1010-dalyk | dalyt-itamp | iterp-mokin | moko-pasir | pasis-sazin | scien-turti | tusci-zymus
bold = Main text
Chapter,Paragraph grey = Comment text
1502 III,31 | įgyvendino Jėzus Kristus ir kurio moko Bažnyčia. ~ ~
1503 I,11 | lygių: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?!”[26] „Visi jam
1504 I,11 | Dievo karalystę nenuilstamai mokydamas žodžiais, kurie, reikia
1505 Intro,5 | triūsia skelbdami žodį ir mokydami” [9], naują postūmį, idant
1506 IV,44 | katechetinį mokymą bažnyčioje, mokykloje, kur tai įmanoma, ir bet
1507 II,22 | Tokiam skelbimui – kerygmai, mokymui ar katechezei – evangelizacijoje
1508 IV,44 | turėtų suvokti pamatinius mokymus, gyvąjį turinį tiesos, kurią
1509 VII,79 | ta meilė? Ji didesnė už mokytojo meilę; tai tėvo meilė ir,
1510 I,14 | evangelizuotų, tai yra skelbtų ir mokytų, būtų malonės dovanos tarpininkė,
1511 VI,71 | Įvairiais Bažnyčios istorijos momentais ji yra pelniusi gražų „namų
1512 IV,43 | nebėra vienintelis tinkamas momentas homilijai. Jai skirta vieta –
1513 III,32 | politinių partijų būtų nesunkiai monopolizuojama bei paverčiama manipuliacijų
1514 V,49 | Paskutiniai Jėzaus žodžiai šv. Morkaus evangelijoje suteikia evangelizacijai,
1515 VII,79 | tėvo meilė ir, negana to, motinos meilė[128]. Būtent tokios
1516 VII,75 | išgyvena dykumoje lemiamą mūšį ir paskutinį išbandymą prieš
1517 VII,79 | mums visiems: „Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su
1518 I,16 | perstojo tikinant, jog jie mylį Kristų, bet be Bažnyčios,
1519 VII,75 | žodžiais „Šitas yra mano mylimiausiasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi”[107]
1520 III,27(57) | Declaratio ad fidem tuendam in mysteria Incarnationis et SS. Trinitatis
1521 II,24 | viziją norėtume pateikti, nagrinėdami evangelizacijos turinį bei
1522 IV,48 | Praėjusiame Sinode vyskupai nagrinėjo jų prasmę nepaprastai uoliai
1523 VI,71 | momentais ji yra pelniusi gražų „namų Bažnyčios” vardą, kurį patvirtino
1524 V,56 | kuris gerai jaučiasi savo namuose, teigia viską žinąs, viską
1525 I,15 | kiekvieno individualaus nario darbas. ~– Bažnyčia, evangelizacijos
1526 VI,73 | noriai priimamas daugelio jos narių didesnio bažnytinės bendruomenės
1527 IV,41(67) | Kreipimasis į Consilium de laicis narius (1974 spalio 2): AAS 66 (
1528 V,56 | Bažnyčios istorijoje; tai natūralaus silpnumo, gilaus nenuoseklumo,
1529 IV,45 | Naudojimasis žiniasklaida ~45. Kaip
1530 IV,46 | asmens asmeniui. Ja dažnai naudojosi Viešpats – pokalbiuose su
1531 IV,42 | skelbiant Evangelijos naujieną naudotis šios civilizacijos sukurtomis
1532 II,23 | y. „naujajam pasauliui”, naujai daiktų būklei, Evangelijos
1533 III,28 | Dievo pažadų, duotų per Naująją Sandorą Jėzuje Kristuje,
1534 II,23 | pritarti Karalystei, t.y. „naujajam pasauliui”, naujai daiktų
1535 III,31 | tiesų kaip galima skelbti Naująjį Įsakymą teisingai ir taikiai
1536 II,23 | būklei, Evangelijos atvertam naujam būties, gyvenimo, bendro
1537 III,25 | Bažnyčios skelbiamoje naujienoje neabejotinai yra daug antraeilių
1538 V,53 | ir rytojaus misionieriams naujus ryšių su nekrikščioniškosiomis
1539 VII,75 | ir pradeda skelbti Nazarete, pritaikydamas sau šiuos
1540 VII,75 | nusklendžia ant Jėzaus iš Nazareto jo krikšto momentu, kai
1541 II,22 | jei nėra skelbiami Jėzaus Nazariečio, Dievo Sūnaus, vardas, mokymas,
1542 VII,77 | Paulius tikina, kad „viltis neapgauna”[125]. Visada stengdamiesi
1543 IV,48 | apsiriboja garbinimo forma, neapimančia autentiško pritarimo tikėjimui.
1544 III,28 | Tad evangelizacija negali neapimti pranašingo skelbimo apie
1545 VII,78 | patogumo ar iš baimės. Jis neapleis jos studijų. Jis tarnaus
1546 V,50 | neįkalinti Evangelijos skelbimo, neapriboti jo kuriuo nors vienu žmonijos
1547 VII,78 | Jis neatmes tiesos. Jis neaptemdys apreikštosios tiesos dėl
1548 IV,44 | dabartinėmis sąlygomis vis labiau neatidėliotinas tampa katechetinis mokymas
1549 I,14 | užduotis ir misija, kurios ypač neatidėliotinos dėl plačių bei gilių dabarties
1550 VII,74 | nenorėčiau užbaigti primygtinai neatkreipęs dėmesio į vidines nuostatas,
1551 VII,78 | originalus ar reikšmingas. Jis neatmes tiesos. Jis neaptemdys apreikštosios
1552 VI,63 | kalbos, ženklų bei simbolių, neatsakydama į jos keliamus klausimus
1553 VII,75 | kur ji labiausiai veikia. Neatsitiktinai didysis proveržis evangelizuoti
1554 VI,63 | klausimas tikrai nelengvas. Neatsižvelgdama į konkrečią tautą, į kurią
1555 III,29 | evangelizacija nebūtų tobula, jei neatsižvelgtų į Evangelijos ir žmogaus
1556 I,16 | Bažnyčia neatskiriama nuo Kristaus ~16. Tad
1557 IV,43 | Eucharistijos šventimas nebėra vienintelis tinkamas momentas
1558 III,32 | manipuliacijų objektu. Ji nebeturėtų galios Dievo vardu skelbti
1559 V,55 | užtenka jo paties ir visai nebūtina remtis Dievu; tada Dievas
1560 II,20 | Evangelija ir evangelizacija nebūtinai yra nesuderinamos su jomis;
1561 II,21 | kuriems Kristus niekada nebuvo skelbtas, pakrikštytieji,
1562 V,50 | darbui trukdo, jei apskritai nedaro jo negalimo, viešoji valdžia.
1563 V,58 | Sinode daug dėmesio skirta nedidelėms, arba „bazinėms”, bendruomenėms,
1564 V,58 | Visa tai pasakytina apie nedideles bendruomenes Bažnyčioje,
1565 VI,73 | vargstantiems broliams, nedidelių bendruomenių vadovų, taip
1566 II,21 | kažką, kas neregima ir ko nedrįstum net įsivaizduoti. Taip liudydami
1567 VII,75 | Dvasios veikimo. Be jos vaisių neduos nė tobuliausias evangelizuotojo
1568 II,22 | ir išskleistas aiškiai ir nedviprasmiškai skelbiant Viešpatį Jėzų.
1569 IV,48 | evangelizacijos aspektas, kuriam negalime būti nejautrūs. Norėtume
1570 V,50 | jei apskritai nedaro jo negalimo, viešoji valdžia. Pasitaiko,
1571 III,28 | norima įdiegti Bažnyčią, negalinčią egzistuoti be šio sakramentinio
1572 VII,77 | šiandienės evangelizacijos negalių? Iš tiesų, kaip gali tie,
1573 VII,80 | panašėtų į prievartą arba negarbingą ar netinkamą įkalbinėjimą”[131];
1574 V,56 | kliūtį sudaro atsisakydami, negebėdami suvokti naujos daiktų tvarkos,
1575 IV,44 | vien intelekto dalyku, yra neginčytina. Pastangos evangelizuoti –
1576 IV,42 | jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! <…> Taigi tikėjimas iš
1577 V,56 | jam abejingi ir pagal jį negyvena. Nepraktikuojantieji – tai
1578 III,35 | teologija – turi savęs paties neigimo sėklą ir yra nepajėgus pasiekti
1579 VII,74 | nepasiduodant abejonei ar baimei, neignoruoti sąlygų, kuriomis evangelizacija
1580 VI,62 | abstrakcija, jei netaptų kūnu ir neįgytų gyvybės būtent per dalines
1581 V,50 | praėjusį Sinodą ragindama neįkalinti Evangelijos skelbimo, neapriboti
1582 IV,42 | žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą,
1583 VI,63 | jos keliamus klausimus ir neįtraukdama jos konkretaus gyvenimo,
1584 III,26 | Dievą[55], kurį jie garbina neįvardydami arba kurio, patyrę visų
1585 V,50 | neretai rodydavo žmogiškai neįveikiamą pasipriešinimą. Be to, su
1586 VI,70 | priešingai, atskleisdamos dažnai neįvertinamą transcendentinį matmenį,
1587 VII,78 | perduoti kitiems. Jis niekada neišduos ir nenuslėps tos tiesos,
1588 III,36 | nežmoniškomis, jei žmogaus širdyje neišgryninami nežmoniški polinkiai, jei
1589 III,36 | struktūrose gyvena ar jas valdo, neišgyvena širdies ir dvasios atsivertimo. ~ ~
1590 III,25 | keisti, nei nutylėti rimtai neiškraipant pačios evangelizacijos. ~ ~
1591 V,50 | vertus, evangelizuotojai neišvengė pagundos dėl įvairių priežasčių
1592 III,31 | Neišvengiamai susijusi su žmogaus pažanga ~
1593 V,55 | bruožu, – sekuliarizmą. Čia nekalbama apie sekuliarizaciją, kurią
1594 Pab,82 | kupini džiaugsmo patikime Nekaltai Pradėtosios Švenčiausiosios
1595 Pab,82 | Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė. ~ ~
1596 VII,80 | liūdnų ir netekusių drąsos, nekantrių ir gniaužiamų baimės skelbėjų,
1597 IV,41 | Liudijimas gyvenimu ~41. Nekartojant visko, kas jau minėta, pirmiausia
1598 VI,65 | Nekintamas tikėjimo turtas ~65. Būtent
1599 IV,41 | kuriuo be žodžio laimimi neklausantys žodžio[68]. Tad pasaulis
1600 III,37 | vos prasidėjęs, jis būna nekontroliuojamas, – ir kieno nors mirčiai
1601 V,53 | Jėzaus Kristaus skelbimo nekrikščionims. Priešingai, Bažnyčia mano,
1602 VI,69 | sujaudinti net geros valios nekrikščionis, jautrius tam tikroms vertybėms. ~
1603 V,53 | misionieriams naujus ryšių su nekrikščioniškosiomis religijomis horizontus,
1604 V,53 | Nekrikščioniškosios religijos ~53. Šiuo pirmuoju
1605 V,58 | Kristaus Dvasia; ~– niekada nelaikys savęs vieninteliais evangelizacijos
1606 IV,43 | liturgijos vertei, būtų klaida nelaikyti homilijos svarbia ir itin
1607 VI,63 | prasme. ~Šis klausimas tikrai nelengvas. Neatsižvelgdama į konkrečią
1608 V,54 | nepaisytų savo pareigos, jei neliudytų jiems Apreiškimo, kurio
1609 V,54 | yra apgultas ir puolamas. Nemaitinamas ir nepalaikomas kiekvieną
1610 VI,69 | veikla. Tačiau neįmanoma nematyti visais laikais milžiniško
1611 V,52 | egzistuojančio nukrikščionėjimo jo nemažiau reikia ir daugybei žmonių,
1612 I,16 | galima norėti mylėti Kristų nemylint Bažnyčios, kai iškalbingiausias
1613 VII,74 | Broliai, Sūnūs ir Dukterys, nenorėčiau užbaigti primygtinai neatkreipęs
1614 Intro,2 | Evangeliją visiems žmonėms”[3], nenorėjo nieko, išskyrus vykdyti
1615 I,16 | girdime kai kuriuos asmenis – nenorėtume neigti jų gerų ketinimų,
1616 III,34 | siekia ir dėl to kenčia, nenori apriboti savo misijos vien
1617 III,37 | visada kursto smurtą ir nenugalimai gimdo naujas priespaudos
1618 I,11 | Nenuilstamas skelbimas ~11. Kristus
1619 VII,78 | Evangelizacijai reikia jūsų nenuilstamo tyrimo darbo, taip pat jūsų
1620 II,21 | gyvenimą matančiųjų širdyse nenumaldomus klausimus: kodėl jie tokie?
1621 IV,48 | tikrovės vidinius matmenis bei nenuneigiamas vertybes, būti pasirengusiam
1622 V,56 | natūralaus silpnumo, gilaus nenuoseklumo, glūdinčio mūsų vidinėse
1623 VII,78 | Jis niekada neišduos ir nenuslėps tos tiesos, norėdamas žmonėms
1624 Intro,2 | suleidusioje dar gilesnes šaknis į nenykstamą Sekminių slėpinio jėgą bei
1625 III,30 | srityje, ūkinio bei kultūrinio neokolonializmo, kartais tokio pat žiauraus
1626 VI,73 | menkiausios dalies šių vertybių nepaaukoti ir mokėti prisitaikyti prie
1627 VII,80 | Viešpaties? ~Kiekvienas, nepabūgęs vargo Susirinkimo dokumentuose
1628 VI,69 | priešakiniuose misijų postuose, jie nepabūgsta didžiausių pavojų savo sveikatai
1629 III,38 | įsipareigojusio krikščionio dvasia, nepainiojant viso to su taktinėmis nuostatomis
1630 V,50 | jokioje pasaulio dalyje. ~Nepaisydama tokio priešiškumo, Bažnyčia
1631 IV,43 | skirta vieta – ir to nevalia nepaisyti – kiekvieno sakramento šventime,
1632 V,54 | ji suvokia, jog rimtai nepaisytų savo pareigos, jei neliudytų
1633 II,21 | asmens, kurį nujaučia, bet nepajėgia įvardyti. Iškils ir kitų,
1634 VII,79 | išsilavinimo, bet tai, kas nepajudinamai tikra, nes remiasi Dievo
1635 II,22 | tokio liudijimo niekada nepakaks, nes net puikiausias liudijimas
1636 VII,79 | netikrybes, kylančias iš nepakankamo išsilavinimo, bet tai, kas
1637 VI,68 | mes esame – nepaisant mūsų nepakankamumo – Vyriausiojo Ganytojo[105]
1638 IV,43 | su meile. Toks skelbimas, nepakartojamai įterptas į Eucharistijos
1639 VII,80 | kitiems apaštalams ir daugybei nepakartojamų evangelizuotojų per visą
1640 III,32 | išlaisvinimo naujiena prarastų nepakartojamumą ir ideologinių sistemų bei
1641 Intro,5 | nepakartojama. Ji niekuo nepakeičiama. Ji nesuderinama nei su
1642 VI,65 | broliais vyskupais, išsaugoti nepakeistą katalikų tikėjimo, Viešpaties
1643 V,54 | puolamas. Nemaitinamas ir nepalaikomas kiekvieną dieną jis gali
1644 III,29 | asmeninio, tiek visuomeninio, nepaliaujamą sąveiką. Būtent dėl šios
1645 IV,44 | tobulintis šio iškilaus, nepamainomo ir reiklaus meno, koks yra
1646 IV,46 | Asmeninio ryšio nepamainomumas ~46. Dėl šios priežasties
1647 IV,48 | vyskupai nagrinėjo jų prasmę nepaprastai uoliai ir pasitelkę pastoracinį
1648 VII,74 | šio pašaukimo, vykdyti jį nepasiduodant abejonei ar baimei, neignoruoti
1649 V,58 | remdamosi Dievo žodžiu ir nepasiduos politinei poliarizacijai
1650 VII,77 | taikomas mūsų skelbimas, nepasijusti sutrikę, suklaidinti ar
1651 III,37 | Kolumbijoje: „Raginame jus nepasitikėti smurtu ir revoliucija: tai
1652 VI,59 | evangelizuotojų. Niekas negali skelbti nepasiųstas. ~Tačiau kam gi patikėta
1653 V,50 | apaštalų veikla galiausiai nepatirs nesėkmės jokioje pasaulio
1654 VII,75 | Be jos žmogaus širdies nepaveiks nė įtikinamiausia dialektika.
1655 V,53 | ryšį su Dievu; būtent to nepavyksta padaryti kitoms religijoms,
1656 V,58 | priešiškumu hierarchijai nepažeidusios Bažnyčios vienybės. Pavadinimas „
1657 II,17 | skelbimą tiems, kurie jo dar nepažįsta, kaip mokymą, katekizavimą,
1658 V,51 | Jėzų ir jo Evangeliją jo nepažįstantiems nuo pirmųjų Sekminių ryto
1659 V,55 | jausmo ar nostalgijos forma. Neperdėsime kalbėdami apie galingą ir
1660 IV,47 | santykį arba, dar tiksliau, nepertraukiamą sąveiką tarp žodžio ir sakramentų.
1661 V,58 | sociologiniu požiūriu. Jos negali, nepiktnaudžiaudamos kalba, vadintis bazinėmis
1662 V,56 | Antroji sritis apima nepraktikuojančius žmones. Šiandien labai daug
1663 V,56 | netikėjimo. Be to, šių dienų nepraktikuojantys krikščionys labiau negu
1664 III,27 | net dvasiniai poreikiai, nepranokstantys egzistencijos laike struktūros
1665 VI,70 | tikrovės dalys, nė kiek neprarasdamos savo žmogiškojo turinio
1666 Intro,3 | Bažnyčia privalo išsaugoti nepriekaištingai gryną ir pateikti mūsų laikų
1667 V,55 | niekaip tikėjimui ar religijai neprieštaraujančios pastangos atrasti kūrinijoje,
1668 II,20 | nesutampa su kultūra ir nepriklauso nuo visų kultūrų. Tačiau
1669 VII,76 | sykiu pakankamai laisva bei nepriklausoma nuo jo, kad į jį kreiptųsi?
1670 VI,63 | kurią gali išgirsti visi nepriklausomai nuo regionų ribų. ~Teisėtai
1671 II,20 | tikrų elementų. Nors ir nepriklausomos nuo kultūrų, Evangelija
1672 IV,46 | gaunamas iš kieno nors kito. Nerandame tinkamų žodžių pagirti kunigus,
1673 III,30 | badą, chroniškas ligas, neraštingumą, skurdą, neteisingumą tarptautinių
1674 II,21 | nukreiptą į kažką, kas neregima ir ko nedrįstum net įsivaizduoti.
1675 VI,60 | taip pat malonės tvarkos neregimais saitais bei šaknimis. Tai
1676 VII,76 | artimas, tarsi jie regėtų Neregimąjį[122]. Pasaulis iš mūsų reikalauja
1677 IV,42 | tapusioje neveiksminga bei nereikalinga, bet vaizdo civilizacijoje.
1678 V,55 | Dievu; tada Dievas pasidaro nereikalingas ir tampa trikdžiu. Siekdamas
1679 III,28 | būtų tikrai pilnatviškas, nereiškia, kaip kai kas teigia, kliudyti
1680 IV,43 | skelbimas reiškiasi beveik neribota formų įvairove. Iš tiesų:
1681 IV,45 | Evangelijai, gali beveik neribotai išplėsti sritį, kurioje
1682 V,51 | galima pasinaudoti beveik neribotu priemonių spektru: aiškiai
1683 V,57 | Bažnyčia užsikrečia Kristaus nerimu dėl klaidžiojančių bei suvargusių,
1684 VII,77 | Kristuje, su kuriais dar nesame susivieniję tobula bendryste,
1685 VII,76 | klusnumo ir nuolankumo, nesavanaudiškumo ir pasiaukojimo. Be šių
1686 V,50 | veikla galiausiai nepatirs nesėkmės jokioje pasaulio dalyje. ~
1687 VII,79 | Kristaus skelbimui be išlygų ir nesidairant atgal. Pateiksime dar kelis
1688 V,54 | 54. Vis dėlto Bažnyčia nesijaučia atleista nuo pareigos taip
1689 V,53 | misijinis skelbimas niekada nesiliaus ir Bažnyčia visada stengsis
1690 IV,45 | kalta Viešpačiui, jeigu nesinaudotų šiomis galingomis priemonėmis,
1691 V,56 | to ir neįmanoma padaryti, nesiremiant dieviškuoju Absoliutu. Antrųjų
1692 III,34 | nebūtų visiškas, jei ji nesirūpintų išganymo Jėzuje Kristuje
1693 II,17 | kas yra evangelizacija, nesistengiant išlaikyti akiratyje visų
1694 VI,59 | malone. „O kas gi skelbs nesiųstas?”[81] – rašė vienas iš neabejotinai
1695 III,31 | Įsakymą teisingai ir taikiai neskatinant tikros, autentiškos žmogaus
1696 I,14 | prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!”[35] Baigiantis
1697 VII,80 | paveikti klaidingų idėjų jos neskelbiame? Juk tai reiškia išduoti
1698 VII,80 | išganyti ir kitaip, net mums neskelbiant jiems Evangelijos; tačiau
1699 Intro,5 | niekuo nepakeičiama. Ji nesuderinama nei su abejingumu, nei su
1700 III,37 | neveiksmingi ir tikrai nesuderinami su tautos orumu”[64]. ~ ~
1701 II,20 | evangelizacija nebūtinai yra nesuderinamos su jomis; priešingai, jos
1702 III,32 | bei politinių partijų būtų nesunkiai monopolizuojama bei paverčiama
1703 VI,64 | kai būna verčiami jiems nesuprantamų teorijų vardu tenkintis
1704 VI,73 | pripažįsta ir su šventimais nesusijusias tarnybas, pajėgias garantuoti
1705 I,12 | Tačiau Kristus skelbia ir nesuskaičiuojamais ženklais, verčiančiais minias
1706 VII,76 | Pasauliui, nepaisant nesuskaičiuojamų Dievo atmetimo ženklų, vis
1707 II,20 | evangelizacija, savaime suprantama nesutampa su kultūra ir nepriklauso
1708 VII,77 | krikščionių doktrininiai nesutarimai, ideologinė priešprieša
1709 V,53 | žmonių turi teisę pažinti nesuvokiamus Kristaus turtus[76], kuriuose
1710 VI,62 | kad visuotinės Bažnyčios nesuvoktume kaip iš esmės skirtingų
1711 VII,79 | ženklas yra rūpinimasis nesužeisti kito, ypač jei jis silpno
1712 II,21 | daugelis nekrikščionių: nesvarbu ar tai būtų žmonės, kuriems
1713 V,58 | tokios bendruomenės greitai netampa kokios nors politinės pakraipos,
1714 III,35 | tačiau niekada šių dalykų netapatina, nes, remdamasi Apreiškimu,
1715 II,24 | atiduotų save Karalystei, netapdamas tuo, kuris tai liudija ir
1716 II,20 | pajėgios perskrosti jas visas netapdamos pavaldžios nė vienai iš
1717 VI,62 | virstų abstrakcija, jei netaptų kūnu ir neįgytų gyvybės
1718 III,30 | ligas, neraštingumą, skurdą, neteisingumą tarptautinių santykių ir
1719 III,31 | apimančio ir labai konkrečias neteisingumo, su kuriuo reikia kovoti,
1720 III,32 | evangelizacijos tikslą. Ji netektų savo egzistavimo pagrindo,
1721 VI,64 | vardu tenkintis visuotinumo netekusia Bažnyčia, regionine Bažnyčia
1722 VII,80 | Naujieną ne iš liūdnų ir netekusių drąsos, nekantrių ir gniaužiamų
1723 VII,76 | paradoksalu – ieškančiam jo netikėtais būdais bei skausmingai jaučiančiam
1724 V,56 | viską išbandęs ir niekuo netikįs. ~Ateistinio sekuliarizmo
1725 Intro,1 | evangelizacija, idant jie šiais netikrumo bei sumaišties laikais vydytų
1726 VII,79 | krikščionims ne abejones ir netikrybes, kylančias iš nepakankamo
1727 VII,80 | prievartą arba negarbingą ar netinkamą įkalbinėjimą”[131]; tai
1728 V,53 | konstatuokime tai šiuo laiku, kai netrūksta manančių ir net tvirtinančių,
1729 VI,64 | išsekinantis izoliacionizmas ir netrukus po to prasidedantis irimo
1730 V,53 | momentu, kuriuo gyvename. Ji neturės poilsio, kol nebus padariusi
1731 V,58 | nori būti charizminės, neturinčios struktūrų ir gyvenančios
1732 I,14 | skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai
1733 VII,76 | pagal profesiją, vadovus, neužmiršdami vargšų, neretai turtingų
1734 III,35 | Dievo karalystės atėjimui neužtenka išlaisvinimo ir gerovės
1735 III,39 | dangstoma bendrais pareiškimais, neva ginančiais asmens bei visuomeninio
1736 VII,76 | pavojus būti tuščiam ir nevaisingam. ~ ~
1737 VI,63 | tautą, į kurią kreipiamasi, nevartodama jos kalbos, ženklų bei simbolių,
1738 IV,42 | civilizacijoje, dabar tapusioje neveiksminga bei nereikalinga, bet vaizdo
1739 II,22 | liudijimas galiausiai pasirodys neveiksmingas, jeigu nebus paaiškintas,
1740 III,37 | pokyčiai yra apgaulingi, neveiksmingi ir tikrai nesuderinami su
1741 VII,78 | Jis tarnaus jai dosniai, neversdamas jos tarnauti jam. ~Mus,
1742 VII,77 | bendrai, nuoširdžiai ir nešališkai ieškant tiesos. Taip, evangelizacijos
1743 VII,80 | iliuzija sakyti, jog Evangelija nešama ten, kur ji jau egzistuoja
1744 I,6 | nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams”[14]. ~
1745 I,9 | atėjimo dieną, kurios niekas nežino, vien tik Tėvas[23]. ~ ~
1746 III,26 | toks Dievo liudijimas žymės nežinomą Dievą[55], kurį jie garbina
1747 III,36 | žmogaus širdyje neišgryninami nežmoniški polinkiai, jei tie, kurie
1748 III,36 | sistemos greitai virsta nežmoniškomis, jei žmogaus širdyje neišgryninami
1749 V,55 | visokiausia diskriminacija; tai nežmoniškos šio „humanizmo” tendencijos. ~
1750 I,11 | sklindančiais iš jo lūpų”[27]. „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!”[28]
1751 V,55 | sudaro teisingos, teisėtos ir niekaip tikėjimui ar religijai neprieštaraujančios
1752 IV,48 | mažiau grynomis ir kartais niekintos, tokios formos šiandien
1753 IV,46 | Viešpats – pokalbiuose su Nikodemu, Zachiejumi, samariete,
1754 III,28(59) | Doctrinam de Ecclesia contra nonnullos errores hodiernos tuendam (
1755 VII,75 | evangelizacijoje, taip pat išreiškė norą, kad ganytojai ir teologai –
1756 III,27 | sutampantys su žemiškais norais, viltimis, reikalais bei
1757 VII,75 | ir būdą. Toks yra ir mūsų noras, todėl raginame visus evangelizuotojus,
1758 VII,80 | apaštalavimui, įkarštis. Tarp jų norėčiau ypač priminti tuos, kuriuos
1759 VII,78 | ir nenuslėps tos tiesos, norėdamas žmonėms įtikti, juos nustebinti
1760 III,32 | dramatiškiems klausimams, norėdami pastūmėti Bažnyčią imtis
1761 V,54 | su jais rengdama Kristaus norėtąją vienybę, kad, tiksliau sakant,
1762 VII,77 | pastangas visiškai Viešpaties norėtajai vienybei atkurti. Šventasis
1763 I,15 | veiklos. Ji yra normalus, norėtas, tiesiogiškiausias ir regimiausias
1764 I,16 | klauso”[44]. Ir kaip galima norėti mylėti Kristų nemylint Bažnyčios,
1765 VI,63(92) | dėl to paties susirinkimo norėtosios liturginės reformos įgyvendinimo.
1766 IV,48 | Dėl šių aspektų mes jį noriau vadiname „liaudies pamaldumu”,
1767 VII,75 | krikščionių bendruomenėje norimos įgyvendinti vienybės įvairovėje
1768 VII,80 | išduoti kvietimą Dievo, norinčio, kad sėkla sudygtų per Evangelijos
1769 VI,64 | viena įvairiausių galybių, norinčių ją pavergti ir išnaudoti,
1770 VI,62 | kiekviena dalinė Bažnyčia, savo noru atsiskyrusi nuo visuotinės
1771 V,55 | bent jau tuštumos jausmo ar nostalgijos forma. Neperdėsime kalbėdami
1772 II,21 | nors dalyko ar asmens, kurį nujaučia, bet nepajėgia įvardyti.
1773 II,21 | įprastas, ir savo viltį, nukreiptą į kažką, kas neregima ir
1774 IV,48 | Toks liaudies religingumas, nukreiptas gera kryptimi, daugybei
1775 I,6 | buvimas tarp savųjų – buvo nukreipti į šią svarbiausią veiklą:
1776 IV,48 | bažnytinei bendruomenei. ~Tačiau nukreipus jį – pirmiausia evangelizacijos
1777 V,52 | šiandien egzistuojančio nukrikščionėjimo jo nemažiau reikia ir daugybei
1778 V,52 | Skelbimas nukrikščionėjusiam pasauliui ~52. Toks pirmasis
1779 IV,48 | pasirengusiam padėti jai įveikti nukrypimo pavojus. Toks liaudies religingumas,
1780 III,32 | egzistavimo pagrindo, jei nukryptų nuo ją sąlygojančios religinės
1781 V,55 | neįmanoma – ir tai paradoksalu – nuneigti, jog tame pačiame šiuolaikiniame
1782 I,9 | kuri yra išlaisvinimas iš nuodėmės ir piktojo, džiaugsmas pažinti
1783 VI,61 | tas, kurias, deja, nustato nuodėmingojo žmogaus širdis ir dvasia. ~ ~
1784 IV,47 | prieš jį teikiant nėra buvę nuodugnaus pamokymo apie sakramentus
1785 VII,80 | Susirinkimo dokumentuose nuodugniau patyrinėti klausimus, susijusius
1786 VI,73 | Žodžio tarnautojams. Toks nuodugnus parengimas sustiprins ne
1787 I,12 | Geroji Naujiena skelbiama nuolankiesiems ir vargdieniams, jie tampa
1788 VII,76 | silpniesiems, klusnumo ir nuolankumo, nesavanaudiškumo ir pasiaukojimo.
1789 Intro,2 | dideliu pasitikėjimu bei nuolankumu perduoti visuotinės Bažnyčios
1790 I,15 | Bažnyčia turėtų jausti nuolatinį poreikį būti evangelizuojamai.
1791 III,35 | išlaisvinimo sąvoka būtinai yra nuosekli bei suderinama su bibline
1792 IV,47 | sakramentai ir jiems būdingas nuostabus malonės bei šventumo spinduliavimas. ~
1793 III,38 | nepainiojant viso to su taktinėmis nuostatomis ar tarnavimu politinei sistemai.
1794 IV,42 | veikti šia linkme. Tačiau nuovargis, šiandien atsirandantis
1795 VII,80 | iš vidaus. Ji reiškiasi nuovargiu, nusivylimu, sąstingiu ir
1796 V,53 | netobula, tačiau dažnai labai nuoširdi ir kupina širdies tiesumo.
1797 Pab,82 | pasiilgau Kristaus Jėzaus nuoširdumu”[135]. ~ ~Roma, prie Šventojo
1798 V,58 | bendruomenes; ~– išlaikys nuoširdžią bendrystę su ganytojais,
1799 I,7 | nebus galo. Pasitenkinsime nurodę kelis esminius aspektus. ~ ~
1800 VII,80 | šiandien, tačiau pasitenkinsime nurodydami vieną, būtent įkarščio stygių.
1801 II,17 | pagrindinėmis kryptimis, nurodytomis Vatikano II Susirinkimo,
1802 I,14 | dovanos tarpininkė, sutaikintų nusidėjėlius su Dievu ir įamžintų Kristaus
1803 IV,41 | gyvu neturto ir vidinio nusigręžimo bei laisvės nuo šio pasaulio
1804 VII,80 | bei pamokomu. Argi būtų nusikaltimas kito laisvei su džiaugsmu
1805 VII,75 | tada, kai Šventoji Dvasia nusileidžia ant jų Sekminių dieną, apaštalai
1806 VI,67 | kalba apie jį kaip apie nusipelniusį pirmosios vietos apaštalavimo
1807 V,58 | ženklus. Jos radikaliai nusistačiusios prieš Bažnyčią. Pasukus
1808 I,16 | jų gerų ketinimų, tačiau nusistatę jie tikrai klaidingai –
1809 VII,80 | Ji reiškiasi nuovargiu, nusivylimu, sąstingiu ir abejingumu,
1810 VII,75 | Dvasios veikimo. Dvasia nusklendžia ant Jėzaus iš Nazareto jo
1811 II,17 | tikrovę, gresia pavojus ją nuskurdinti ar netgi iškreipti. Neįmanoma
1812 VI,62 | ryšį su Dievo planu bei nuskurstų bažnytinio matmens požiūriu.
1813 VII,80 | niekas ir niekada negalėtų nuslopinti. Tegu tai būna didysis mūsų
1814 VI,70 | neretai giliai užkastos ir nuslopintos, juo labiau šios tikrovės
1815 IV,42 | Ši taisyklė, kadaise nustatyta apaštalo Pauliaus, ir šiandien
1816 VII,78 | norėdamas žmonėms įtikti, juos nustebinti ar priblokšti, pasirodyti
1817 Intro,2 | susirinkimo pabaigoje jie nutarė su dideliu pasitikėjimu
1818 VII,75 | išrinkimą bei misiją. “Dvasios nuvestas”, jis išgyvena dykumoje
1819 VII,75 | reikia ištarti, taip pat nužengia „ant visų, kurie klausėsi
1820 V,55 | troškimų ar griovimo sėklų, nykstančių senų ir atsirandančių naujų
1821 II,19 | svarbiausios vertybės, interesų objektai, mąstymo įpročiai, įkvėpimo
1822 II,17 | šiandien tebėra dažnų studijų objektas. Džiaugiamės, jog šie elementai
1823 III,32 | paverčiama manipuliacijų objektu. Ji nebeturėtų galios Dievo
1824 V,53 | skelbiama per evangelizaciją, objektyviai įterpia žmogų į santykį
1825 II,21(51) | 153; MINUCIJUS FELIKSAS. Octavius, 9 ir 31: CSLP, Turin 1963 (
1826 VI,67(100) | dignitatis: Conciliorum Oecumenicorum Decreta, ed. Istituto per
1827 V,56 | pakrikštytųjų dažniausiai nėra oficialiai atsisakę savo krikšto, tačiau
1828 III,31 | protingai ir drąsiai ėmėsi šios opios temos, mūsų dideliam džiaugsmui
1829 Intro,4 | evangelizacijos ašis. Todėl kyla trys opūs klausimai, kuriuos nuolatos
1830 VI,64 | Petro magisteriumui, lex orandi, kuris taip pat yra lex
1831 VI,62 | kita vertus, Bažnyčia toto orbe diffusa virstų abstrakcija,
1832 VI,69 | neretai kelia susižavėjimą originalumu, genialumu. Jie yra dosnūs;
1833 VII,78 | ar priblokšti, pasirodyti originalus ar reikšmingas. Jis neatmes
1834 III,37 | tikrai nesuderinami su tautos orumu”[64]. ~ ~
1835 VI,73 | dėmesį skirti savo kalbos orumui, tikslumui ir pritaikymui.
1836 VII,75 | Bažnyčios siela. Būtent ji paaiškina tikinčiajam Jėzaus mokymo
1837 III,38 | pasitarimus. Be to, keletą paaiškinamųjų žodžių šiai temai skyrėme
1838 II,22 | neveiksmingas, jeigu nebus paaiškintas, pagrįstas – Petras tai
1839 IV,42 | turėtų mus neabejotinai paakinti skelbiant Evangelijos naujieną
1840 VI,63 | tikrovę vietinėms sąlygoms paaukojama pati ta tikrovė ir sugriaunama
1841 VII,80 | skelbėjų ir evangelizuotojų, paaukojusių visą savo gyvenimą apaštalavimui,
1842 Intro,5 | jėgas ir prireikus dėl jos paaukotų savo gyvybę. ~ ~ ~
1843 Pab | PABAIGA ~ ~
1844 I,7 | Sinode vyskupai labai dažnai pabrėždavo šią tiesą: pats Jėzus, Dievo
1845 IV,45 | žiniasklaida ~45. Kaip jau pabrėžėme, mūsų amžiuje, paženklintame
1846 Intro,3 | Dažnai pabrėžiama tema mūsų pontifikato metu ~
1847 VII,75 | atrandami ir istorijoje pabrėžiami evangelizuojant. ~1974 metų
1848 I,14 | visiškai tinka ir jai pačiai. Kartu su šv. Pauliumi ji
1849 V,55 | paradoksalu – nuneigti, jog tame pačiame šiuolaikiniame pasaulyje
1850 I,15 | privalo skelbti ne save pačius ar savo asmenines idėjas[43],
1851 VI,61 | dideliu medžiu, kurio šakose padangių sparnuočiai susisuka lizdus[88],
1852 V,50 | iki žemės pakraščių! Ji padarė tai dar kartą per praėjusį
1853 VI,71 | bendrojo Krikšto plaukiančiais padariniais. Negana to, joms tenka nelengva
1854 V,56 | glūdinčio mūsų vidinėse gelmėse, padarinys. Tačiau šiandien jis turi
1855 V,53 | neturės poilsio, kol nebus padariusi visko, kas įmanoma, Jėzaus
1856 I,15 | veiklos rezultatas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų
1857 I,12 | paverčiamas vynu, duona padauginama, mirusieji atgaivinami.
1858 VII,79 | evangelizuojamojo religinei ir dvasinei padėčiai. Pagarba jo gyvenimo ritmui,
1859 VI,68 | savo vyskupais, kuriems jie padeda, bendrystės, kylančios iš
1860 III,31 | džiaugsmui pateikė ir principus, padedančius teisingai suprasti reikšmę
1861 V,49 | persekiojimai, išblaškę apaštalus, padėjo skleisti Žodį ir įsitvirtinti
1862 II,24 | pridurti paskutinę pastabą, padėsiančią geriau suprasti tolesnius
1863 III,28 | kuris sykiu yra dabartinės padėties tąsa ir visiškas peržengimas:
1864 V,53 | Evangelijai”[75]. ~Tokia padėtis tikrai kelia sudėtingų ir
1865 IV,43 | atnaujintoje liturgijoje žymiai padidėjus Žodžio liturgijos vertei,
1866 V,58 | už teisingumą, broliška pagalba vargšams, žmogiškosios pažangos
1867 III,31 | atkurti, situacijas. Tai pagaliau akivaizdžiai biblinio –
1868 V,49 | Jėzaus atėjimo skelbėjo pagonims – ne žydams – charizma dar
1869 III,27 | jai būdingos dinamikos pagrindą, centrą ir sykiu viršūnę, –
1870 I,15 | tikėti, kas yra jos vilties pagrindas ir koks naujasis meilės
1871 VII,75 | protingai vadovauti kaip pagrindinei jų planų, iniciatyvų bei
1872 II,17 | jog šie elementai dera su pagrindinėmis kryptimis, nurodytomis Vatikano
1873 V,58 | bendruomenės įgyvendins savo pagrindinį pašaukimą: būdamos Evangelijos,
1874 Intro,2 | Naujienos, skelbtos dviem pagrindiniais raginimais: „Apsivilkite
1875 V,52 | bet menkai išmanantiems jo pagrindus, intelektualams, jaučiantiems
1876 VII,80 | neabejotinai yra tie, kurie pagrindžiami, tariamai radus vieną ar
1877 III,38 | suvokia griežtai Evangelija pagrįstą būdą, kuriuo ji gali prisidėti
1878 III,37 | socialinę pažangą, kurios jūs pagrįstai trokštate”[63]. „Turime
1879 II,22 | jeigu nebus paaiškintas, pagrįstas – Petras tai vadina įtikinamu
1880 III,35 | reikalavimams bei elgesio taisyklėms pagrįsti apeliuojama į teologinio
1881 I,14 | susirinkimui su džiaugsmu ir paguoda išgirdome aiškius žodžius: „
1882 VII,77 | Tai atsakomybės, bet ir paguodos šaltinis. ~Čia norėtume
1883 I,12 | jo perkeičiamam: ligoniai pagydomi, vanduo paverčiamas vynu,
1884 VI,73 | žmonijos ir Bažnyčios poreikių paisymas. Semtis iš šių visada įkvepiančių
1885 Intro,2 | popiežiaus naujo impulso, pajėgaus pradėti Bažnyčioje, suleidusioje
1886 IV,45 | sakyklos forma. Per jas ji pajėgia kalbėti žmonių minioms. ~
1887 VI,73 | šventimais nesusijusias tarnybas, pajėgias garantuoti ypatingą tarnavimo
1888 VI,73 | naujoms bažnytinėms tarnyboms, pajėgioms atnaujinti bei sustiprinti
1889 II,20 | su jomis; priešingai, jos pajėgios perskrosti jas visas netapdamos
1890 IV,45 | tačiau taip, kad ji visada pajėgtų perverti kiekvieno individo
1891 IV,48 | vargšai. Jis daro žmogų pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui,
1892 VII,76 | įsitvirtinusi pasaulyje ir sykiu pakankamai laisva bei nepriklausoma
1893 VI,59 | bei įrankis. Susirinkimas pakartoja Augustino žodžius apie Dvylikos
1894 I,11 | planą bei pažadus ir dėl to pakeičia žmogaus širdį bei likimą. ~ ~
1895 VI,65 | turinys neturėtų būti nei pakeistas, nei sužalotas. Rengiamas
1896 IV,46 | juos, dedančius pastangas pakelti parkritusius ir visada padėti
1897 IV,47 | pasyviai priiminėjus ar pakentus. ~ ~
1898 VII,80 | Bažnyčios istoriją – vidinį pakilimą, kurio niekas ir niekada
1899 VI,69 | skaidrumo, pasiaukojimo paklūstant liudijimas pats gali sykiu
1900 II,21 | pradinė evangelizacijos pakopa. Minėtieji klausimai galbūt
1901 V,58 | netampa kokios nors politinės pakraipos, tam tikros srovės, sistemos
1902 III,30 | pasmerkia jas likti gyvenimo pakraštyje: badą, chroniškas ligas,
1903 II,21 | niekada nebuvo skelbtas, pakrikštytieji, nepraktikuojantieji tikėjimo,
1904 V,56 | žmones. Šiandien labai daug pakrikštytųjų dažniausiai nėra oficialiai
1905 V,53 | šios priežasties Bažnyčia palaiko savo misijinį polėkį ir
1906 V,54 | tikėjimui šio būtino peno bei jį palaikyti. ~Bažnyčiai taip pat gyvai
1907 Intro | ir teikiu apaštališkąjį palaiminimą! ~ ~
1908 VII,76 | kviečiami gyventi Evangelijos palaiminimus liudijantį gyvenimą. Raginame
1909 V,53 | su dieviškosios Tėvystės, palankios žmonijai, slėpiniu. Kitaip
1910 IV,44 | jaunuolių bei suaugusiųjų, kurie paliesti malonės pamažėle atranda
1911 VII,78 | iškilių ir šventų ganytojų paliko mums daugeliu atveju net
1912 VI,69 | visiškai laisvai bei noriai palikti viską ir eiti skelbti Evangelijos
1913 II,24 | reikšmė ta, kad jis mus be paliovos kvietė, užuot priešpriešinus,
1914 II,23 | sakramentai, kurie tą pritarimą paliudija bei sutvirtina per jais
1915 Pab,82 | dalininkai. Dievas gali paliudyti, kaip jūsų visų pasiilgau
1916 I,8 | yra tokia reikšminga, kad, palyginti su ja, viskas tampa „tai”,
1917 VI,61 | norėjo Viešpats: visuotinės, palygintinos su dideliu medžiu, kurio
1918 IV,48 | Liaudies pamaldumas ~48. Tai evangelizacijos
1919 IV,48 | noriau vadiname „liaudies pamaldumu”, tai yra liaudies religija,
1920 VII,74 | kitų norėtume pabrėžti šias pamatines sąlygas. ~
1921 IV,44 | mokant tikybos turėtų suvokti pamatinius mokymus, gyvąjį turinį tiesos,
1922 I,12 | traukiančiais jas prie jo jį pamatyti, išgirsti, leistis būti
1923 IV,44 | kurie paliesti malonės pamažėle atranda Kristaus veidą ir
1924 VI,72 | jaunuoliai turėtų patys pamažu tapti jaunimo apaštalais.
1925 VI,60 | Kai mažiausiai žinomas pamokslininkas, katechetas ar ganytojas
1926 IV,47 | teikiant nėra buvę nuodugnaus pamokymo apie sakramentus ir visapusiškos
1927 V,58 | žmogiškosios pažangos skatinimas ir pan. Dar kitais atvejais jos
1928 VII,80 | susilaikant nuo veiksmų, „kurie panašėtų į prievartą arba negarbingą
1929 V,58 | sociologiškai nedidelę, kaimo ar panašiai, bendruomenę dvasiniu bei
1930 V,55 | labai skirtingos, tačiau panašios kiekvienos iš jų evangelizacijai
1931 V,49 | karta gerai suprato šių ir panašių žodžių prasmę; jie pavertė
1932 IV,47 | yra ne gamtinio gyvenimo paneigimas, bet jo išskaistinimas bei
1933 V,55 | pasaulis atrodo amžiams paniręs į tai, ką vienas mūsų laikų
1934 VII,79 | tikintiesiems gali tapti sąmyšio ir papiktinimo šaltiniu, tartum sielos
1935 VII,77 | sutrikę, suklaidinti ar papiktinti, matydami, kaip mūsų skelbiamą
1936 II,24 | tiesų jie yra vienas kitą papildantys bei praturtinantys. Kiekvieną
1937 I,12 | užbaigia savo apreiškimą, papildydamas ir patvirtindamas jį kiekvienu
1938 II,24 | atliekantį kitų atžvilgiu papildymo funkciją. Praėjusio Sinodo
1939 VI,73 | Tačiau dėmesį versmėms turėtų papildyti nūdienos žmonijos ir Bažnyčios
1940 VI,64 | Apskritai pažymėtina, kad paprasčiausi, Evangelijai ištikimiausi
1941 IV,43 | iš jo gauna, jei jis būna paprastas, aiškus, tiesus, gerai pritaikytas,
1942 IV,48 | kurį gali pažinti tiktai paprastieji ir vargšai. Jis daro žmogų
1943 V,52 | gyvenimo ribų, taip pat paprastiems žmonėms, turintiems tam
1944 V,56 | tarp visuomenės vadovų ir paprastų žmonių, visuose kultūros
1945 VII,76 | reikalauja ir laukia gyvenimo paprastumo, maldos dvasios, artimo
1946 Intro,2 | evangelizacijai, juolab kad esame paprašyti pačių Sinodo tėvų. Iš tiesų
1947 I,8 | Karalystei palaimą, kuri atrodo paradoksali, nes kyla iš pasaulio atmetamų
1948 Intro,5 | atliktų savo pareigas. ~Toks paraginimas mums atrodo labai svarbus,
1949 IV,43 | sakramento šventime, taip pat paraliturginiuose tikinčiųjų susirinkimuose.
1950 V,54 | Parama tikinčiųjų tikėjimui ~54.
1951 V,58 | vietinėse Bažnyčiose ir parapijose. ~Kituose regionuose, priešingai,
1952 IV,44 | rengti gerus katechetus – parapijų katechetus, mokytojus ir
1953 V,58 | stokos neįmanomas normalus parapinės bendruomenės gyvenimas.
1954 IV,43 | gyvuoja ir stiprėja daug parapinių ir kitokių bendruomenių. ~
1955 VII,77 | labai kenkia šventajai pareigai skelbti Evangeliją visiems
1956 VI,67 | Susirinkimas norėjo tai patvirtinti pareikšdamas, jog „Kristaus įsakymas
1957 Intro,2 | viso savo darbo vaisius, pareikšdami laukią iš popiežiaus naujo
1958 V,58 | tikėtume įvairiais Sinodo metu pareikštais liudijimais, tokių bendruomenių
1959 V,55 | įsitikinimu, jog tie dėsningumai pareina nuo Kūrėjo. Šiuo požiūriu
1960 III,37 | išlaisvino. Tai jau esame aiškiai pareiškę lankydamiesi Kolumbijoje: „
1961 I,12 | Juk tas Jėzus, kuris yra pareiškęs: „Aš turiu skelbti gerąją
1962 III,39 | neretai ir dangstoma bendrais pareiškimais, neva ginančiais asmens
1963 Intro,4 | valanda, jaučiasi geriau parengta skelbti Evangeliją bei įtikinamai,
1964 V,55(77) | humanisme athee. Ed. Spes, Paris, 1945. ~
1965 IV,46 | dedančius pastangas pakelti parkritusius ir visada padėti jiems įžvalgumu
1966 VI,63 | įsisąmoninusi savo visuotinumą ir parodanti, kad ji tikrai tokia yra,
1967 VI,72 | ir mes patys esame dažnai parodę savo visišką pasitikėjimą
1968 I,16 | absurdiškumą akivaizdžiai parodo šis Evangelijos posakis: „
1969 III,26 | evangelizacija tuo požiūriu, kad parodoma, jog Kūrėjas žmogui nėra
1970 V,58 | srovės, sistemos ar net partijos auka su visais iš to kylančiais
1971 III,32 | ideologinių sistemų bei politinių partijų būtų nesunkiai monopolizuojama
1972 I,15 | Kai šlovės Viešpats grįžta pas Tėvą, pasaulyje lieka Bažnyčia.
1973 V,53 | turtus[76], kuriuose žmonija, pasak mūsų tikėjimo, netikėtai
1974 I,12 | kurį evangelistas Jonas yra pasakęs, jog jis atėjo ir turėjo
1975 III,39(66) | Kalba, pasakyta 1974 spalio 15: L'Osservatore
1976 VI,62 | kultūros paveldu, tam tikra pasaulėžiūra, istorine praeitimi, ypatingu
1977 VI,70 | Pasauliečiai ~70. Pasauliečiams, kurie pagal savo ypatingą
1978 V,56 | nei ignoruoti šių abiejų pasaulių, nei su jais susidūrusi
1979 VII,80 | jau egzistuoja sėklose, pasėtose Viešpaties? ~Kiekvienas,
1980 I,10 | Įgyjami pasiaukojamų pastangų kaina ~10. Ši
1981 IV,48 | jautimą kasdieniame gyvenime, pasiaukojimą, atvirumą kitiems, dievobaimingumą.
1982 I,10 | gyvenimu pagal Evangeliją, pasiaukojimu ir kryžiumi, palaiminimų
1983 IV,48 | pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui, negana to, heroizmui, kai
1984 III,28 | gebėjimo atsiduoti ir atleisti, pasiaukoti ir padėti broliams – skelbimą;
1985 VII,79 | Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija,
1986 VI,61 | kuris mūsų dienomis yra pasidaręs itin svarbus. Švęsdami liturgiją,
1987 V,55 | remtis Dievu; tada Dievas pasidaro nereikalingas ir tampa trikdžiu.
1988 VII,75 | apreiškia Raštas. Su džiaugsmu pasiduodama jos įkvėpimui. Apie ją buriamasi;
1989 III,38 | Po šių apmąstymų norėtume pasidžiaugti, kad Bažnyčia vis gyviau
1990 VI,73 | gebėjimą veikti aplinką, pasiekiant net tuos, kurie toli nuo
1991 II,24 | sieti vieną su kitu, idant pasiektume visapusišką Bažnyčios evangelizacinės
1992 I,10 | kiekvienam žmogui kaip malonė ir pasigailėjimas, tačiau sykiu kiekvienas
1993 I,10 | sykiu kiekvienas turi juos pasigrobti jėga – Viešpats sako, jog
1994 Pab,82 | paliudyti, kaip jūsų visų pasiilgau Kristaus Jėzaus nuoširdumu”[135]. ~ ~
1995 I,10 | esminis įsitikinimų ir širdies pasikeitimas[25]. ~ ~
1996 VI,64 | teikusių jai stiprybės ir jėgų, pasilieka visiškai viena įvairiausių
1997 V,50 | rodydavo žmogiškai neįveikiamą pasipriešinimą. Be to, su liūdesiu turime
1998 IV,48 | kupinas vertybių. Per jį pasireiškia Dievo alkis, kurį gali pažinti
1999 VI,73 | rimtas pasirengimas. Tokio pasirengimo dar labiau reikia tiems,
2000 IV,48 | nenuneigiamas vertybes, būti pasirengusiam padėti jai įveikti nukrypimo
2001 V,58 | madingoms ideologijoms, pasirengusioms pasinaudoti jų milžinišku
2002 II,20 | visuomet pradiniu tašku pasirenkant žmogų ir tada žengiant prie
2003 Intro,5 | skelbimas Bažnyčiai nėra pasirinkimo dalykas. Tai pareiga, pavesta
2004 VII,77 | tobula bendryste, pagrindu pasirinkus krikštą ir tikėjimo paveldą,
2005 VII,75 | psichologiniai metodai greitai pasirodo beverčiai. ~Gyvename Bažnyčioje
2006 III,31 | autentiškos žmogaus pažangos? Mes pasirūpinome tai pabrėžti primindami,
|