1010-dalyk | dalyt-itamp | iterp-mokin | moko-pasir | pasis-sazin | scien-turti | tusci-zymus
bold = Main text
Chapter,Paragraph grey = Comment text
1002 V,53 | evangelizaciją, objektyviai įterpia žmogų į santykį su Dievo
1003 IV,43 | skelbimas, nepakartojamai įterptas į Eucharistijos šventimą,
1004 IV,42 | kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! <…>
1005 VII,76 | veiksmingesnį, „kad pasaulis įtikėtų”[119]? Visi esame atsakingi
1006 VII,77 | krikščionių ir paties Kristaus įtikimumo matas. Kaip evangelizuotojai
1007 VII,75 | žmogaus širdies nepaveiks nė įtikinamiausia dialektika. Be jos ir labiausiai
1008 II,22 | pagrįstas – Petras tai vadina įtikinamu atsakymu „kiekvienam klausiančiajam
1009 III,37 | tas, iš kurių, kaip norima įtikinti, jis išlaisvino. Tai jau
1010 VII,78 | tiesos, norėdamas žmonėms įtikti, juos nustebinti ar priblokšti,
1011 III,38 | Bažnyčia visada stengiasi įtraukti krikščionių pastangas dėl
1012 V,51 | vykdomas kompleksine ir įvairialype veikla, kuri kartais vadinama „
1013 VII,78 | Jūsų užduotis, kuri dėl įvairialypių dabarties konfliktų tikrai
1014 V,58 | Bažnyčia yra daug platesnė ir įvairialypiškesnė, pripažins, kad Bažnyčia
1015 IV,44 | ir Bažnyčia stengėsi kuo įvairialypiškiau išreikšti per savo ilgą
1016 I,8 | reliatyvu. Viešpats mėgsta įvairiausiais būdais vaizduoti priklausymo
1017 V,50 | vis tekdavo susidurti su įvairiomis kliūtimis. Viena vertus,
1018 II,24 | daugiasluoksnis procesas, apimantis įvairius elementus: žmonijos atnaujinimą,
1019 VII,75 | norimos įgyvendinti vienybės įvairovėje priežastis. Per ją Evangelija
1020 II,21 | nujaučia, bet nepajėgia įvardyti. Iškils ir kitų, kur kas
1021 VI,69 | požiūriu galima deramai įvertinti vaidmenį, kuris evangelizacijoje
1022 VII,79 | rūpinimasis tiesos skleidimu bei įvesdinimu į vienybę. Kitas meilės
1023 VII,79 | ištarmėmis, kurios įvesdintajam aiškios, tačiau kitiems
1024 V,57 | naujiena skirta ne mažai įvesdintųjų, privilegijuotųjų ar išrinktųjų
1025 III,27 | šiame gyvenime, tačiau įvykdomas amžinybėje. ~
1026 III,27 | visas šias ribas, kad būtų įvykdytas bendrystėje su vienu vieninteliu
1027 VII,75 | darbo. Petras aiškina šį įvykį kaip Joelio pranašystės
1028 IV,43 | išskaityti Dievo naujieną įvykiuose, užtenka vien tikro vidinio
1029 VII,75 | evangelizuoti Sekminių rytą įvyko dvelkiant Šventajai Dvasiai. ~
1030 V,55 | kiekviename Visatos daikte ir įvykyje dėsningumus, tam tikru laipsniu
1031 VI,64 | gyvybines jėgas išsekinantis izoliacionizmas ir netrukus po to prasidedantis
1032 VI,60 | atskiro asmens individuali ir izoliuota veikla; tai iš pagrindų
1033 I,15 | lūpas Žodį, kuris gelbsti, išaiškina Naujieną, kurios ji sergėtoja
1034 VII,80 | nuo mūsų priklauso, ar ji išaugs į medį ir atneš daug vaisių. ~
1035 V,56 | teigia viską žinąs, viską išbandęs ir niekuo netikįs. ~Ateistinio
1036 VII,75 | lemiamą mūšį ir paskutinį išbandymą prieš pradėdamas šią misiją[108]. „
1037 V,49 | programa. Netgi persekiojimai, išblaškę apaštalus, padėjo skleisti
1038 VI,68 | Dievo žodžio galia, burti išblaškytą Dievo tautą ir maitinti
1039 VII,80 | neskelbiame? Juk tai reiškia išduoti kvietimą Dievo, norinčio,
1040 I,15 | Bažnyčia. Ji lieka kaip Jėzaus išėjimo ir jo nuolatinio buvimo
1041 III,35 | Bažnyčia artimai sieja su išganymu Jėzuje Kristuje, tačiau
1042 VI,70 | statydinimui ir per tai išganymui Jėzuje Kristuje. ~ ~
1043 I,13 | išrinktąja liaudimi, pašaukta išgarsinti šlovingus Dievo darbus[32],
1044 Intro,5 | žmonės galėtų tikėti ir būti išgelbėti. Ši Naujiena iš tiesų yra
1045 I,14 | su džiaugsmu ir paguoda išgirdome aiškius žodžius: „Norime
1046 VII,80 | skausmingai, o kartais viltingai, išgirsta Gerąją Naujieną ne iš liūdnų
1047 II,23 | išskleidžiamas tada, kai jis išgirstamas, priimamas bei pasisąvinamas
1048 IV,42 | klausymo”[71]. Taigi būtent išgirstas žodis veda į tikėjimą. ~ ~
1049 VII,75 | Dvasios nuvestas”, jis išgyvena dykumoje lemiamą mūšį ir
1050 I,15 | tikinčiųjų bendruomenė, išgyvenamos bei skelbiamos vilties bendruomenė,
1051 IV,47 | krikščionis būtų skatinamas išgyventi sakramentus kaip tikrus
1052 V,58 | bei skleidžiasi beveik be išimčių Bažnyčioje, dalyvaudamos
1053 III,32 | gundomi apriboti jos misiją išimtinai šiapusinės programos matmenimis:
1054 VI,73 | ištakas gali pasirodyti labai iškalbingas ir leidžiantis pasinaudoti
1055 I,16 | nemylint Bažnyčios, kai iškalbingiausias liudijimas, taikytinas Kristui,
1056 VI,69 | pasauliui ir Bažnyčiai, iškalbingu skelbimu, pajėgiu sujaudinti
1057 VII,75 | Sekminių dieną, apaštalai iškeliauja žemės pakraščių link pradėti
1058 IV,47 | bet jo išskaistinimas bei iškėlimas. ~Šį antgamtinį gyvenimą
1059 II,21 | bus pirmieji, kuriuos sau iškels daugelis nekrikščionių:
1060 VI,73 | ieškoti bei į dienos šviesą iškelti tarnybas, reikalingas Bažnyčiai
1061 Intro,3 | atsakymą į Susirinkimo mums iškeltus reikalavimus, besąlygiškai
1062 IV,44 | stengtųsi tobulintis šio iškilaus, nepamainomo ir reiklaus
1063 VII,78 | nepaisant jokių aukų. Kiek daug iškilių ir šventų ganytojų paliko
1064 Pab,82 | Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė. ~ ~Paulius VI ~ ~
1065 II,21 | bet nepajėgia įvardyti. Iškils ir kitų, kur kas gilesnių
1066 VI,63 | menkiausio esminės tiesos iškraipymo išversti į tiems konkretiems
1067 II,17 | ją nuskurdinti ar netgi iškreipti. Neįmanoma suvokti, kas
1068 IV,42 | apaštalo Pauliaus, ir šiandien išlaiko visą savo galią. ~Naujienos
1069 I,9 | Išlaisvinančio išganymo skelbimas ~9.
1070 VII,77 | gailestingumo Viešpatį, išlaisvinantį žmones ir vienijantį juos
1071 III,31 | susijusias su teisingumu, išlaisvinimu, vystymusi ir taika pasaulyje.
1072 III,37 | kaip norima įtikinti, jis išlaisvino. Tai jau esame aiškiai pareiškę
1073 III,38 | teikia šiems krikščionims „išlaisvintojams” tikėjimu persunktą nuostatą,
1074 VI,63(92) | knygas ir kitus dokumentus, išleistus Šventojo Sosto dėl to paties
1075 IV,46 | forma galiojanti bei svarbi išlieka kita jos perdavimo forma,
1076 IV,42 | aktualumo, neturėtų silpninti išliekamos žodžio galios ar lemti pasitikėjimo
1077 IV,40 | drąsiai ir išmintingai, tačiau išliekant besąlygiškai ištikimiems
1078 VII,75 | pranašystės išsipildymą: „Aš išliesiu savosios Dvasios”[112].
1079 V,52 | tikrą tikėjimą, bet menkai išmanantiems jo pagrindus, intelektualams,
1080 Intro,5 | Apreiškimo grožį. Ji siūlo išmintį, kuri yra ne iš šio pasaulio.
1081 V,53 | religijomis horizontus, privalu išnagrinėti pasitelkus krikščioniškąją
1082 VII,75 | tikintieji – dar geriau išnagrinėtų Šventosios Dvasios veikimo
1083 VI,73 | gaires. ~Tokios tarnybos, išoriškai naujos, tačiau artimai susijusios
1084 VI,64 | tikėjimo turtus tikėjimo išpažinimo, maldos ir garbinimo, krikščioniškojo
1085 I,6 | džiugią naujieną apie pažadų išpildymą bei Dievo siūlomą Sandorą –
1086 II,23 | ir daugeliu kitų ženklų, išplečiančių bei išskleidžiančių Bažnyčios
1087 IV,45 | Evangelijai, gali beveik neribotai išplėsti sritį, kurioje girdimas
1088 VII,75 | dialektika. Be jos ir labiausiai išplėtoti sociologiniai bei psichologiniai
1089 V,51 | priemonių spektru: aiškiai išreikštu skelbimu, tačiau taip pat
1090 VII,75 | yra Steponas tuomet, kai išrenkamas diakono tarnybai ir vėliau
1091 VII,75 | suprantamai apreiškia apie jo išrinkimą bei misiją. “Dvasios nuvestas”,
1092 I,13 | priežasties Petras vadina juos išrinktąja liaudimi, pašaukta išgarsinti
1093 VI,68 | Ganytojo[105] gailestingumu išrinkti skelbti Dievo žodžio galia,
1094 VI,61 | Abelio iki paskutiniojo išrinktojo”[85], „lig pat žemės pakraščių”[86], „
1095 V,57 | įvesdintųjų, privilegijuotųjų ar išrinktųjų grupei, bet visiems, Bažnyčia
1096 VI,68 | Evangelijos” skelbimas[104]. ~Čia išryškėja mūsų tapatybės bruožas,
1097 Intro,4 | Iš esmės šie klausimai išryškina šiandien Bažnyčios keliamą
1098 V,54 | gali žūti nuo uždusimo ir išsekimo. Todėl evangelizuoti labai
1099 VI,64 | gresia gyvybines jėgas išsekinantis izoliacionizmas ir netrukus
1100 Intro,3 | visomis priemonėmis stengtis išsiaiškinti, kaip galėtume pateikti
1101 III,31 | pažangos – skleidimosi bei išsilaisvinimo – iš tiesų yra artimų sąsajų.
1102 V,58 | vienalytes grupes pagal amžių, išsilavinimą, pilietinę ar socialinę
1103 VII,79 | kylančias iš nepakankamo išsilavinimo, bet tai, kas nepajudinamai
1104 VII,75 | Šiandien, – skelbia jis, – išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto
1105 VII,75 | kaip Joelio pranašystės išsipildymą: „Aš išliesiu savosios Dvasios”[112].
1106 VI,61 | Bažnyčia, apibūdindami ją kaip išsiplėtusią visoje Visatoje. Jie visiškai
1107 VI,66 | skelbti Dievo žodį. Jis juos išsirinko[94], kelerius metus ugdė
1108 I,6 | mokinių subūrimas, Dvylikos išsiuntimas, Kryžius ir Prisikėlimas,
1109 VI,61 | žuvimis[90], kaimene, kurią išsiveda vienintelis ganytojas[91].
1110 VII,78 | bus asmuo, net asmeninio išsižadėjimo bei kančios kaina visada
1111 IV,47 | gyvenimo paneigimas, bet jo išskaistinimas bei iškėlimas. ~Šį antgamtinį
1112 IV,43 | konkrečiomis aplinkybėmis. Norint išskaityti Dievo naujieną įvykiuose,
1113 I,12 | kad „suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus”[30]. Tad jis
1114 II,23 | 23. Skelbimas iki galo išskleidžiamas tada, kai jis išgirstamas,
1115 II,23 | ženklų, išplečiančių bei išskleidžiančių Bažnyčios ženklą. Evangelizacijos
1116 II,22 | gyvenančią viltį”[52] – ir išskleistas aiškiai ir nedviprasmiškai
1117 VI,70 | suvokiančių, jog jiems reikia išskleisti visas savo krikščioniškąsias
1118 V,58 | privilegijuotosios adresatės, jos pačios išsyk taps Evangelijos skelbėjomis. ~ ~ ~
1119 VI,65 | baigiantis praėjusiam Sinodui ištarėme tėviškos meilės kupinus
1120 VII,80 | vieną ar kitą Susirinkimo ištarmę. ~Taigi pernelyg dažnai
1121 VII,79 | jis silpno tikėjimo[129], ištarmėmis, kurios įvesdintajam aiškios,
1122 VII,75 | žodžius, kuriuos jiems reikia ištarti, taip pat nužengia „ant
1123 Intro,5 | suprantame, kaip neatidėliotina ištikimai, sąžiningai ir drąsiai į
1124 IV,43 | su Evangelijos mokymu bei ištikimas Bažnyčios magisteriumui,
1125 VI,64 | paprasčiausi, Evangelijai ištikimiausi ir tikrajai Bažnyčios prasmei
1126 IV,40 | tačiau išliekant besąlygiškai ištikimiems evangelizacijos turiniui
1127 VI,69 | Giliausiu savo būties lygiu jie, ištroškę dieviškojo Absoliuto ir
1128 VII,76 | jog mūsų amžius tiesiog ištroškęs autentiškumo. Ypač kalbant
1129 VI,72 | ir maldos požiūriu gerai išugdyti jaunuoliai turėtų patys
1130 III,35 | teologinio pobūdžio duomenis bei išvadas, net jei jis pateikiamas
1131 Pab,81 | krikščionybės tūkstantmečio išvakares ženklinantiems metams. Ir
1132 V,58 | visuotine Bažnyčia, per tai išvengdamos labai realaus pavojaus užsisklęsti,
1133 VI,64 | sunku, jei išvis įmanoma, išvengti dviejų vienodai rimtų pavojų.
1134 VI,63 | esminės tiesos iškraipymo išversti į tiems konkretiems žmonėms
1135 VI,64 | centro, joms labai sunku, jei išvis įmanoma, išvengti dviejų
1136 VII,80 | leidėjams, bijant geriesiems ir įžūliai elgiantis blogiesiems? Pagarbiai
1137 VI,63 | šia kalba. ~Toks vertimas įžvalgiai, rimtai, pagarbiai ir kompetentingai,
1138 VI,73 | atsiveria ne tik naujoms įžvalgoms, bet ir naujoms bažnytinėms
1139 III,38 | ignoruoti, bet padaryti savo įžvalgų bei patirties pagrindu,
1140 IV,46 | parkritusius ir visada padėti jiems įžvalgumu bei savęs atidavimu jų žinion. ~ ~
1141 IV,48 | reikėtų būti jautriam, mokėti įžvelgti šios tikrovės vidinius matmenis
1142 VII,76 | netikėtais būdais bei skausmingai jaučiančiam jo poreikį, reikia skelbėjų,
1143 V,52 | pagrindus, intelektualams, jaučiantiems poreikį pažinti Jėzų Kristų
1144 VII,76 | autentiškumo. Ypač kalbant apie jaunimą sakoma, jog jis bjaurisi
1145 V,56 | sluoksniuose, senose ir jaunose Bažnyčiose. Bažnyčia, vykdydama
1146 V,58 | jėga; ~– visuose dalykuose jausis įsipareigojusios visumai
1147 VI,73 | tik jų pasitikėjimo savimi jausmą, bet ir entuziazmą skelbti
1148 V,55 | vertybių bent jau tuštumos jausmo ar nostalgijos forma. Neperdėsime
1149 V,51 | kreipimusi į žmogaus širdies jausmus. ~ ~
1150 I,15 | skelbti, Bažnyčia turėtų jausti nuolatinį poreikį būti evangelizuojamai.
1151 VI,73 | matmens: pasauliečiai gali jaustis esą pašaukti arba būti pašaukti
1152 IV,45 | pasiekia milijonus. Bažnyčia jaustųsi kalta Viešpačiui, jeigu
1153 IV,48 | kitur: kantrybę, kryžiaus jautimą kasdieniame gyvenime, pasiaukojimą,
1154 IV,48 | Pirmiausia reikėtų būti jautriam, mokėti įžvelgti šios tikrovės
1155 VI,69 | geros valios nekrikščionis, jautrius tam tikroms vertybėms. ~
1156 IV,43 | jam ypatingos galios ir jėgos, evangelizacijoje tikrai
1157 IV,41 | gyvu ištikimybės Viešpačiui Jėzui liudijimu, gyvu neturto
1158 V,56 | apreiškimą bei tikėjimą Jėzumi Kristumi, ji turi nuolat
1159 VII,75 | Petras aiškina šį įvykį kaip Joelio pranašystės išsipildymą: „
1160 VI,66 | pašaukta visa Bažnyčia, tačiau joje mums reikia atlikti įvairias
1161 V,50 | galiausiai nepatirs nesėkmės jokioje pasaulio dalyje. ~Nepaisydama
1162 VII,80 | tai mums reiškia – kaip Jonui Krikštytojui, Petrui ir
1163 Pab,81 | Bažnyčiose bei Romoje, ir po Jubiliejaus lygiai taip pat sušvinta
1164 VI,64 | net trokšdamos tam tikros judėjimo ar veiklos laisvės – atsiskiria
1165 II,22 | kiekvienam klausiančiajam apie jumyse gyvenančią viltį”[52] –
1166 V,53(74) | Plg. JUSTINAS. I Apol. 46, 1–4: PG 6;
1167 IV,42 | žodis”[69]. Ši taisyklė, kadaise nustatyta apaštalo Pauliaus,
1168 VI,61 | trimis didelėmis žuvimis[90], kaimene, kurią išsiveda vienintelis
1169 V,58 | sociologiškai nedidelę, kaimo ar panašiai, bendruomenę
1170 VII,80 | kurių gyvenimas žėruoja kaitra, kurie pirmi persiėmė Kristaus
1171 VII,76 | poreikį, reikia skelbėjų, kalbančių apie Dievą, kuris būtų jiems
1172 VI,62 | konkreti žmonijos dalis, kalbanti tam tikra kalba, susijusi
1173 VI,65 | turinį. Verčiamas į visas kalbas, šis turinys neturėtų būti
1174 IV,41 | aiškiai išreiškė šv. Paulius, kalbėdamas apie dievobaimingą ir skaistų
1175 V,55 | nostalgijos forma. Neperdėsime kalbėdami apie galingą ir sykiu tragišką
1176 III,39 | religijos laisvė. Neseniai esame kalbėję apie šio dalyko reikšmingumą
1177 I,11 | Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!”[28] Jo žodžiai atskleidžia
1178 III,30 | pabrėždami pastoraciją, apie tai kalbėjo daugelis vyskupų iš visų
1179 III,38 | čia priminėme, ne kartą kalbėta per Sinodo pasitarimus.
1180 III,32 | laisvę. Todėl toje pačioje kalboje, kuria pradėjome Sinodo
1181 IV,45 | milijonus. Bažnyčia jaustųsi kalta Viešpačiui, jeigu nesinaudotų
1182 VI,60 | ganytojas tolimiausiame žemės kampelyje skelbia Evangeliją, buria
1183 Intro,1 | vilties, tačiau sykiu neretai kamuojamiems baimės bei susikrimtimo,
1184 VII,78 | asmeninio išsižadėjimo bei kančios kaina visada ieškantis tiesos,
1185 II,21 | krikščioniškus principus, ar kankinamai ieškantys kokio nors dalyko
1186 I,9 | Tačiau tai reikia toliau kantriai tęsti istorijos raidoje,
1187 IV,48 | aiškiai pastebimas kitur: kantrybę, kryžiaus jautimą kasdieniame
1188 V,55 | pragmatinis, programinis ir karingas. Drauge su šiuo ateistiniu
1189 V,54 | susidurti su sekuliarizmu, net karinguoju ateizmu. Jis neapsaugotas
1190 V,57 | avys be piemens”, ir dažnai kartoja jo žodžius: „Gaila man minios”[80].
1191 VII,76 | asmenį. Šiandien dažnai kartojama, jog mūsų amžius tiesiog
1192 VII,78 | ieškome Dievo žodyje ir, kartojame, esame ne jos šeimininkai
1193 V,50 | dutūkstantmetę istoriją krikščionių kartoms, atliekančioms šią visuotinę
1194 VII,76 | Dievo absoliutumą? Ar ji karštesnė apmąstymu bei garbinimu
1195 IV,48 | kantrybę, kryžiaus jautimą kasdieniame gyvenime, pasiaukojimą,
1196 Intro,1 | tarnyba[1] ir kuri yra mūsų kasdienis rūpestis[2], gyvenimo bei
1197 III,39 | to, kad yra krikščionys, katalikai, dar ir šiandien gyvena
1198 VI,60 | žinomas pamokslininkas, katechetas ar ganytojas tolimiausiame
1199 IV,44 | evangelizuoti – kalbant apie katechetinį mokymą bažnyčioje, mokykloje,
1200 VI,73 | Bažnyčia, – pavyzdžiui, katecheto, maldos ir giesmės vadovo,
1201 II,22 | skelbimui – kerygmai, mokymui ar katechezei – evangelizacijoje skirta
1202 IV,44 | tampa katechetinis mokymas katechumenato forma, skirta daugybei jaunuolių
1203 II,17 | nepažįsta, kaip mokymą, katekizavimą, Krikšto ir kitų sakramentų
1204 IV,45 | supažindinant su tikėjimu, katekizuojant ir toliau gilinant tikėjimą
1205 II,21 | savo viltį, nukreiptą į kažką, kas neregima ir ko nedrįstum
1206 III,25 | substancija, kurios neįmanoma nei keisti, nei nutylėti rimtai neiškraipant
1207 VI,66 | Jis juos išsirinko[94], kelerius metus ugdė vaikščiodamas
1208 III,38 | Sinodo pasitarimus. Be to, keletą paaiškinamųjų žodžių šiai
1209 V,50 | ar vienu kultūros tipu. Keletas pavyzdžių padės tai suprasti. ~ ~
1210 Intro,4 | išryškina šiandien Bažnyčios keliamą pamatinę problemą, kurią
1211 III,35 | yra nepajėgus pasiekti jam keliamo idealo, kai jo gilesnieji
1212 V,55 | kiekvienos iš jų evangelizacijai keliamu iššūkiu. ~Pirmoji sritis
1213 VI,63 | simbolių, neatsakydama į jos keliamus klausimus ir neįtraukdama
1214 III,37 | kieno nors mirčiai kaip keliui į išlaisvinimą, nes žino,
1215 VII,80 | apreikštų mums įprastus išganymo kelius. Ir jis įpareigojo mus jo
1216 IV,48 | skatinti kurtis sektas ir kelti grėsmę tikrai bažnytinei
1217 III,31 | Evangelijos mokymą apie meilę savo kenčiančiam ir vargstančiam artimui”[61]. ~
1218 VII,77 | jog susiskaldymas „labai kenkia šventajai pareigai skelbti
1219 II,22 | išgirsti? Tokiam skelbimui – kerygmai, mokymui ar katechezei –
1220 VII,80 | įkalbinėjimą”[131]; tai būtų ne kėsinimasis į religijos laisvę, bet,
1221 IV | Ketvirtasis skyrius ~EVANGELIZACIJOS
1222 VI,65 | nei sužalotas. Rengiamas kiekvienai tautai būdingais simboliais
1223 V,55 | skirtingos, tačiau panašios kiekvienos iš jų evangelizacijai keliamu
1224 Intro,1 | įsipareigojimas, mums atrodo dar kilnesnė ir reikalingesnė, kai tenka
1225 II,21 | siekiančiais visko, kas kilnu ir gera. Taip pat tarkime,
1226 VII,76 | evangelizacinis uolumas turi kilti iš mūsų gyvenimo autentiško
1227 VI,71 | ir savo aplinką. ~Šeimos, kilusios iš mišrios santuokos, irgi
1228 III,25 | aplinkybių. Jie patys irgi kinta. Tačiau yra ir esminis turinys,
1229 III,25 | pateikimas labai priklauso nuo kintančių aplinkybių. Jie patys irgi
1230 I,16(44) | Lk 10, 16; plg. KIPRIJONAS. De unitate Ecclesiae, 14:
1231 VI,59 | visiems kūriniams”[82]. Kitame dokumente sakoma: „Visa
1232 VI,68 | ganytojai, kviečiami geriau negu kiti Bažnyčios nariai įsisąmoninti
1233 V,52 | poreikį pažinti Jėzų Kristų kitoje šviesoje negu iš vaikystėje
1234 VI,62 | kurias sudaro vienokia ar kitokia konkreti žmonijos dalis,
1235 II,23 | siūlomai gyvenimo – nuo dabar kitokio – programai. Vienu žodžiu,
1236 VI,73 | apaštališkuosius sąjūdžius, ir kitokios su atsakomybe susijusios
1237 V,53 | būtent to nepavyksta padaryti kitoms religijoms, nors jos, taip
1238 V,58 | Bažnyčiose ir parapijose. ~Kituose regionuose, priešingai,
1239 IV,48 | taip aiškiai pastebimas kitur: kantrybę, kryžiaus jautimą
1240 VII,77 | susiskaldžiusių ir tikrai ne pamokomų kivirčų perskirtų žmonių pavyzdį,
1241 IV,47 | sakramentų. Tam tikra prasme yra klaidinga priešpriešinti, kaip kartais
1242 I,16 | tačiau nusistatę jie tikrai klaidingai – be perstojo tikinant,
1243 V,57 | užsikrečia Kristaus nerimu dėl klaidžiojančių bei suvargusių, kurie yra „
1244 V,50 | kuria nors viena žmonių klase ar vienu kultūros tipu.
1245 VII,80 | kliudyti evangelizacijai. Klastingiausi neabejotinai yra tie, kurie
1246 I,16 | Kristų, bet be Bažnyčios, klausą Kristaus, bet ne Bažnyčios,
1247 VII,76 | metų po Susirinkimo?” – klausėme šių apmąstymų pradžioje.
1248 VII,75 | nužengia „ant visų, kurie klausėsi žodžio”[116]. ~„Šventosios
1249 VII,76 | visada primygtinai esame klausiami: ar tikrai tikite tuo, ką
1250 II,22 | įtikinamu atsakymu „kiekvienam klausiančiajam apie jumyse gyvenančią viltį”[52] –
1251 III,32 | susijusiems dramatiškiems klausimams, norėdami pastūmėti Bažnyčią
1252 VI,61 | Sūnūs ir Dukterys, prie klausimo, kuris mūsų dienomis yra
1253 IV,42 | Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus
1254 IV,42 | neretai jis aiškiai bodisi klausymu ir, tai dar blogiau, yra
1255 VII,75 | atrasti, ir sykiu rengia klausytojo sielą priimti Gerąją Naujieną
1256 V,58 | Evangelijos, kuri joms skelbiama, klausytojos bei evangelizacijos privilegijuotosios
1257 V,53(74) | p. 81, 125, 129, 133; KLEMENSAS ALEKSANDRIETIS. Stromata
1258 V,56 | evangelizacijos kliūtys. Pirmieji tą kliūtį sudaro atsisakydami, negebėdami
1259 V,50 | susidurti su įvairiomis kliūtimis. Viena vertus, evangelizuotojai
1260 V,56 | Absoliutu. Antrųjų atveju kliūtis yra inertiškumas, tam tikro
1261 V,56 | yra rimtos evangelizacijos kliūtys. Pirmieji tą kliūtį sudaro
1262 Pab,82 | žvaigždė! Bažnyčia, būdama klusni Viešpaties priesakui, turi
1263 VII,76 | vargšams ir silpniesiems, klusnumo ir nuolankumo, nesavanaudiškumo
1264 VI,63(92) | plg. taip pat liturgijos knygas ir kitus dokumentus, išleistus
1265 VII,75 | šiuos žodžius iš Izaijo knygos: „Viešpaties Dvasia ant
1266 VI,65 | katalikų tikėjimo turiniu, kokį paveldėjo bei perduoda Bažnyčios
1267 I,6 | Dievo siūlomą Sandorą – štai kokiai misijai Jėzus, jo paties
1268 III,30 | naujiena ~30. Gerai žinoma, kokiais žodžiais praėjusiame Sinode,
1269 II,21 | ar kankinamai ieškantys kokio nors dalyko ar asmens, kurį
1270 VII,80 | Raginame visus, kuriems kokiu nors būdu ar lygmeniu patikėta
1271 Intro,4 | perkeisti šio amžiaus žmones? ~– Kokius metodus reikėtų taikyti
1272 II,18 | stengiasi perkeisti asmeninę ir kolektyvinę žmonių sąžinę, veiklą, į
1273 III,30 | žiauraus kaip senasis politinis kolonializmas, situacijas. Bažnyčios,
1274 III,37 | aiškiai pareiškę lankydamiesi Kolumbijoje: „Raginame jus nepasitikėti
1275 III,37(63) | PAULIUS VI. Kreipimasis į Kolumbijos campesinos (1968 rugpjūčio
1276 V,51 | Kristaus skelbimas vykdomas kompleksine ir įvairialype veikla, kuri
1277 VII,78 | dėl įvairialypių dabarties konfliktų tikrai nelengva, yra padėti
1278 VI,63 | nelengvas. Neatsižvelgdama į konkrečią tautą, į kurią kreipiamasi,
1279 III,31 | plano, apimančio ir labai konkrečias neteisingumo, su kuriuo
1280 VII,77 | tašką anapus bet kurios konkrečios įtampos, bendrai, nuoširdžiai
1281 VI,63 | iškraipymo išversti į tiems konkretiems žmonėms suprantamą kalbą
1282 II,18 | kurią jie įsitraukia, jų konkretų gyvenimą bei aplinką. ~ ~
1283 IV,40 | aplinkybes. Šie skirtumai yra konkretus iššūkis mūsų gebėjimui atrasti
1284 VII,77 | Susirinkimas aiškiai ir pabrėžtinai konstatuoja, jog susiskaldymas „labai
1285 V,53 | apaštalų kartas. Su džiaugsmu konstatuokime tai šiuo laiku, kai netrūksta
1286 II,20 | šios sąvokos vartojamos Konstitucijoje Gaudium et spes[50], visuomet
1287 II,17 | Vatikano II Susirinkimo, ypač Konstitucijose Lumen gentium bei Gaudium
1288 V,58 | kuriuos jau yra suvienijusi kova už teisingumą, broliška
1289 III,30 | žinome, visomis išgalėmis kovoja ir stengiasi įveikti visa,
1290 III,31 | neteisingumo, su kuriuo reikia kovoti, ir teisingumo, kurį reikia
1291 VI,63 | jos turinys ardomas ar kraipomas, jei norint pritaikyti visuotinę
1292 VI,61 | arba Petro velkamu į krantą su šimtas penkiasdešimt
1293 VII,75 | tarnybai ir vėliau liudyti krauju[115]. Dvasia, įgalinanti
1294 Intro,3 | dienų. 1973 m. liepos 22 d. kreipdamiesi į Šventąją kardinolų kolegiją,
1295 VII,80 | įkarščiu ~80. Šį mūsų kreipimąsi įkvepia didžiausių skelbėjų
1296 III,38 | žodžių šiai temai skyrėme kreipimesi į tėvus susirinkimo pabaigoje[65]. ~
1297 V,51 | tyrinėjimais ir teisėtu kreipimusi į žmogaus širdies jausmus. ~ ~
1298 VI,68 | ženklais – sakramentais, kreipti į išganymo kelią, išlaikyti
1299 VII,76 | nepriklausoma nuo jo, kad į jį kreiptųsi? Ar ji liudija solidarumą
1300 III,38 | ženklinti įsipareigojusio krikščionio dvasia, nepainiojant viso
1301 Intro,3 | kaip galėtume pateikti krikščionišką naujieną šiuolaikiniam žmogui.
1302 V,53 | privalu išnagrinėti pasitelkus krikščioniškąją tradiciją ir Bažnyčios magisteriumą.
1303 III,37 | revoliucija: tai priešinga krikščioniškajai dvasiai ir gali veikiau
1304 VII,79 | reikia tokių tikrybių jų krikščioniškajam gyvenimui; jie turi į tai
1305 III,37 | Evangelijos dvasia, tai yra nėra krikščioniškas, kad staigūs ar smurto lydimi
1306 VI,71 | reiškia, jog kiekvienoje krikščioniškoje šeimoje turėtume atrasti
1307 II,21 | tikėjimo, žmonės, gyvenantys krikščioniškose šalyse, tačiau ne pagal
1308 IV,41 | būdas – liudyti autentišku krikščionišku gyvenimu, atsidavus Dievui
1309 II,21 | šalyse, tačiau ne pagal krikščioniškus principus, ar kankinamai
1310 V,55 | pasaulyje yra sąlyčio taškų su krikščionybe tikrų Evangelijos vertybių
1311 Pab,81 | naujojo amžiaus ir trečiojo krikščionybės tūkstantmečio išvakares
1312 II,18 | naujų žmonių, atnaujintų Krikštu[47] ir gyvenimu pagal Evangeliją[48].
1313 VII,80 | mums reiškia – kaip Jonui Krikštytojui, Petrui ir Pauliui, kitiems
1314 V,56 | apreiškimą bei tikėjimą Jėzumi Kristumi, ji turi nuolat ieškoti
1315 II,19 | prieštaraujantys sprendimo kriterijai, svarbiausios vertybės,
1316 V,58 | suburia griežta Bažnyčios kritika; greitos pasmerkti Bažnyčią
1317 II,17 | elementai dera su pagrindinėmis kryptimis, nurodytomis Vatikano II
1318 IV,48 | pastebimas kitur: kantrybę, kryžiaus jautimą kasdieniame gyvenime,
1319 I,10 | Evangeliją, pasiaukojimu ir kryžiumi, palaiminimų dvasia. Tačiau
1320 I,6 | subūrimas, Dvylikos išsiuntimas, Kryžius ir Prisikėlimas, jo nuolatinis
1321 VI,62 | įleisdama šaknis į įvairias kultūrines, socialines ir žmogiškas
1322 III,30 | prekybos srityje, ūkinio bei kultūrinio neokolonializmo, kartais
1323 III,33 | politiniu, socialiniu ar kultūriniu matmeniu, bet turi apimti
1324 VI,68 | Vyskupai ir kunigai ~68. Susivieniję su Petro
1325 VI,68 | pareigą. Tai, kas daro mūsų kunigiškąją tarnybą nepakartojamą, kas
1326 IV,43 | reikšmingas, jei išreiškia gilų kunigo tikėjimą ir yra persunktas
1327 VI,68 | tarnyboje susiję tie, kurie kunigystės šventimų galia veikia in
1328 VI,62 | abstrakcija, jei netaptų kūnu ir neįgytų gyvybės būtent
1329 Pab,82 | šiais sunkiais, bet vilties kupinais laikais. ~Kristaus vardu
1330 Intro,1 | Evangeliją šiandieniams žmonėms, kupiniems vilties, tačiau sykiu neretai
1331 IV,48 | Apvaizdos, nuolatinio ir meilės kupino buvimo – aiškiu suvokimu.
1332 VII,76 | neretai turtingų tikėjimo ir kupinų vilties, – visus pasauliečius,
1333 VI,65 | ištarėme tėviškos meilės kupinus aiškius žodžius, pabrėždami
1334 III,26 | požiūriu, kad parodoma, jog Kūrėjas žmogui nėra anonimiška bei
1335 V,55 | dėsningumai pareina nuo Kūrėjo. Šiuo požiūriu praėjęs Sinodas
1336 IV,43 | stiprinantis tikėjimą, kuriantis taiką ir vienybę. Sekmadienio
1337 III,31 | teologinio lygmens sąsajos, nes kūrimo plano negalima atsieti nuo
1338 V,55 | neprieštaraujančios pastangos atrasti kūrinijoje, kiekviename Visatos daikte
1339 VII,75 | vienintelė yra naujosios kūrinijos, naujosios žmonijos, į kurią
1340 III,37 | žino, kad smurtas visada kursto smurtą ir nenugalimai gimdo
1341 IV,48 | religingumas netgi gali skatinti kurtis sektas ir kelti grėsmę tikrai
1342 VII,75 | Pasiųsdamas mokinius, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite
1343 II,24 | kad jis mus be paliovos kvietė, užuot priešpriešinus, tuos
1344 VII,80 | Juk tai reiškia išduoti kvietimą Dievo, norinčio, kad sėkla
1345 Intro,5 | Kvietimas apmąstyti 5. Visi suprantame,
1346 VII,79 | abejones ir netikrybes, kylančias iš nepakankamo išsilavinimo,
1347 IV,43 | sveiko apaštališkojo uolumo, kylančio iš jo ypatingos prigimties,
1348 V,53 | religijoms bei jų vertinimas, nei kylančių klausimų sudėtingumas Bažnyčiai
1349 V,50 | giliausiąjį įkvėpimą, tiesiogiai kylantį iš Viešpaties: visam pasauliui!
1350 Pab,81 | Dukterys, mūsų prašymas, kylantis iš mūsų širdies gelmių ir
1351 IV,41(67) | Kreipimasis į Consilium de laicis narius (1974 spalio 2):
1352 V,53 | polėkis užgesę ir kad misijų laikai – jau praeitis. Sinodas
1353 V,56 | jį galima paaiškinti mūsų laikams būdingu šaknų praradimu.
1354 VI,61 | nepajėgūs nei erdvė, nei laikas: „nuo teisiojo Abelio iki
1355 VI,70 | pasaulyje ir atsako už įvairias laikinojo pasaulio užduotis, būtent
1356 VII,80 | kelią, net netikinčiųjų laikomą garbingu bei pamokomu. Argi
1357 Intro,2 | galią, naują evangelizacijos laikotarpį[6]. ~ ~
1358 V,58 | užsisklęsti, po to imti laikyti save vienintele autentiška
1359 IV,48 | raiškos formų. Ilgą laiką laikytos mažiau grynomis ir kartais
1360 I,15 | brangų paveldą ne tam, kad laikytų jį paslėptą, bet kad perduotų
1361 IV,41 | gyvenimą, kuriuo be žodžio laimimi neklausantys žodžio[68].
1362 Pab,82 | laikais. ~Kristaus vardu laiminu jus, jūsų bendruomenes,
1363 VII,76 | pasaulyje ir sykiu pakankamai laisva bei nepriklausoma nuo jo,
1364 VI,69 | pasišventimas įgalina juos visiškai laisvai bei noriai palikti viską
1365 III,37 | jau esame aiškiai pareiškę lankydamiesi Kolumbijoje: „Raginame jus
1366 VI,64 | prasidedantis irimo procesas, ląstelėms atsiskiriant vienai nuo
1367 VI,67(100) | Christi, ed. cit., p. 343; LATERANO V SUSIRINKIMAS. Konstitucija
1368 I,8 | reikalaujama iš kiekvieno, laukiančio jos galutinio atėjimo[22]. ~
1369 Pab,81 | krikščionių ir nekrikščionių, laukiančių iš Bažnyčios Išganymo žodžio,
1370 VII,80 | propagandos, toleruojant įstatymų leidėjams, bijant geriesiems ir įžūliai
1371 VI,73 | patirtis juolab vertinga, nes leido Bažnyčiai augti, stiprėti
1372 VI,73 | pasirodyti labai iškalbingas ir leidžiantis pasinaudoti ankstyvąja patirtimi
1373 VII,75 | Evangelijos skelbėjyje, kuris leidžiasi būti jos valdomas bei vadovaujamas;
1374 VI,62 | dviem Bažnyčios aspektams leis mums suvokti santykio tarp
1375 III,30 | Trečiojo pasaulio šalių, leisdami išgirsti milijonų Bažnyčios
1376 VII,75 | melstis Šventajai Dvasiai ir leisti jai protingai vadovauti
1377 III,31 | evangelizacijoje būtų galima ir leistina nekreipti dėmesio į šiandien
1378 VII,75 | jis išgyvena dykumoje lemiamą mūšį ir paskutinį išbandymą
1379 VI,64 | stipriai jaučia jo būtinumą bei lengvai jame save atpažįsta. Jie
1380 I,13 | Petras vadina juos išrinktąja liaudimi, pašaukta išgarsinti šlovingus
1381 Intro,3 | iki Sinodo dienų. 1973 m. liepos 22 d. kreipdamiesi į Šventąją
1382 VI,61 | paskutiniojo išrinktojo”[85], „lig pat žemės pakraščių”[86], „
1383 III,30 | pakraštyje: badą, chroniškas ligas, neraštingumą, skurdą, neteisingumą
1384 I,12 | leistis būti jo perkeičiamam: ligoniai pagydomi, vanduo paverčiamas
1385 I,11 | pakeičia žmogaus širdį bei likimą. ~ ~
1386 VII,77 | tiesos. Taip, evangelizacijos likimas tikrai susijęs su Bažnyčios
1387 II,21 | dalijasi su kitais gyvenimu bei likimu, yra solidarūs su visais,
1388 V,58 | bendradarbiavimo dvasia; ~– liks tvirtai susijusios su vietine
1389 VII,77(124)| Bulė Apostolorum limina, VII: AAS 66 (1974), p.
1390 VII,75 | iškeliauja žemės pakraščių link pradėti didžiojo evangelizacijos
1391 IV,42 | dar aktyviau veikti šia linkme. Tačiau nuovargis, šiandien
1392 II,17 | tokie reikšmingi, kad net linkstama juos tiesiog tapatinti su
1393 VI,67(100) | Plg. LIONO I SUSIRINKIMAS. Konstitucija
1394 VI,63 | suprasti ne tiek semantine ar literatūrine, kiek antropologine ir kultūrine
1395 IV,43 | Susirinkimo atnaujintoje liturgijoje žymiai padidėjus Žodžio
1396 V,50 | pasipriešinimą. Be to, su liūdesiu turime pripažinti, jog Bažnyčios
1397 VII,76 | Evangelijos palaiminimus liudijantį gyvenimą. Raginame pasauliečius:
1398 VII,76 | Autentiški liudijimai gyvenimu ~76. Apsvarstykime
1399 V,58 | Sinodo metu pareikštais liudijimais, tokių bendruomenių atsiranda
1400 VII,80 | išgirsta Gerąją Naujieną ne iš liūdnų ir netekusių drąsos, nekantrių
1401 IV,41 | tai dėl to, kad jie yra liudytojai”[67]. Tai aiškiai išreiškė
1402 IV,41 | Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o jei klauso
1403 VI,61 | padangių sparnuočiai susisuka lizdus[88], tinklu, užgriebiančiu
1404 VII,80(132)| Plg. ten pat, 9–14: loc. cit., p. 935–940. ~
1405 V,55(77) | Plg. HENRI DE LUBAC. Le drame de l'humanisme
1406 I,6 | Evangelijoje pateikė šv. Lukas: „aš turiu skelbti gerąją
1407 I,11 | žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų”[27]. „Niekados žmogus nėra
1408 Pab,82 | Sekminių rytą jos malda lydėjo Šventosios Dvasios veikimu
1409 III,37 | krikščioniškas, kad staigūs ar smurto lydimi struktūrų pokyčiai yra apgaulingi,
1410 V,57 | bei suvargusių, kurie yra „lyg avys be piemens”, ir dažnai
1411 VI,68 | įrankiai esame įvairiais lygiais, ir nepaliaujamai gaivinti
1412 VI,63 | teologinio formulavimo, žemesnio lygio bažnytinių struktūrų, tarnybų
1413 VII,80 | kuriems kokiu nors būdu ar lygmeniu patikėta evangelizacija,
1414 V,58 | politinei poliarizacijai ar madingoms ideologijoms, pasirengusioms
1415 V,53 | krikščioniškąją tradiciją ir Bažnyčios magisteriumą. Pirmiausia šiandien norėtume
1416 VI,65 | paveldėjo bei perduoda Bažnyčios magisteriumas. ~ ~
1417 V,58 | duoda savo Bažnyčiai, ir magisteriumu, kurį šiems ganytojams patikėjo
1418 I,8 | Karalystės reikalavimus ir jos magna charta[18], Karalystės šauklius[19],
1419 VII,76 | gyvenimo autentiško šventumo, maitinamo maldos ir pirmiausia Eucharistijos,
1420 V,58 | dalyvaudamos jos gyvenime, maitindamosi jos mokymu ir būdamos vieningos
1421 VI,69 | kuris evangelizacijoje tenka maldai, tylai, atgailai ir aukai
1422 VI,73 | Viepaties jiems dovanotomis malonėmis ir charizmomis. ~Kupini
1423 I,11 | jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais
1424 VII,80 | dvasią. Išsaugokime žavų ir malonų evangelizavimo džiaugsmą,
1425 V,53 | šiuo laiku, kai netrūksta manančių ir net tvirtinančių, kad
1426 I,6 | ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną
1427 VII,77 | skelbdami Šventuosius metus, manėme esant būtina priminti visiems
1428 III,32 | monopolizuojama bei paverčiama manipuliacijų objektu. Ji nebeturėtų galios
1429 Pab,82 | Marija – evangelizacijos žvaigždė ~
1430 V,58 | ryški anoniminio gyvenimo masėje tendencija. Tokios bendruomenės
1431 II,21 | krikščionys sužadina jų gyvenimą matančiųjų širdyse nenumaldomus klausimus:
1432 VII,77 | paties Kristaus įtikimumo matas. Kaip evangelizuotojai turime
1433 III,32 | ir sakramentas ji yra, – materialia gerove, jos veiklą, užmiršus
1434 III,27 | išganymas, kai patenkinami materialiniai ar net dvasiniai poreikiai,
1435 III,32 | išimtinai šiapusinės programos matmenimis: jos siekius – antropocentriniais
1436 III,33 | socialiniu ar kultūriniu matmeniu, bet turi apimti visą žmogų,
1437 VI,64 | jautrūs šiam visuotinumo matmeniui. Jie instinktyviai ir labai
1438 V,58 | gyvenimą arba iš žmogiškesnių matmenų troškimo bei paieškos, to,
1439 III,28 | pasaulio – kurio slaptingasis matmuo bus vieną dieną atskleistas –
1440 VII,77 | suklaidinti ar papiktinti, matydami, kaip mūsų skelbiamą Evangeliją
1441 II,18 | žodžiais, teisingiausia, matyt, bus pasakyti, jog Bažnyčia
1442 V,57 | Evangelijos naujiena skirta ne mažai įvesdintųjų, privilegijuotųjų
1443 VI,60 | pagrindų bažnytinė veikla. Kai mažiausiai žinomas pamokslininkas,
1444 VII,80 | priklauso, ar ji išaugs į medį ir atneš daug vaisių. ~Tad
1445 IV,44 | kompetentingai atnaujinta mokymo medžiaga. Nepaliaujamai stengiantis
1446 VI,61 | palygintinos su dideliu medžiu, kurio šakose padangių sparnuočiai
1447 II,17 | fragmentiškam apibrėžimui, kuriuo mėginama perteikti turtingą, daugiasluoksnę
1448 I,7 | turinį ir būdus. Apskritai mėginimams pateikti tokią sintezę nebus
1449 I,8 | kas reliatyvu. Viešpats mėgsta įvairiausiais būdais vaizduoti
1450 III,35 | motyvai nėra teisingumo meilėje motyvai, kai jį įkvepiantis
1451 VII,76 | viskuo, kas dirbtina ar melaginga, kad jis pirmiausia trokšta
1452 VII,80 | gailestingumą[132]? Ir kodėl tiktai melas ir klaida, pažeminimas ir
1453 VII,77 | Viešpaties, norėtume, kad būtų meldžiamasi dar atkakliau. Be to, kaip
1454 VI,73 | žinoma, koks svarbus šiandien menas kalbėti. Kaip galėtų tai
1455 V,52 | tam tikrą tikėjimą, bet menkai išmanantiems jo pagrindus,
1456 VI,63 | naujienos esminį turinį, be menkiausio esminės tiesos iškraipymo
1457 V,51 | skelbimu, tačiau taip pat menu, mokslu, filosofiniais tyrinėjimais
1458 V,55 | ateizmas, nebe abstraktus ir metafizinis, bet pragmatinis, programinis
1459 I,10 | kurį Evangelija vadina metanoia; tai radikalus atsivertimas,
1460 Pab,82 | Susirinkimo pabaigos dešimtosiomis metinėmis. Sekminių rytą jos malda
1461 Intro,2 | žmonijai, pabaigos dešimtųjų metinių proga. ~Tai norėtume padaryti
1462 IV,41 | sakėme: „Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų,
1463 I,6 | Vaikščiojant iš miesto į miestą skelbti didžiausiems – ir
1464 I,6 | vargdieniams”[14]. ~Vaikščiojant iš miesto į miestą skelbti didžiausiems –
1465 V,58 | dideliuose šiuolaikiniuose miestuose, kur ryški anoniminio gyvenimo
1466 I,15 | buvimo ženklas, vienu metu miglotas ir švytintis. Ji pratęsia
1467 Pab,81 | Šventųjų metų šviesa, švietusi milijonams susitaikinusių su Dievu
1468 IV,45 | Geroji Naujiena pasiekia milijonus. Bažnyčia jaustųsi kalta
1469 VI,69 | nematyti visais laikais milžiniško vienuolių indėlio į evangelizaciją!
1470 V,58 | pasirengusioms pasinaudoti jų milžinišku žmogiškuoju potencialu; ~–
1471 IV,41 | Nekartojant visko, kas jau minėta, pirmiausia derėtų pabrėžti:
1472 III,31 | patys balsai, kurie per minėtąjį Sinodą uoliai, protingai
1473 II,21 | evangelizacijos pakopa. Minėtieji klausimai galbūt bus pirmieji,
1474 V,57 | save mato nesuskaičiuojamą minią žmonių, kuriems reikia Evangelijos
1475 I,12 | nesuskaičiuojamais ženklais, verčiančiais minias stebėtis ir sykiu traukiančiais
1476 V,57 | kartoja jo žodžius: „Gaila man minios”[80]. Tačiau Bažnyčia taip
1477 V,57 | adresuoti savo Naujieną miniose veikiančioms tikinčiųjų
1478 VII,80 | maldoje įsigilintų į šią mintį: per Dievo gailestingumą
1479 Pab,81 | pagrindinė tokios programos mintis. ~ ~
1480 II,21(51) | 39: CCL, I, p. 150–153; MINUCIJUS FELIKSAS. Octavius, 9 ir
1481 III,37 | nekontroliuojamas, – ir kieno nors mirčiai kaip keliui į išlaisvinimą,
1482 I,14 | auką Mišiose, kurios yra jo mirties bei šlovingojo Prisikėlimo
1483 I,12 | stebuklais ir ypač savo mirtimi, Prisikėlimu ir tiesos Dvasios
1484 III,27 | Kristuje, žmogumi tapusiame, mirusiame ir iš mirusių prisikėlusiame
1485 I,12 | vynu, duona padauginama, mirusieji atgaivinami. Ir tarp jų
1486 III,27 | tapusiame, mirusiame ir iš mirusių prisikėlusiame Dievo Sūnuje[57].
1487 V,53 | priežasties Bažnyčia palaiko savo misijinį polėkį ir net nori sustiprinti
1488 V,53 | Sinodas į tai atsakė, jog misijinis skelbimas niekada nesiliaus
1489 V,53 | šiandieniams ir rytojaus misionieriams naujus ryšių su nekrikščioniškosiomis
1490 V,51 | tikra prasme pavyzdines misionieriavimo pastangas, kurios nuo to
1491 I,14 | ir įamžintų Kristaus auką Mišiose, kurios yra jo mirties bei
1492 VI,71 | aplinką. ~Šeimos, kilusios iš mišrios santuokos, irgi privalo
1493 II,19 | įkvėpimo šaltiniai ir gyvenimo modeliai. ~ ~
1494 IV,44 | ir jaunuolių, sistemingai mokant tikybos turėtų suvokti pamatinius
1495 V,53 | religinių tekstų paveldą. Jos mokė melstis žmonių kartas. Jose
1496 VII,80 | per Šventuosius metus. Jie mokėjo įveikti daugybę evangelizacijos
1497 I,12 | vargdieniams, jie tampa jo mokiniai ir „jo vardu” susiburia
1498 I,15 | Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones”[37]. „
1499 VII,78 | padėti savo vaikams bei mokiniams atrasti tiesą, įskaitant
1500 I,6 | Įsikūnijimas, stebuklai, mokymas, mokinių subūrimas, Dvylikos išsiuntimas,
1501 VII,75 | žodžiai”[110]. Pasiųsdamas mokinius, jis kvėpė į juos ir tarė: „
|