenę. Visa tai darydami savo ribotomis žmogiškomis
514 II,17 | mėginama perteikti turtingą, daugiasluoksnę ir dinamišką evangelizacijos
515 II,24 | Evangelizacija, kaip sakėme, yra daugiasluoksnis procesas, apimantis įvairius
516 II,17 | Evangelizacinės veiklos daugiasluoksniškumas ~17. Bažnyčios evangelizacinėje
517 V,56 | labai daug pakrikštytųjų dažniausiai nėra oficialiai atsisakę
518 II,17 | rezultatas dar ir šiandien tebėra dažnų studijų objektas. Džiaugiamės,
519 II,20 | užtepant iš paviršiaus ploną dažų sluoksnį, bet gyvybingai,
520 VI,67(100) | Conciliorum Oecumenicorum Decreta, ed. Istituto per le Scienze
521 VII,75 | valdomas bei vadovaujamas; ji deda jiems į lūpas žodžius, kurių
522 IV,42 | Apskritai šia kryptimi jau dedama rimtų pastangų. Galime už
523 IV,46 | keliais, stiprinti juos, dedančius pastangas pakelti parkritusius
524 I,12(31) | konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 4: AAS 58 (1966),
525 III,28 | pirmiausia garbinimą bei dėkojimą, taip pat per bendrystę
526 Pab,82 | skirtais filipiečiams: „Aš dėkoju savo Dievui, kai tik jus
527 II,20 | kultūrą ir kultūras – ne dekoratyviai, tartum užtepant iš paviršiaus
528 II,17 | gentium bei Gaudium et spes ir Dekrete Ad Gentes. ~ ~
529 VII,78 | tyrimo darbo, taip pat jūsų dėmesingumo bei taktiškumo perduodant
530 II,17 | Džiaugiamės, jog šie elementai dera su pagrindinėmis kryptimis,
531 VI,69 | vertybėms. ~Šiuo požiūriu galima deramai įvertinti vaidmenį, kuris
532 VI,69 | nuo hierarchijos ir turi derėti su jos vykdoma pastoracine
533 V,55 | vidiniu įsitikinimu, jog tie dėsningumai pareina nuo Kūrėjo. Šiuo
534 V,55 | Visatos daikte ir įvykyje dėsningumus, tam tikru laipsniu valdančius
535 VII,80 | deja, peršami žiniasklaidos destruktyvios propagandos, toleruojant
536 VII,76 | Bažnyčios būklė praėjus dešimčiai metų po Susirinkimo?” –
537 Pab,82 | II Susirinkimo pabaigos dešimtosiomis metinėmis. Sekminių rytą
538 Intro,2 | amžiaus žmonijai, pabaigos dešimtųjų metinių proga. ~Tai norėtume
539 VII,75 | Steponas tuomet, kai išrenkamas diakono tarnybai ir vėliau liudyti
540 VII,75 | nepaveiks nė įtikinamiausia dialektika. Be jos ir labiausiai išplėtoti
541 IV,46 | sakramentą ar pastoracinį dialogą atsiskleidžia kaip tinkami
542 VI,61(86) | Apd 1, 8; plg. Didache 9, 1: Funk. Patres apostolici,
543 V,55 | galima pavadinti netikėjimo didėjimu šiuolaikiniame pasaulyje.
544 VI,61 | šimtas penkiasdešimt trimis didelėmis žuvimis[90], kaimene, kurią
545 III,31 | ėmėsi šios opios temos, mūsų dideliam džiaugsmui pateikė ir principus,
546 VI,73 | ir charizmomis. ~Kupini didelio vidinio džiaugsmo prieš
547 V,58 | bažnytinės bendruomenės, ypač dideliuose šiuolaikiniuose miestuose,
548 VI,61 | aiškiai suvokė priklausą didesnei bendruomenei, kurios apriboti
549 VI,73 | priimamas daugelio jos narių didesnio bažnytinės bendruomenės
550 VI,73 | įsitikinimo Dievo žodžio didybe bei turtingumu, tie, kuriems
551 I,9 | Kristus skelbia išganymą – šią didžią Dievo dovaną, kuri yra išlaisvinimas
552 IV,48 | vargšai. Jis daro žmogų pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui, negana
553 I,14 | Baigiantis 1974 metų spalio didžiajam susirinkimui su džiaugsmu
554 VI,73 | misija jį perduoti, turi didžiausią dėmesį skirti savo kalbos
555 I,7 | Naujiena[15], buvo pirmasis ir didžiausias evangelizuotojas. Jis buvo
556 I,6 | miesto į miestą skelbti didžiausiems – ir dažnai imliausiems –
557 VII,75 | žemės pakraščių link pradėti didžiojo evangelizacijos darbo. Petras
558 I,12 | ženklas, kuriam jis teikia didžiulę reikšmę: Geroji Naujiena
559 II,18 | jos skelbiamos Naujienos dieviškąją galybę[49] stengiasi perkeisti
560 VI,69 | būties lygiu jie, ištroškę dieviškojo Absoliuto ir pašaukti į
561 V,53 | leidžia jam susitikti su dieviškosios Tėvystės, palankios žmonijai,
562 IV,41 | Paulius, kalbėdamas apie dievobaimingą ir skaistų gyvenimą, kuriuo
563 IV,48 | pasiaukojimą, atvirumą kitiems, dievobaimingumą. Dėl šių aspektų mes jį
564 IV,48 | pasitaiko ypatingų tikėjimo bei dievoieškos raiškos formų. Ilgą laiką
565 VI,62 | vertus, Bažnyčia toto orbe diffusa virstų abstrakcija, jei
566 IV,48 | bendruomenės vadovais, turėtų diktuoti pastoracinė meilė. Pirmiausia
567 VI,73 | būdingą evangelizacijos dinamiką. ~Be šventimų reikalaujančių
568 II,23 | ženklą. Evangelizacijos dinamikoje asmens, priimančio Evangeliją
569 III,27 | skelbimą – jai būdingos dinamikos pagrindą, centrą ir sykiu
570 VI,69 | šventumą, įsiterpia į Bažnyčios dinamizmą. Jie liudija šį šventumą.
571 II,17 | turtingą, daugiasluoksnę ir dinamišką evangelizacijos tikrovę,
572 VI,65 | visuotinumo regimo, gyvo ir dinamiško principo vaidmenį[93]. Mes
573 VI,63 | jei, dangstantis vertimo dingstimi, jos turinys ardomas ar
574 VII,76 | jaunuolius, suaugusiuosius, dirbančiuosius pagal profesiją, vadovus,
575 VII,77 | bendras. Tokiu būdu jau dabar, dirbdami tą patį evangelizacijos
576 VII,76 | jis bjaurisi viskuo, kas dirbtina ar melaginga, kad jis pirmiausia
577 V,55 | valdžios troškimas, visokiausia diskriminacija; tai nežmoniškos šio „humanizmo”
578 VI,67(100) | 614; Konstitucija Divina disponente clementia, ed.cit., p. 638. ~
579 VI,67(100) | 609; Konstitucija Supernae dispositionis, ed.cit., p. 614; Konstitucija
580 VI,67(100) | cit., p. 614; Konstitucija Divina disponente clementia, ed.
581 III,28(59) | Declaratio circa Catholicam Doctrinam de Ecclesia contra nonnullos
582 VII,77 | Evangeliją drasko krikščionių doktrininiai nesutarimai, ideologinė
583 IV,47 | evangelizacija nėra vien doktrinos skelbimas bei aiškinimas.
584 VI,59 | visiems kūriniams”[82]. Kitame dokumente sakoma: „Visa Bažnyčia yra
585 VII,80 | nepabūgęs vargo Susirinkimo dokumentuose nuodugniau patyrinėti klausimus,
586 VI,63(92) | liturgijos knygas ir kitus dokumentus, išleistus Šventojo Sosto
587 VII,78 | studijų. Jis tarnaus jai dosniai, neversdamas jos tarnauti
588 III,32 | Nevalia nutylėti to, kad daug dosniaširdžių krikščionių, atvirų su išlaisvinimo
589 VI,69 | originalumu, genialumu. Jie yra dosnūs; juos dažnai galima sutikti
590 III,38 | evangelizacijos, žmogui skelbė ir dovanojo pats Kristus. ~ ~
591 I,14 | ir mokytų, būtų malonės dovanos tarpininkė, sutaikintų nusidėjėlius
592 Intro,4 | pervartoje buvo Dievo jai dovanota valanda, jaučiasi geriau
593 VI,73 | užduotis, sulig Viepaties jiems dovanotomis malonėmis ir charizmomis. ~
594 III,32 | išlaisvinimo problema susijusiems dramatiškiems klausimams, norėdami pastūmėti
595 V,55(77) | Plg. HENRI DE LUBAC. Le drame de l'humanisme athee. Ed.
596 VII,77 | mūsų skelbiamą Evangeliją drasko krikščionių doktrininiai
597 VII,80 | ne iš liūdnų ir netekusių drąsos, nekantrių ir gniaužiamų
598 VI,60 | evangelizuoti pasaulį, turėtų lemti du mūsų įsitikinimus. ~Pirmas
599 Intro,5 | savo broliams, sūnums ir dukterims į šiuos klausimus atsakyti.
600 III,30 | milijonų Bažnyčios sūnų ir dukterų, sudarančių šias tautas,
601 V,58 | ganytojais, kuriuos Viešpats duoda savo Bažnyčiai, ir magisteriumu,
602 III,35 | apeliuojama į teologinio pobūdžio duomenis bei išvadas, net jei jis
603 Pab,82 | Evangeliją, visi tebesate man duotos malonės dalininkai. Dievas
604 III,28 | teikiamos Dievo pažadų, duotų per Naująją Sandorą Jėzuje
605 VII,77 | kūriniams ir daugeliui uždaro duris į tikėjimą”[123]. Dėl šios
606 V,50 | jokių kliūčių ~50. Per dutūkstantmetę istoriją krikščionių kartoms,
607 VII,78 | tiesą, įskaitant religinę ir dvasinę tiesą. ~ ~
608 III,32 | užmiršus viso jos rūpinimosi dvasinį bei religinį matmenį, –
609 III,27 | patenkinami materialiniai ar net dvasiniai poreikiai, nepranokstantys
610 III,35 | užsidegimas neturi tikro dvasinio matmens ir kai jo galutinis
611 VII,76 | bendradarbius buriant Dievo tautą ir dvasiškai globojant vietines bendruomenes.
612 VII,75 | evangelizuoti Sekminių rytą įvyko dvelkiant Šventajai Dvasiai. ~Galima
613 VI,64 | išvis įmanoma, išvengti dviejų vienodai rimtų pavojų. Viena
614 III,32 | Be apribojimo ir dviprasmiškumo ~32. Nevalia nutylėti
615 III,38 | apmąstymai padės šalinti dviprasmybes, kurios labai dažnai lydi
616 VII,75 | nuvestas”, jis išgyvena dykumoje lemiamą mūšį ir paskutinį
617 II,17 | dažnų studijų objektas. Džiaugiamės, jog šie elementai dera
618 VII,80 | ir malonų evangelizavimo džiaugsmą, net jei turime sėti su
619 III,31 | opios temos, mūsų dideliam džiaugsmui pateikė ir principus, padedančius
620 I,6 | imliausiems – vargdieniams džiugią naujieną apie pažadų išpildymą
621 III,27(57) | Incarnationis et SS. Trinitatis e quibusdam recentibus erroribus (
622 III,28(59) | Catholicam Doctrinam de Ecclesia contra nonnullos errores
623 I,16(44) | KIPRIJONAS. De unitate Ecclesiae, 14: PL 4, 527; AUGUSTINAS.
624 VII,78 | Mokytojai, kurie esate teologai, egzegetai, istorikai! Evangelizacijai
625 III,32 | tikslą. Ji netektų savo egzistavimo pagrindo, jei nukryptų nuo
626 III,27 | poreikiai, nepranokstantys egzistencijos laike struktūros ir visiškai
627 V,52 | vaikams, tačiau dėl šiandien egzistuojančio nukrikščionėjimo jo nemažiau
628 III,28 | įdiegti Bažnyčią, negalinčią egzistuoti be šio sakramentinio gyvenimo,
629 I,6 | susiejus juos su ankstesnėmis eilutėmis, kur Kristus pritaiko sau
630 VI,70 | politikos, visuomenės ir ekonomikos pasaulis, taip pat kultūros,
631 VII,77(123)| 954–955; plg. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio,
632 II,21 | pirmasis, evangelizacijos elementas[51]. ~Taip liudyti pašaukti
633 VII,80 | bijant geriesiems ir įžūliai elgiantis blogiesiems? Pagarbiai siūlyti
634 IV,41 | evangelizuojamas pirmiausia Bažnyčios elgsena bei gyvenimu, tai yra gyvu
635 I,16(44) | PL 4, 527; AUGUSTINAS. Enarrat. 88, sermo, 2, 14: PL 37,
636 VI,59(84) | AUGUSTINAS. Enarratio in Ps 44, 23: CCL XXXVIII,
637 III,29(60) | 1067–1074; PAULIUS VI. Enciklika Humanae vitae: AAS 60 (1968)
638 I,15 | 1974 metų Sinode vėl buvo energingai imtasi Bažnyčios, kuri,
639 III,39 | dar ir šiandien gyvena engiami sistemingų persekiojimų!
640 III,36 | teises, mažiau varžančios ir engiančios; tačiau ji taip pat suvokia,
641 VI,73 | pasitikėjimo savimi jausmą, bet ir entuziazmą skelbti Jėzų Kristų mūsų
642 III,37(64) | p. 627; plg. AUGUSTINAS. Epistola 229, 2: PL 33, 1020. ~
643 II,20 | toks jis būdavo ir kitomis epochomis. Todėl visomis išgalėmis
644 VI,61 | kurios apriboti nepajėgūs nei erdvė, nei laikas: „nuo teisiojo
645 III,28(59) | Ecclesia contra nonnullos errores hodiernos tuendam (1973
646 III,27(57) | Trinitatis e quibusdam recentibus erroribus (1972 vasario 21): AAS 64 (
647 VI,73 | pasauliečiai gali jaustis esą pašaukti arba būti pašaukti
648 IV,43 | Bažnyčia, švęsdami tarp jų esančio Viešpaties šventę, daug
649 VII,78 | skelbėjai. ~Mokytojai, kurie esate teologai, egzegetai, istorikai!
650 III,27 | tai transcendentinis ir eschatologinis išganymas, prasidedantis,
651 VII,75 | šių dienų evangelizacijoje esmę ir būdą. Toks yra ir mūsų
652 VI,63 | asimiliuoti Evangelijos naujienos esminį turinį, be menkiausio esminės
653 II,17 | išlaikyti akiratyje visų jos esminių elementų. ~Šie elementai,
654 I,7 | Pasitenkinsime nurodę kelis esminius aspektus. ~ ~
655 I,6 | visą Jėzaus misiją: „tam ir esu siųstas”[13]. Šie žodžiai
656 III,28 | gyvenimo, kurio viršūnė – Eucharistija[59]. ~ ~
657 I,16(44) | AUKSABURNIS. Hom. de capto Eutropio, 6: PG 52, 402. ~
658 V,53 | posakį, pasiskolintą iš Euzebijaus Cezarėjiečio, „pasirengimas
659 V,53(75) | EUZEBIJUS CEZARĖJIETIS. Praeparatio
660 VI,61(85) | GRIGALIUS DIDYSIS. Homil. in Evangelia 19, 1: PL 76, 1154. ~
661 V,53(75) | CEZARĖJIETIS. Praeparatio evangelica I, 1: PG 21, 26–28; plg.
662 VI,66 | kaip pabrėžtinai Viešpats evangelijų puslapiuose paveda apaštalams
663 I,12 | yra tas pats, apie kurį evangelistas Jonas yra pasakęs, jog jis
664 II,17 | daugiasluoksniškumas ~17. Bažnyčios evangelizacinėje veikloje, be abejonės, yra
665 VI,71 | Kalbant apie pasauliečių evangelizacinį apaštalavimą, būtina pabrėžti
666 V,50 | pripažinti, jog Bažnyčios evangelizaciniam darbui trukdo, jei apskritai
667 I,14 | dabarties visuomenės pokyčių. Evangelizavimas iš tiesų yra malonė ir tikrasis
668 IV,41 | žodžio[68]. Tad pasaulis evangelizuojamas pirmiausia Bažnyčios elgsena
669 VI,71 | nariai evangelizuoja ir yra evangelizuojami. Tėvai ne tik perduoda Evangeliją
670 VII,79 | Pirmasis būtų pagarba evangelizuojamojo religinei ir dvasinei padėčiai.
671 I,13 | Jie sudaro savo ruožtu evangelizuojančią bendruomenę. Dvylikos užduotis
672 I,13 | Evangelizuotajai ir evangelizuojančiajai bendruomenei ~13. Tie,
673 I,15 | kitiems. ~– Pati siųsta ir evangelizuota, Bažnyčia savo ruožtu siunčia
674 I,13 | Evangelizuotajai ir evangelizuojančiajai
675 II,24 | apaštalauti ~24. Galiausiai evangelizuotasis pats ima evangelizuoti kitus.
676 VI,64 | Juo labiau ji bus tikra evangelizuotoja, tai yra pajėgi semti iš
677 I | EVANGELIZUOTOJO KRISTAUS IKI EVANGELIZUOTOJOS BAŽNYČIOS ~ ~
678 VII,75 | noras, todėl raginame visus evangelizuotojus, kad ir kas jie būtų, nepaliaujamai
679 I,14 | tapatybė. Ji egzistuoja, kad evangelizuotų, tai yra skelbtų ir mokytų,
680 VI,70 | visas krikščioniškąsias ir evangeliškąsias galimybes, kurios paslėptos,
681 IV,46 | Zachiejumi, samariete, Simonu fariziejumi – ir apaštalai. Ar iš esmės
682 VI,62 | daugiau ar mažiau anomalios federacijos. Viešpaties sumanymu Bažnyčia
683 II,21(51) | I, p. 150–153; MINUCIJUS FELIKSAS. Octavius, 9 ir 31: CSLP,
684 III,27(57) | KONGREGACIJA. Declaratio ad fidem tuendam in mysteria Incarnationis
685 Pab,82 | Pauliaus žodžiais, skirtais filipiečiams: „Aš dėkoju savo Dievui,
686 V,51 | tačiau taip pat menu, mokslu, filosofiniais tyrinėjimais ir teisėtu
687 V,53(74) | 1–4; 10, 1–3; 13, 3–4: Florilegium Patristicum II, Bonn 1911 (
688 III,37 | priespaudos ir vergijos formas, dažnai dar žiauresnes už
689 VI,63 | pat katechezės, teologinio formulavimo, žemesnio lygio bažnytinių
690 II,17 | Bet kuriam daliniam ir fragmentiškam apibrėžimui, kuriuo mėginama
691 VI,61(86) | 1, 8; plg. Didache 9, 1: Funk. Patres apostolici, 1, 22. ~
692 II,24 | kitų atžvilgiu papildymo funkciją. Praėjusio Sinodo reikšmė
693 V,57 | dažnai kartoja jo žodžius: „Gaila man minios”[80]. Tačiau
694 VI,68 | Vyriausiojo Ganytojo[105] gailestingumu išrinkti skelbti Dievo žodžio
695 VI,73 | Bažnyčios vienybę ir ją kuria, gaires. ~Tokios tarnybos, išoriškai
696 VI,68 | lygiais, ir nepaliaujamai gaivinti šią aplink Kristų pagal
697 VII,75 | kurių jie patys vieni nebūtų galėję atrasti, ir sykiu rengia
698 I,13 | apie kuriuos kiekvienas galėjo išgirsti savo kalba[33].
699 VII,77 | patį evangelizacijos darbą, galėsime kartu ir geriau liudyti
700 Intro,3 | stengtis išsiaiškinti, kaip galėtume pateikti krikščionišką naujieną
701 VI,70 | visas savo krikščioniškąsias galias, kurios neretai giliai užkastos
702 VII,75 | Dvasios galybe” jis grįžta į Galilėją[109] ir pradeda skelbti
703 VI,64 | Tačiau toks praturtinimas galimas tik tada, kai dalinės Bažnyčios
704 VII,76 | Visi esame atsakingi už galimus atsakymus. ~Todėl raginame
705 V,55 | Neperdėsime kalbėdami apie galingą ir sykiu tragišką raginimą
706 II,21 | jau yra tylus, bet labai galingas ir veiksmingas Gerosios
707 IV,45 | jeigu nesinaudotų šiomis galingomis priemonėmis, kurias žmogaus
708 I,15 | šeimininkas ir savininkas, galintis elgtis su ja kaip nori,
709 I,13 | skelbti Gerąją Naujieną galioja, nors ir kitaip, visiems
710 IV,41 | laisvės nuo šio pasaulio galių, vienu žodžiu, šventumo
711 I,9 | Kristaus gyvenimo metu ir galutinai įgyjama per jo mirtį bei
712 III,28 | gyvenimą, žmogaus tikrąjį ir galutinį pašaukimą, kuris sykiu yra
713 I,7 | evangelizuotojas. Jis buvo toks iki galutiniausios ribos – iki tobulumo ir
714 III,35 | dvasinio matmens ir kai jo galutinis tikslas nėra išganymas bei
715 V,55 | autonomiją[78]. Čia turime galvoje tikrąjį sekuliarizmą, būtent
716 VI,64 | visiškai viena įvairiausių galybių, norinčių ją pavergti ir
717 IV,47 | turi pasiekti gyvenimą: gamtinį, kuriam ji suteikia naują
718 IV,47 | antgamtinį, kuris yra ne gamtinio gyvenimo paneigimas, bet
719 V,53 | mirtį, apie tiesą. Net ir gamtos religijų labiausiai vertintinų
720 V,51 | prasme, nors dar pradinė ir gana netobula. Siekiant šio tikslo,
721 VI,68 | mus, visuotinės Bažnyčios ganytoją, mūsų brolius vyskupus,
722 VI,68 | nepakankamumo – Vyriausiojo Ganytojo[105] gailestingumu išrinkti
723 Intro,2 | perduoti visuotinės Bažnyčios ganytojui viso savo darbo vaisius,
724 VII,78 | jam. ~Mus, Dievo tautos ganytojus, mūsų pastoracinė tarnyba
725 III,26 | nežinomą Dievą[55], kurį jie garbina neįvardydami arba kurio,
726 Intro | 1975 gruodžio 8~Garbingi Broliai, ~mieli Sūnūs ir
727 VII,80 | net netikinčiųjų laikomą garbingu bei pamokomu. Argi būtų
728 III,28 | paieškos per maldą, pirmiausia garbinimą bei dėkojimą, taip pat per
729 VII,76 | karštesnė apmąstymu bei garbinimu ir ar uolesnė misijų, artimo
730 VII,76 | mūsų netikėtai. Tyliai arba garsiai, tačiau visada primygtinai
731 IV,46 | nepakartojamas pasaulis, gaunamas iš kieno nors kito. Nerandame
732 VI,72 | paminėti jaunuolius. Jų gausa bei auganti įtaka visuomenėje,
733 V,53 | skelbimu taip pat kreipiamasi į gausybę žmonių, praktikuojančių
734 VII,80 | skelbti Gerąją Naujieną, pačių gautą per Viešpaties gailestingumą[132]?
735 V,52 | šviesoje negu iš vaikystėje gauto mokymo, ir galiausiai daugeliui
736 V,51 | kurios Bažnyčia ėmėsi kaip gautos iš savo Steigėjo. Visas
737 Intro,1 | stiprinti brolius, kurią gavome iš Viešpaties drauge su
738 I,15 | įgaliojimą, kurį pati yra gavusi, ir pasiunčia juos skelbti.
739 VI,73 | gyvenimą ir augimą, jai būdingą gebėjimą veikti aplinką, pasiekiant
740 III,28 | meilės visiems žmonėms – gebėjimo atsiduoti ir atleisti, pasiaukoti
741 IV,40 | yra konkretus iššūkis mūsų gebėjimui atrasti bei pritaikyti. ~
742 IV,44 | asmenų amžių, kultūrą ir gebėjimus. Būtina rengti gerus katechetus –
743 VII,80 | Paulius tai vadina Evangelijos gėdijimusi[134] – ar paveikti klaidingų
744 VII,80 | dėl abejingumo, baimės, gėdos – šv. Paulius tai vadina
745 I,15 | jiems į lūpas Žodį, kuris gelbsti, išaiškina Naujieną, kurios
746 II,23 | priimančio Evangeliją kaip gelbstintį Žodį[54], tokį žingsnį paprastai
747 II,20 | gyvybingai, prasiskverbiant į gelmes bei iki pat šaknų – plačia
748 Pab,81 | kylantis iš mūsų širdies gelmių ir atkartojantis mūsų brolių,
749 VI,71(106) | 848; JONAS AUKSABURNIS. In Genesim serm. VI, 2; VII, 1: PG
750 VI,69 | susižavėjimą originalumu, genialumu. Jie yra dosnūs; juos dažnai
751 II,19 | skelbimu aprėpti vis platesnes geografines sritis ar vis didesnes tautines
752 V,53 | įmanoma, Jėzaus Išganytojo Gerajai Naujienai skelbti. Ji nuolatos
753 VII,75 | Evangelizacijos technika yra geras dalykas, tačiau ji, net
754 V,53 | nekrikščioniškąsias religijas. Bažnyčia gerbia ir vertina nekrikščioniškąsias
755 III,36 | ir teisingesnės, labiau gerbiančios asmens teises, mažiau varžančios
756 VII,80 | visiškai aiškiai ir be išlygų gerbiant laisvus sąžinės sprendimus,
757 VI,73 | evangelizuoti ir ieškančių vis geresnių būdų, kaip veiksmingai skelbti
758 III,36 | ji taip pat suvokia, kad geriausios stuktūros, idealiausios
759 VI,64 | Bažnyčios – dažnai akinamos geriausių ketinimų, vadovaudamosi
760 VII,80 | įstatymų leidėjams, bijant geriesiems ir įžūliai elgiantis blogiesiems?
761 III,28 | skelbimą; blogio slėpinio bei gėrio siekimo skelbimą. Lygiai
762 VII,75 | mylimiausiasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi”[107] suprantamai apreiškia
763 VI,69 | pajėgiu sujaudinti net geros valios nekrikščionis, jautrius
764 III,32 | sakramentas ji yra, – materialia gerove, jos veiklą, užmiršus viso
765 III,35 | neužtenka išlaisvinimo ir gerovės bei pažangos įgyvendinimo. ~
766 I,16 | asmenis – nenorėtume neigti jų gerų ketinimų, tačiau nusistatę
767 I,15 | Žodis, malonės ir Dievo gerumo šaltiniai, išganymo kelias –
768 IV,44 | gebėjimus. Būtina rengti gerus katechetus – parapijų katechetus,
769 VI,73 | pavyzdžiui, katecheto, maldos ir giesmės vadovo, krikščionių, pasišvenčiančių
770 Intro,2 | Bažnyčioje, suleidusioje dar gilesnes šaknis į nenykstamą Sekminių
771 III,35 | jam keliamo idealo, kai jo gilesnieji motyvai nėra teisingumo
772 II,21 | Iškils ir kitų, kur kas gilesnių ir reiklesnių klausimų.
773 VI,68 | aplink Kristų pagal savo giliausią pašaukimą susibūrusią bendruomenę.
774 VI,68 | tarnybą nepakartojamą, kas giliausiai vienija tūkstančius užduočių,
775 V,50 | Bažnyčia nuolat atnaujina savo giliausiąjį įkvėpimą, tiesiogiai kylantį
776 I,14 | Bažnyčios pašaukimas, jos giliausioji tapatybė. Ji egzistuoja,
777 I,15 | evangelizuoti kyla iš jos giliausios esmės: ~– Bažnyčia atsirado
778 VI,69 | jų pašvęstasis gyvenimas. Giliausiu savo būties lygiu jie, ištroškę
779 VI,63 | neatidėliotina. Tai atliepia giliausius tautų ir žmonių bendruomenių
780 VII,78 | pagarbos tiesai, juolab kai jo gilinama ir perduodama tiesa yra
781 IV,45 | katekizuojant ir toliau gilinant tikėjimą tokių priemonių
782 I,15 | kuris Naujajame Testamente gilinasi į Bažnyčios ištakas, seka
783 V,58 | religiniu – garbinimo, tikėjimo gilinimo, broliškos meilės, maldos,
784 V,54 | Evangeliją. Tad ji siekia gilinti, stiprinti, maitinti ir
785 VI,73 | tarnybai. Įkvepiami nuolat gilintino įsitikinimo Dievo žodžio
786 I,14 | neatidėliotinos dėl plačių bei gilių dabarties visuomenės pokyčių.
787 IV,48 | tikėjimą. Jis susijęs su giliųjų Dievo atributų – tėvystės,
788 VI,59 | jie „skelbė tiesos žodį ir gimdė Bažnyčias”[84]. ~ ~
789 III,37 | kursto smurtą ir nenugalimai gimdo naujas priespaudos ir vergijos
790 I,15 | tūkstančius”[38]. ~– Taigi gimusi iš siuntimo Bažnyčia savo
791 III,39 | bendrais pareiškimais, neva ginančiais asmens bei visuomeninio
792 Pab,82 | savo širdyje jus, kurie <…> ginant ir stiprinant Evangeliją,
793 III,37 | negali pritarti smurtui, ypač ginkluotam – vos prasidėjęs, jis būna
794 VII,78 | tarnyba verčia tiesą sergėti, ginti ir skelbti nepaisant jokių
795 V,52 | tiems, kurie dar nieko nėra girdėję apie Jėzų Kristų, arba vaikams,
796 I,16 | dienomis, kai mūsų skausmui girdime kai kuriuos asmenis – nenorėtume
797 I,14 | Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė,
798 VI,66 | bei grožis. Šias užduotis glaustai priminsime. ~Pirmiausia
799 II,24 | veiklos sampratą. ~Būtent šią globalią viziją norėtume pateikti,
800 VII,75 | Šventosios Dvasios globojama” Bažnyčia „auga”[117]. Šventoji
801 VII,76 | Dievo tautą ir dvasiškai globojant vietines bendruomenes. Raginame
802 V,56 | silpnumo, gilaus nenuoseklumo, glūdinčio mūsų vidinėse gelmėse, padarinys.
803 VII,80 | netekusių drąsos, nekantrių ir gniaužiamų baimės skelbėjų, bet iš
804 VI,71 | momentais ji yra pelniusi gražų „namų Bažnyčios” vardą,
805 V,58 | griežta Bažnyčios kritika; greitos pasmerkti Bažnyčią kaip „
806 V,58 | potencialu; ~– vengs visada gresiančios pagundos sistemingai protestuoti
807 IV,48 | skatinti kurtis sektas ir kelti grėsmę tikrai bažnytinei bendruomenei. ~
808 IV,46 | Dėl šios priežasties greta šio Evangelijos skelbimo
809 V,58 | bazines bendruomenes suburia griežta Bažnyčios kritika; greitos
810 VI,61(85) | GRIGALIUS DIDYSIS. Homil. in Evangelia
811 VII,80 | paviršutinišku tokių pasiteisinimų grindimu, susidurs su visiškai skirtingu
812 V,55 | antivertybių, paslėptų troškimų ar griovimo sėklų, nykstančių senų ir
813 Intro,5 | išganymą. Ji atveria Apreiškimo grožį. Ji siūlo išmintį, kuri
814 VI,66 | evangelizacijos turtas bei grožis. Šias užduotis glaustai
815 VI,72 | problemos, su kuriomis jie grumiasi, turėtų sužadinti troškimą
816 III,27 | viltimis, reikalais bei grumtynėmis; tai išganymas, peržengiantis
817 II,21 | krikščionis ar krikščionių grupė žmonių bendruomenėje, kurioje
818 III,38 | sistemose ar politinėse grupėse. Išlaisvinimą, skelbiamą
819 V,53 | nes jos yra didelių žmonių grupių sielos gyva išraiška. Jose
820 Intro,3 | išsaugoti nepriekaištingai gryną ir pateikti mūsų laikų žmonėms
821 IV,48 | Ilgą laiką laikytos mažiau grynomis ir kartais niekintos, tokios
822 I,15 | gyvenančiai pasaulyje ir neretai gundomai jo stabų, nuolat reikia
823 III,32 | išlaisvinimo pastangų, neretai gundomi apriboti jos misiją išimtinai
824 VII,78 | mes būsime tiesos budrūs gynėjai ir atsidavę skelbėjai. ~
825 IV,44 | suvokti pamatinius mokymus, gyvąjį turinį tiesos, kurią Dievas
826 II,23 | Gyvas bendruomeninis pritarimas ~
827 IV,42 | Gyvasis skelbimas ~42. Pravartu,
828 II,22 | klausiančiajam apie jumyse gyvenančią viltį”[52] – ir išskleistas
829 I,15 | Bažnyčiai kaip Dievo tautai, gyvenančiai pasaulyje ir neretai gundomai
830 III,28 | reiškiasi ir kitų Bažnyčioje gyvenančio bei veikiančio Kristaus
831 V,58 | neturinčios struktūrų ir gyvenančios vien Evangelija. Tad joms
832 II,21 | nepraktikuojantieji tikėjimo, žmonės, gyvenantys krikščioniškose šalyse,
833 VII,79 | tikrybių jų krikščioniškajam gyvenimui; jie turi į tai teisę kaip
834 I,13 | Karalystės, ją statydintų ir ja gyventų. Jie sudaro savo ruožtu
835 VI,68 | vienybėje, kurios aktyvūs bei gyvi įrankiai esame įvairiais
836 III,38 | pasidžiaugti, kad Bažnyčia vis gyviau suvokia griežtai Evangelija
837 VI,65 | Bažnyčios visuotinumo regimo, gyvo ir dinamiško principo vaidmenį[93].
838 III,25 | yra ir esminis turinys, gyvoji substancija, kurios neįmanoma
839 IV,43 | pasižymi šiomis savybėmis, dėka gyvuoja ir stiprėja daug parapinių
840 VI,69 | pavojų savo sveikatai ir net gyvybei. Bažnyčia jiems iš tiesų
841 VI,64 | pavojų. Viena vertus, gresia gyvybines jėgas išsekinantis izoliacionizmas
842 II,20 | ploną dažų sluoksnį, bet gyvybingai, prasiskverbiant į gelmes
843 VI,64 | visuotinės Bažnyčios ir jos gyvybingo bei regimo centro, joms
844 I,15 | suvienijamai. Norėdama išlaikyti gyvybingumą, veržlumą ir tvirtumą, reikalingus
845 VI,73 | bažnytinės bendruomenės gyvybingumo labui. Pastoracijos požiūriu
846 V,55 | vartojimo civilizacija, hedonizmas, paverstas aukščiausiąja
847 V,55(77) | Plg. HENRI DE LUBAC. Le drame de l'
848 IV,48 | pasiaukojimui, negana to, heroizmui, kai reikia parodyti tikėjimą.
849 VII,78 | mums daugeliu atveju net herojiškų tokios tiesos meilės pavyzdžių!
850 V,58 | Bažnyčios apraiškas: jos hierarchiją, jos ženklus. Jos radikaliai
851 V,58 | jei ir teigtų priešiškumu hierarchijai nepažeidusios Bažnyčios
852 VI,69 | veikla aiškiai priklauso nuo hierarchijos ir turi derėti su jos vykdoma
853 III,28(59) | contra nonnullos errores hodiernos tuendam (1973 birželio 24):
854 I,16(44) | 1140; JONAS AUKSABURNIS. Hom. de capto Eutropio, 6: PG
855 VI,61(85) | GRIGALIUS DIDYSIS. Homil. in Evangelia 19, 1: PL
856 IV,43 | evangelizacijos priemone. Norint, kad homilija išskleistų visą savo pastoracinį
857 IV,43 | vienintelis tinkamas momentas homilijai. Jai skirta vieta – ir to
858 IV,47 | atskleisdama Evangelijos horizontą, ir antgamtinį, kuris yra
859 VI,64 | Bažnyčia, regionine Bažnyčia be horizonto. ~Istorija rodo, jog visada,
860 V,53 | nekrikščioniškosiomis religijomis horizontus, privalu išnagrinėti pasitelkus
861 V,55(77) | DE LUBAC. Le drame de l'humanisme athee. Ed. Spes, Paris,
862 I,14 | nusidėjėlius su Dievu ir įamžintų Kristaus auką Mišiose, kurios
863 VI,72 | siūlyti jiems Evangelijos idealą kaip dalyką, kurį verta
864 III,36 | kad geriausios stuktūros, idealiausios sistemos greitai virsta
865 III,35 | nepajėgus pasiekti jam keliamo idealo, kai jo gilesnieji motyvai
866 I,15 | Evangelijos šauklius. Ji įdeda jiems į lūpas Žodį, kuris
867 I,15 | pačius ar savo asmenines idėjas[43], bet Evangeliją, kurios
868 V,58 | įkvepiančios pagrindinės idėjos labai greitai virsta ideologija,
869 VII,80 | ar paveikti klaidingų idėjų jos neskelbiame? Juk tai
870 V,58 | idėjos labai greitai virsta ideologija, ir itin retai kada tokios
871 V,58 | poliarizacijai ar madingoms ideologijoms, pasirengusioms pasinaudoti
872 III,38 | lydi žodį „išlaisvinimas” ideologijose, sistemose ar politinėse
873 VII,77 | doktrininiai nesutarimai, ideologinė priešprieša ir abipusiai
874 III,35 | Testamento vieta; net jei jo ideologiniams reikalavimams bei elgesio
875 III,32 | prarastų nepakartojamumą ir ideologinių sistemų bei politinių partijų
876 VI,73 | kalbant apie Bažnyčios įdiegimą, gyvenimą ir augimą, jai
877 VII,80 | būtų skelbiama ir Bažnyčia įdiegta pasaulio širdyje. ~ ~ ~
878 III,28 | skelbimas; ja taip pat norima įdiegti Bažnyčią, negalinčią egzistuoti
879 VII,76 | kad ir kaip paradoksalu – ieškančiam jo netikėtais būdais bei
880 VI,73 | misija evangelizuoti ir ieškančių vis geresnių būdų, kaip
881 VII,77 | nuoširdžiai ir nešališkai ieškant tiesos. Taip, evangelizacijos
882 VII,78 | bei kančios kaina visada ieškantis tiesos, kurią jam privalu
883 II,21 | principus, ar kankinamai ieškantys kokio nors dalyko ar asmens,
884 VII,78 | pasaulį – sunki tiesa, jos ieškome Dievo žodyje ir, kartojame,
885 I,13 | Jėzaus vardu, kad drauge ieškotų Karalystės, ją statydintų
886 VII,75 | liudyti krauju[115]. Dvasia, įgalinanti Petrą, Paulių bei Dvylika
887 Pab,81 | baigiantis Šventiesiems metams, įgalinusiems mus geriau negu kada nors
888 VI,68 | vyskupystės šventimų galia įgaliojami Bažnyčioje mokyti apreikštosios
889 I,15 | sergėtoja yra, suteikia įgaliojimą, kurį pati yra gavusi, ir
890 I,6 | siųstas”[13]. Šie žodžiai įgauna visišką prasmę susiejus
891 I,9 | gyvenimo metu ir galutinai įgyjama per jo mirtį bei Prisikėlimą.
892 I,10 | Įgyjami pasiaukojamų pastangų kaina ~
893 VI,63 | žmonių bendruomenių troškimus įgyti savo tikrąjį veidą. ~ ~
894 IV,47 | tampa pilnatviška tada, kai įgyvendina kuo artimiausią santykį
895 V,58 | bažnytinės bendruomenės įgyvendins savo pagrindinį pašaukimą:
896 I,9 | raidoje, idant būtų visiškai įgyvendinta Kristaus galutinio atėjimo
897 V,54 | vienybę, kad, tiksliau sakant, įgyvendintų vienybę tiesoje, ji suvokia,
898 VII,80 | negarbingą ar netinkamą įkalbinėjimą”[131]; tai būtų ne kėsinimasis
899 VII,80 | nurodydami vieną, būtent įkarščio stygių. Ji rimtesnė už kitas,
900 VII,80 | Su šventųjų įkarščiu ~80. Šį mūsų kreipimąsi
901 VII,75 | evangelizacinės veiklos įkvėpėjai. ~ ~
902 VII,75 | savosios Dvasios”[112]. Petras įkvepiamas Šventosios Dvasios, kad
903 VI,73 | pasišvenčia Žodžio tarnybai. Įkvepiami nuolat gilintino įsitikinimo
904 VI,73 | paisymas. Semtis iš šių visada įkvepiančių versmių, nė menkiausios
905 VII,75 | Paulių bei Dvylika kalbėti ir įkvepianti žodžius, kuriuos jiems reikia
906 III,35 | meilėje motyvai, kai jį įkvepiantis užsidegimas neturi tikro
907 V,50 | atnaujina savo giliausiąjį įkvėpimą, tiesiogiai kylantį iš Viešpaties:
908 II,19 | objektai, mąstymo įpročiai, įkvėpimo šaltiniai ir gyvenimo modeliai. ~ ~
909 VI,60 | prisiskirta misija ar asmeniniu įkvėpimu, bet vienydamasis su Bažnyčios
910 VII,75 | džiaugsmu pasiduodama jos įkvėpimui. Apie ją buriamasi; norima
911 VII,79 | Įkvėpti meilės ~79. Evangelizacijos
912 VI,70 | daugiau bus Evangelijos įkvėptų pasauliečių, atsakingų už
913 IV,48 | srityse, kur Bažnyčia yra įleidusi šaknis jau ne vieną šimtmetį,
914 VI,62 | pašaukimu ir misija, tačiau, įleisdama šaknis į įvairias kultūrines,
915 Intro,4 | laisvės dvasia ir veiksmingai įleisti ją į žmogaus širdį, ar ne? ~ ~
916 VII,80 | Žodžio sėklų”; tad ar nebus iliuzija sakyti, jog Evangelija nešama
917 II,21 | omenyje atsakomybę, tenkančią imigrantams juos priėmusioje šalyje. ~ ~
918 VII,75 | jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią”[111]. ~
919 I,6 | didžiausiems – ir dažnai imliausiems – vargdieniams džiugią naujieną
920 I,7 | Evangelizuoti – ką reiškė šis imperatyvas Kristui? Tikrai nelengva
921 Intro,2 | laukią iš popiežiaus naujo impulso, pajėgaus pradėti Bažnyčioje,
922 I,15 | Sinode vėl buvo energingai imtasi Bažnyčios, kuri, norėdama
923 V,58 | pavojaus užsisklęsti, po to imti laikyti save vienintele
924 III,27(57) | fidem tuendam in mysteria Incarnationis et SS. Trinitatis e quibusdam
925 VI,69 | laikais milžiniško vienuolių indėlio į evangelizaciją! Vienuolystės
926 IV,45 | pajėgtų perverti kiekvieno individo sąžinę, įstrigti į jo širdį,
927 I,15 | visumai svarbus kiekvieno individualaus nario darbas. ~– Bažnyčia,
928 VI,60 | niekada nėra atskiro asmens individuali ir izoliuota veikla; tai
929 IV,45 | nepakartojamas su visais savo individualiausiais bei asmeniškiausiais bruožais,
930 VI,60 | savarankiškai pagal savo individualistinius kriterijus bei pažiūras;
931 V,56 | Antrųjų atveju kliūtis yra inertiškumas, tam tikro priešiškumo paženklinta
932 III,32 | bei socialinio pobūdžio iniciatyvomis. Tačiau jeigu taip būtų,
933 VII,75 | kaip pagrindinei jų planų, iniciatyvų bei evangelizacinės veiklos
934 V,58 | pasmerkti Bažnyčią kaip „insitucinę”, tokios bendruomenės, priešingai,
935 VI,64 | visuotinumo matmeniui. Jie instinktyviai ir labai stipriai jaučia
936 VII,77 | visuomenės ir žmogaus sukurtųjų institucijų sampratos. ~Dvasinis Viešpaties
937 VI,60 | susijusi su visa Bažnyčia instituciniais ryšiais, tačiau taip pat
938 IV,44 | stengiantis įspausti į atmintį, intelektą ir širdį esmines tiesas,
939 IV,44 | ugdyti ir neturi likti vien intelekto dalyku, yra neginčytina.
940 V,52 | išmanantiems jo pagrindus, intelektualams, jaučiantiems poreikį pažinti
941 V,58 | bendruomenės kyla iš poreikio dar intensyviau gyventi Bažnyčios gyvenimą
942 II,19 | svarbiausios vertybės, interesų objektai, mąstymo įpročiai,
943 Intro,3 | kurioje gyvename, sąlygos įpareigoja mus peržiūrėti metodus ir
944 VII,74 | Dvasios charizmų bei Bažnyčios įpareigojimo dėka yra tikri Dievo žodžio
945 VII,80 | išganymo kelius. Ir jis įpareigojo mus jo galia perduoti šį
946 VI,68 | įpėdiniu, vyskupai – apaštalų įpėdiniai vyskupystės šventimų galia
947 VI,67 | Petro įpėdinis ~67. Tad Petro įpėdiniui
948 VI,68 | Susivieniję su Petro įpėdiniu, vyskupai – apaštalų įpėdiniai
949 VI,67 | įpėdinis ~67. Tad Petro įpėdiniui Kristaus valia yra patikėta
950 VI,66 | savo ruožtu pasiuntė savo įpėdinius, kurie, tęsdami apaštalų
951 II,21 | pranokstančiomis visiems įprastas, ir savo viltį, nukreiptą
952 VII,80 | gyvenimu apreikštų mums įprastus išganymo kelius. Ir jis
953 II,19 | interesų objektai, mąstymo įpročiai, įkvėpimo šaltiniai ir gyvenimo
954 IV,44 | krikščioniškojo gyvenimo įpročiams ugdyti ir neturi likti vien
955 VI,68 | kurios aktyvūs bei gyvi įrankiai esame įvairiais lygiais,
956 VI,59 | dar tik ateis, ženklas bei įrankis. Susirinkimas pakartoja
957 V,58 | pavojais būti paverstoms jų įrankiu. ~Skirtumas čia žymus: bendruomenės,
958 VI,64 | netrukus po to prasidedantis irimo procesas, ląstelėms atsiskiriant
959 VII,77 | priklausomybę Kristui, bet ir įrodymas, kad jis siųstas Tėvo; taigi
960 III,31 | kaip galima skelbti Naująjį Įsakymą teisingai ir taikiai neskatinant
961 Intro,5 | pavesta jai Viešpaties Jėzaus įsakymu, kad žmonės galėtų tikėti
962 VII,80 | kiekvienas skelbėjas maldoje įsigilintų į šią mintį: per Dievo gailestingumą
963 I,15 | gyvenimas – maldos gyvenimas, įsiklausymas į Žodį ir apaštalų mokymą,
964 I,6 | Visi jo slėpinio aspektai – Įsikūnijimas, stebuklai, mokymas, mokinių
965 Intro,2 | Sinodo tėvų. Iš tiesų šio įsimintino susirinkimo pabaigoje jie
966 IV,45 | asmenišką pritarimą bei įsipareigojimą. ~ ~
967 III,38 | sąveikavimo su kitais bei įsipareigojimo formomis. Tai turėtų ženklinti
968 V,58 | misijine dvasia ir uolumu, įsipareigojimu ir poveikio jėga; ~– visuose
969 VII,76 | išlaisvinimo veikla? Ar ji labiau įsipareigojusi pastangoms, kuriomis siekiama
970 III,38 | formomis. Tai turėtų ženklinti įsipareigojusio krikščionio dvasia, nepainiojant
971 V,58 | visuose dalykuose jausis įsipareigojusios visumai ir niekada nebus
972 Intro,3 | klausimus bei suteikti jėgų įsipareigoti žmogiškajam solidarumui”[7].
973 VI,68 | negu kiti Bažnyčios nariai įsisąmoninti šią pareigą. Tai, kas daro
974 VI,63 | Iš tiesų tiktai Bažnyčia, įsisąmoninusi savo visuotinumą ir parodanti,
975 IV,48 | iškraipymų ir net prietarų įsiskverbimo. Neretai jis apsiriboja
976 VI,69 | ir pašaukti į šventumą, įsiterpia į Bažnyčios dinamizmą. Jie
977 VII,79 | Pagarba jo sąžinei bei įsitikinimams, su kuriais nevalia šiurkščiai
978 VI,60 | vardu. ~Iš čia kyla antras įsitikinimas: jei kiekvienas evangelizuoja
979 VI,73 | Įkvepiami nuolat gilintino įsitikinimo Dievo žodžio didybe bei
980 VI,60 | pasaulį, turėtų lemti du mūsų įsitikinimus. ~Pirmas būtų šis: evangelizacija
981 III,35 | Negana to, Bažnyčia tvirtai įsitikinusi, kad bet kuris išlaisvinimas
982 IV,43 | Tačiau pirmiausia reikia būti įsitikinusiam jos svarba ir atsidėti jai
983 II,18 | sąžinę, veiklą, į kurią jie įsitraukia, jų konkretų gyvenimą bei
984 VI,70 | dalis ir įtikinamai į jas įsitraukusių, kompetentingai jas plėtojančių
985 VI,59 | karalystę ir ją statydindama, įsitvirtina pasaulyje kaip šios Karalystės,
986 V,49 | padėjo skleisti Žodį ir įsitvirtinti Bažnyčiai vis tolimesnėse
987 VII,76 | apmąstymų pradžioje. Ar ji įsitvirtinusi pasaulyje ir sykiu pakankamai
988 IV,44 | Nepaliaujamai stengiantis įspausti į atmintį, intelektą ir
989 V,53 | širdies tiesumo. Jos turi įspūdingą giliai religinių tekstų
990 I,15 | reikia girdėti skelbiant įstabius Dievo darbus[41], kuriais
991 VII,80 | propagandos, toleruojant įstatymų leidėjams, bijant geriesiems
992 VI,73 | priklausys nuo to, ar jos bus įsteigtos vadovaujantis absoliučia
993 VI,67(100) | Oecumenicorum Decreta, ed. Istituto per le Scienze Religiose,
994 II,23 | kurių gyvenimas perkeistas, įstoja į bendruomenę, kuri yra
995 II,24 | skelbimą, vidinį pritarimą, įstojimą į bendruomenę, ženklų priėmimą,
996 VII,78 | esate teologai, egzegetai, istorikai! Evangelizacijai reikia
997 IV,45 | kiekvieno individo sąžinę, įstrigti į jo širdį, tarsi tas, į
998 IV,43 | taktiškai, tačiau labai įtaigiai parodyti, ką Viešpats nori
999 Intro,3 | žmonėms kuo suprantamiau ir įtaigiau. ~ ~
1000 VI,72 | jaunuolius. Jų gausa bei auganti įtaka visuomenėje, taip pat problemos,
1001 VII,77 | anapus bet kurios konkrečios įtampos, bendrai, nuoširdžiai ir
|