1010-dalyk | dalyt-itamp | iterp-mokin | moko-pasir | pasis-sazin | scien-turti | tusci-zymus
bold = Main text
Chapter,Paragraph grey = Comment text
2007 II,23 | išgirstamas, priimamas bei pasisąvinamas ir paskatina asmenį, kuris
2008 V,53 | Vatikano II Susirinkimo posakį, pasiskolintą iš Euzebijaus Cezarėjiečio, „
2009 III,38 | kartą kalbėta per Sinodo pasitarimus. Be to, keletą paaiškinamųjų
2010 VII,80 | perdėm paviršutinišku tokių pasiteisinimų grindimu, susidurs su visiškai
2011 VII,80 | mokėti atidėti į šalį visus pasiteisinimus, kurie galėtų kliudyti evangelizacijai.
2012 IV,48 | prasmę nepaprastai uoliai ir pasitelkę pastoracinį realizmą. ~Liaudies
2013 V,53 | horizontus, privalu išnagrinėti pasitelkus krikščioniškąją tradiciją
2014 VI,72 | dažnai parodę savo visišką pasitikėjimą jais. ~ ~
2015 Intro,2 | pabaigoje jie nutarė su dideliu pasitikėjimu bei nuolankumu perduoti
2016 V,58 | paieškos, to, ką sunkiai gali pasiūlyti didesnės bažnytinės bendruomenės,
2017 I,15 | kurį pati yra gavusi, ir pasiunčia juos skelbti. Jie privalo
2018 VII,75 | girdėti Rašto žodžiai”[110]. Pasiųsdamas mokinius, jis kvėpė į juos
2019 VI,73 | labiau reikia tiems, kurie pasišvenčia Žodžio tarnybai. Įkvepiami
2020 VI,73 | giesmės vadovo, krikščionių, pasišvenčiančių Dievo žodžio tarnybai arba
2021 VI,69 | evangelizaciją! Vienuolystės pasišventimas įgalina juos visiškai laisvai
2022 VI,69 | tylai, atgailai ir aukai pasišventusiems vienuolėms ir vienuoliams.
2023 VII,74 | nuostatas, kuriomis turėtų pasižymėti evangelizacijos vykdytojai. ~
2024 IV,43 | Sekmadienio homilijos, jei ji pasižymi šiomis savybėmis, dėka gyvuoja
2025 II,23 | priimamas bei pasisąvinamas ir paskatina asmenį, kuris jį taip priima,
2026 VI,73 | tarnybų, kai tam tikri asmenys paskiriami ganytojais ir ypatingu būdu
2027 III,28 | paties žmogaus, kurio tikroji paskirtis nėra apribota laiko, bet
2028 VII,76 | vyskupus, Šventosios Dvasios paskirtus vadovauti Bažnyčiai[120].
2029 II,24 | prasmę, norėtume pridurti paskutinę pastabą, padėsiančią geriau
2030 VII,75 | dykumoje lemiamą mūšį ir paskutinį išbandymą prieš pradėdamas
2031 V,49 | Skirta kiekvienam ~49. Paskutiniai Jėzaus žodžiai šv. Morkaus
2032 VI,61 | nuo teisiojo Abelio iki paskutiniojo išrinktojo”[85], „lig pat
2033 VI,66 | vaikščiodamas su jais[95], paskyrė[96] ir pasiuntė[97] kaip
2034 I,11 | žodžiai atskleidžia Dievo paslaptį, jo planą bei pažadus ir
2035 VII,80 | širdies tiesumu? Be to, ne paslaptis, kad pasaulis ir istorija
2036 I,15 | paveldą ne tam, kad laikytų jį paslėptą, bet kad perduotų kitiems. ~–
2037 VI,70 | evangeliškąsias galimybes, kurios paslėptos, tačiau jau yra bei veikia
2038 V,55 | vertybių ir antivertybių, paslėptų troškimų ar griovimo sėklų,
2039 III,30 | stengiasi įveikti visa, kas pasmerkia jas likti gyvenimo pakraštyje:
2040 VII,77 | priešprieša ir abipusiai pasmerkimai, ir tai dėl to, kad skiriasi
2041 V,58 | Bažnyčios kritika; greitos pasmerkti Bažnyčią kaip „insitucinę”,
2042 III,37 | gali veikiau uždelsti, o ne paspartinti socialinę pažangą, kurios
2043 II,24 | norėtume pridurti paskutinę pastabą, padėsiančią geriau suprasti
2044 VII,76 | ji labiau įsipareigojusi pastangoms, kuriomis siekiama atkurti
2045 V,58 | prisidėtų prie jos augimo. ~Šios pastarosios bendruomenės bus evangelizacijos
2046 VI,60 | ir jos ganytojais. ~Esame pastebėję, kad visa Bažnyčia yra evangelizacinė.
2047 IV,48 | nuostatas, retai taip aiškiai pastebimas kitur: kantrybę, kryžiaus
2048 III,30 | praėjusiame Sinode, pabrėždami pastoraciją, apie tai kalbėjo daugelis
2049 VI,73 | bendruomenės gyvybingumo labui. Pastoracijos požiūriu šių tarnybų reali
2050 Pab,81 | lygiai taip pat sušvinta pastoracinės veiklos programoje, skirtoje
2051 VI,64 | sociologiniais, politiniais ar pastoraciniais argumentais arba net trokšdamos
2052 VI,67 | savo vietininkui Bažnyčiai pastoraciškai vadovauti, popiežiaus visų
2053 I,15(43) | AUGUSTINAS. Sermo XLVI, De Pastoribus: CCL XLI, p. 529–530. ~
2054 III,32 | dramatiškiems klausimams, norėdami pastūmėti Bažnyčią imtis išlaisvinimo
2055 V,58 | nusistačiusios prieš Bažnyčią. Pasukus tokia kryptimi, jas įkvepiančios
2056 IV,47 | sakramentus, užuot juos pasyviai priiminėjus ar pakentus. ~ ~
2057 VII,76 | Eucharistijos, o skelbimas, kaip pataria Vatikano II Susirinkimas,
2058 III,25 | antraeilių elementų. Jų pateikimas labai priklauso nuo kintančių
2059 VII,79 | išlygų ir nesidairant atgal. Pateiksime dar kelis šios meilės ženklus. ~
2060 III,35 | išlaisvinimas – net jei stengiamasi pateisinti jį viena ar kita Senojo
2061 VII,76 | ženklų mūsų žodis sunkiai pateks į nūdienos žmonių širdis.
2062 III,27 | šiapusinis išganymas, kai patenkinami materialiniai ar net dvasiniai
2063 I,6 | Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją
2064 VII,76 | Dievą, kuris būtų jiems patiems pažįstamas ir toks artimas,
2065 V,58 | magisteriumu, kurį šiems ganytojams patikėjo Kristaus Dvasia; ~– niekada
2066 IV,45 | skelbia „nuo stogų”[72] jai patikėtąją Naujieną. Jos tampa jai
2067 VI,65 | katalikų tikėjimo, Viešpaties patikėto apaštalams, turinį. Verčiamas
2068 VII,78 | Tiesos tarnai ~78. Mums patikėtoji Evangelija taip pat yra
2069 V,49 | evangelizacijai, kurią Viešpats patiki savo apaštalams, beribį
2070 Pab,82 | troškimą kupini džiaugsmo patikime Nekaltai Pradėtosios Švenčiausiosios
2071 II,24 | evangelizacijos tikrumo patikrinimas; neįmanoma įsivaizduoti,
2072 VI,64 | visuotinei Bažnyčiai šios tautos patirtį bei gyvenimą. ~ ~
2073 VII,78 | tingi jos ieškoti, dėl savo patogumo ar iš baimės. Jis neapleis
2074 VI,61(86) | plg. Didache 9, 1: Funk. Patres apostolici, 1, 22. ~
2075 V,53(74) | 3; 13, 3–4: Florilegium Patristicum II, Bonn 1911 (2), p. 81,
2076 III,34 | žmogaus problemų. Tačiau ji patvirtina pirmenybę savo dvasinei
2077 I,12 | apreiškimą, papildydamas ir patvirtindamas jį kiekvienu liudijimu apie
2078 III,26 | neįvardydami arba kurio, patyrę visų stabų tuštumą, ieško
2079 VII,80 | dokumentuose nuodugniau patyrinėti klausimus, susijusius su
2080 VII,75 | Dvasia, įgalinanti Petrą, Paulių bei Dvylika kalbėti ir įkvepianti
2081 VII,80 | Krikštytojui, Petrui ir Pauliui, kitiems apaštalams ir daugybei
2082 I,14 | jai pačiai. Kartu su šv. Pauliumi ji noriai priduria: „Kai
2083 V,58 | nepažeidusios Bažnyčios vienybės. Pavadinimas „bazinės bažnytinės bendruomenės”
2084 V,55 | vienas mūsų laikų autorius pavadino „ateistinio humanizmo drama”[77]. ~
2085 V,55 | sritis yra tai, ką galima pavadinti netikėjimo didėjimu šiuolaikiniame
2086 II,20 | perskrosti jas visas netapdamos pavaldžios nė vienai iš jų. ~Kultūros
2087 VI,66 | Viešpats evangelijų puslapiuose paveda apaštalams skelbti Dievo
2088 VII,80 | Evangelijos gėdijimusi[134] – ar paveikti klaidingų idėjų jos neskelbiame?
2089 VI,63 | netenka daug savo galios ir paveikumo. Tačiau, antra vertus, evangelizacija
2090 Pab,81 | Šventųjų metų paveldas ~81. Štai toks, mieli
2091 VI,65 | katalikų tikėjimo turiniu, kokį paveldėjo bei perduoda Bažnyčios magisteriumas. ~ ~
2092 VI,64 | pajėgi semti iš visuotinio paveldo, idant juo galėtų pasinaudoti
2093 VI,62 | susijusi su tam tikru kultūros paveldu, tam tikra pasaulėžiūra,
2094 III,32 | nesunkiai monopolizuojama bei paverčiama manipuliacijų objektu. Ji
2095 I,12 | ligoniai pagydomi, vanduo paverčiamas vynu, duona padauginama,
2096 I,8 | tėra Karalystė, visa kita paverčianti tuo, kas reliatyvu. Viešpats
2097 VI,64 | įvairiausių galybių, norinčių ją pavergti ir išnaudoti, valioje. ~
2098 V,55 | civilizacija, hedonizmas, paverstas aukščiausiąja vertybe, galios
2099 V,58 | kylančiais pavojais būti paverstoms jų įrankiu. ~Skirtumas čia
2100 III,38 | patirties pagrindu, idant paverstų jį konkrečiomis savo veiklos,
2101 V,49 | panašių žodžių prasmę; jie pavertė juos savo veiklos programa.
2102 Intro,5 | pasirinkimo dalykas. Tai pareiga, pavesta jai Viešpaties Jėzaus įsakymu,
2103 II,20 | dekoratyviai, tartum užtepant iš paviršiaus ploną dažų sluoksnį, bet
2104 VII,80 | klausimus, susijusius su perdėm paviršutinišku tokių pasiteisinimų grindimu,
2105 V,58 | visais iš to kylančiais pavojais būti paverstoms jų įrankiu. ~
2106 V,58 | išvengdamos labai realaus pavojaus užsisklęsti, po to imti
2107 Intro,5 | apmąstyti evangelizaciją, pavyks paskatinti tokiam pat apmąstymui
2108 VII,77 | kivirčų perskirtų žmonių pavyzdį, bet žmonių, subrendusių
2109 V,51 | laiką bei tam tikra prasme pavyzdines misionieriavimo pastangas,
2110 VII,79 | Paulius, evangelizuotojo pavyzdys, rašo tesalonikiečiams žodžius,
2111 VII,74 | skelbėjai, būti vertus šio pašaukimo, vykdyti jį nepasiduodant
2112 VI,62 | sumanymu Bažnyčia yra visuotinė pašaukimu ir misija, tačiau, įleisdama
2113 VII,76 | Raginame vienuolius, šventumui pašauktos Bažnyčios liudytojus, kurie
2114 VI,69 | evangelizacijos priemonė yra jų pašvęstasis gyvenimas. Giliausiu savo
2115 VII,80 | Tegu tai būna didysis mūsų pašvęstojo gyvenimo džiaugsmas. Tegu
2116 I,11 | Dievo paslaptį, jo planą bei pažadus ir dėl to pakeičia žmogaus
2117 VII,75 | dalykas, tačiau ji, net būdama pažangiausia, negalėtų pakeisti tylaus
2118 VII,80 | kaip religijos laisvės pažeidimas. Ir apskritai priduriama:
2119 IV,48 | tokios kartu ir turtingos, ir pažeidžiamos tikrovės atžvilgiu visiems,
2120 VII,80 | tiktai melas ir klaida, pažeminimas ir pornografija gali turėti
2121 V,56 | inertiškumas, tam tikro priešiškumo paženklinta nuostata, būdinga tam, kuris
2122 IV,45 | pabrėžėme, mūsų amžiuje, paženklintame žiniasklaidos arba visuomenės
2123 VII,75 | krikštą Dvasios antspaudu paženklinti tikintieji – dar geriau
2124 VII,75 | Bažnyčioje laikotarpiu, ypač paženklintu Dvasios. Visur stengiamasi
2125 V,57 | išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą”[79]. ~Suvokdama savo pareigą
2126 VII,77 | tais, kurie tikėjimu jau pažino ir priėmė Jėzų Kristų kaip
2127 I,9 | pažinti Dievą ir būti jo pažintam, jį regėti ir jam priklausyti.
2128 VII,76 | kuris būtų jiems patiems pažįstamas ir toks artimas, tarsi jie
2129 VI,60 | individualistinius kriterijus bei pažiūras; priešingai, jis daro tai
2130 VI,63 | taip pat maldos, meilės, pažiūros į gyvenimą bei pasaulį būdais,
2131 VI,64 | visuotinei Bažnyčiai. Apskritai pažymėtina, kad paprasčiausi, Evangelijai
2132 IV,48 | pirmiausia evangelizacijos pedagogika – gera kryptimi, jis yra
2133 VI,71 | istorijos momentais ji yra pelniusi gražų „namų Bažnyčios” vardą,
2134 VI,61 | velkamu į krantą su šimtas penkiasdešimt trimis didelėmis žuvimis[90],
2135 V | Penktasis skyrius ~EVANGELIZACIJOS
2136 V,54 | tikinčiųjų tikėjimui šio būtino peno bei jį palaikyti. ~Bažnyčiai
2137 VII,80 | klausimus, susijusius su perdėm paviršutinišku tokių pasiteisinimų
2138 V,58 | sistemingai protestuoti ir perdėtai kritikuoti dangstantis autentiškumu
2139 VII,78 | dėmesingumo bei taktiškumo perduodant tiesą, prie kurios priartėjate
2140 I,15 | laikytų jį paslėptą, bet kad perduotų kitiems. ~– Pati siųsta
2141 I,12 | išgirsti, leistis būti jo perkeičiamam: ligoniai pagydomi, vanduo
2142 II,23 | Taigi tie, kurių gyvenimas perkeistas, įstoja į bendruomenę, kuri
2143 II,19 | Žmonijos sritys ~19. Dėl perkeistinų žmonijos sričių: Bažnyčiai
2144 II,18 | evangelizacijos tikslas yra vidinis perkeitimas. Norint tai išreikšti keliais
2145 II,23 | į bendruomenę, kuri yra perkeitimo, naujo gyvenimo ženklas;
2146 V,50 | netenka savo teisių, būna persekiojami, bauginami ar šalinami vien
2147 V,49 | veiklos programa. Netgi persekiojimai, išblaškę apaštalus, padėjo
2148 III,39 | gyvena engiami sistemingų persekiojimų! Ištikimybės Kristui ir
2149 VII,80 | žėruoja kaitra, kurie pirmi persiėmė Kristaus džiaugsmu ir yra
2150 VII,77 | tikrai ne pamokomų kivirčų perskirtų žmonių pavyzdį, bet žmonių,
2151 II,20 | priešingai, jos pajėgios perskrosti jas visas netapdamos pavaldžios
2152 I,16 | už Bažnyčios ribų. Tokios perskyros absurdiškumą akivaizdžiai
2153 VI,68 | šventimų galia veikia in persona Christi[103]. Jie yra Dievo
2154 I,16 | jie tikrai klaidingai – be perstojo tikinant, jog jie mylį Kristų,
2155 III,38 | išlaisvintojams” tikėjimu persunktą nuostatą, stimulą mylėti
2156 IV,43 | gilų kunigo tikėjimą ir yra persunktas meilės. Tikintieji, susirinkę
2157 IV,44 | esmines tiesas, kurios turėtų persunkti visą mūsų gyvenimą, mokymo
2158 Intro,4 | Susirinkimo, kuris šioje istorijos pervartoje buvo Dievo jai dovanota
2159 IV,45 | taip, kad ji visada pajėgtų perverti kiekvieno individo sąžinę,
2160 V,55 | įvairiausiomis formomis peršama vartojimo civilizacija,
2161 VII,80 | siūlomi ir dažnai, deja, peršami žiniasklaidos destruktyvios
2162 III,27 | grumtynėmis; tai išganymas, peržengiantis visas šias ribas, kad būtų
2163 III,28 | padėties tąsa ir visiškas peržengimas: anapus laiko ir istorijos,
2164 Intro,3 | sąlygos įpareigoja mus peržiūrėti metodus ir visomis priemonėmis
2165 VII,75 | Dvasia, įgalinanti Petrą, Paulių bei Dvylika kalbėti
2166 VI,67 | tenka vyskupams kartu su Petru ir vadovaujant Petrui”[101]. ~
2167 V,57 | kurie yra „lyg avys be piemens”, ir dažnai kartoja jo žodžius: „
2168 I,9 | išlaisvinimas iš nuodėmės ir piktojo, džiaugsmas pažinti Dievą
2169 V,58 | pagal amžių, išsilavinimą, pilietinę ar socialinę padėtį, pavyzdžiui,
2170 VII,75 | tarnybą, Paulius irgi tampa „pilnas Šventosios Dvasios”[114],
2171 V,54 | Apreiškimo, kurio turtą ji saugo, pilnatvės. ~ ~
2172 IV,47 | Tad evangelizacija tampa pilnatviška tada, kai įgyvendina kuo
2173 V,53 | mūsų tikėjimo, netikėtai pilnatviškai gali rasti visko, ko ieško
2174 III,28 | jų šventimas būtų tikrai pilnatviškas, nereiškia, kaip kai kas
2175 III,32 | sąlygojančios religinės ašies, pirm visų dalykų – nuo Dievo
2176 IV,45 | visuomenės bendravimo priemonių, pirmąkart supažindinant su tikėjimu,
2177 VII,78 | apreikštoji tiesa ir dėl to pirmapradės tiesos, kuri yra Dievas,
2178 VI,60 | lemti du mūsų įsitikinimus. ~Pirmas būtų šis: evangelizacija
2179 III,34 | problemų. Tačiau ji patvirtina pirmenybę savo dvasinei misijai ir
2180 VII,80 | gyvenimas žėruoja kaitra, kurie pirmi persiėmė Kristaus džiaugsmu
2181 VI,67 | jį kaip apie nusipelniusį pirmosios vietos apaštalavimo tarnyboje[99].
2182 V,51 | Evangeliją jo nepažįstantiems nuo pirmųjų Sekminių ryto yra pamatinė
2183 V,53 | Nekrikščioniškosios religijos ~53. Šiuo pirmuoju skelbimu taip pat kreipiamasi
2184 IV,41 | pabrėžti: Bažnyčios akimis, pirmutinis evangelizacijos būdas –
2185 II,20 | gelmes bei iki pat šaknų – plačia ir turtinga prasme, kuria
2186 I,14 | ypač neatidėliotinos dėl plačių bei gilių dabarties visuomenės
2187 II,19 | Dievo žodžiui bei išganymo planui prieštaraujantys sprendimo
2188 V,58 | suvokdamos, jog Bažnyčia yra daug platesnė ir įvairialypiškesnė, pripažins,
2189 II,19 | Evangelijos skelbimu aprėpti vis platesnes geografines sritis ar vis
2190 VI,70 | evangelizacinės veiklos sritis – tai platus bei sudėtingas politikos,
2191 VI,71 | visais iš bendrojo Krikšto plaukiančiais padariniais. Negana to,
2192 VI,70 | įsitraukusių, kompetentingai jas plėtojančių ir suvokiančių, jog jiems
2193 VI,70 | užduotis yra ne kurti bei plėtoti bažnytinę bendruomenę –
2194 VI,73 | Bažnyčiai augti, stiprėti ir plisti. Tačiau dėmesį versmėms
2195 II,20 | tartum užtepant iš paviršiaus ploną dažų sluoksnį, bet gyvybingai,
2196 VI,68 | suteikia mūsų veiklai ypatingą pobūdį, yra visus mūsų darbus ženklinantis
2197 V,53 | kuriuo gyvename. Ji neturės poilsio, kol nebus padariusi visko,
2198 VII,74 | Primygtinis raginimas ~74. Šio pokalbio su jumis, mieli Broliai,
2199 IV,46 | dažnai naudojosi Viešpats – pokalbiuose su Nikodemu, Zachiejumi,
2200 III,37 | smurto lydimi struktūrų pokyčiai yra apgaulingi, neveiksmingi
2201 I,14 | gilių dabarties visuomenės pokyčių. Evangelizavimas iš tiesų
2202 V,53 | Bažnyčia palaiko savo misijinį polėkį ir net nori sustiprinti
2203 V,53 | apaštalavimo uolumas bei polėkis užgesę ir kad misijų laikai –
2204 V,58 | ir nepasiduos politinei poliarizacijai ar madingoms ideologijoms,
2205 III,36 | neišgryninami nežmoniški polinkiai, jei tie, kurie šiose struktūrose
2206 V,58 | Tad joms būdingas aiškus polinkis kritikuoti bei atmesti išorines
2207 VI,70 | tai platus bei sudėtingas politikos, visuomenės ir ekonomikos
2208 V,58 | greitai netampa kokios nors politinės pakraipos, tam tikros srovės,
2209 III,38 | ideologijose, sistemose ar politinėse grupėse. Išlaisvinimą, skelbiamą
2210 VI,64 | teologiniais, sociologiniais, politiniais ar pastoraciniais argumentais
2211 III,32 | bei religinį matmenį, – politinio bei socialinio pobūdžio
2212 III,28 | pranašingo skelbimo apie pomirtinį gyvenimą, žmogaus tikrąjį
2213 V,58 | pavyzdžiui, sutuoktinių poras, jaunuolius, tam tikros
2214 III,27 | materialiniai ar net dvasiniai poreikiai, nepranokstantys egzistencijos
2215 V,58 | šios bendruomenės kyla iš poreikio dar intensyviau gyventi
2216 VII,80 | ir klaida, pažeminimas ir pornografija gali turėti teisę būti siūlomi
2217 V,53 | Vatikano II Susirinkimo posakį, pasiskolintą iš Euzebijaus
2218 I,16 | akivaizdžiai parodo šis Evangelijos posakis: „Kas jūsų klauso, manęs
2219 VI,67(100) | cit., p. 608; Konstitucija Postquam as universalis, ed. cit.,
2220 Intro,5 | ir mokydami” [9], naują postūmį, idant kiekvienas iš jų
2221 II,24 | Postūmis apaštalauti ~24. Galiausiai
2222 VI,69 | sutikti priešakiniuose misijų postuose, jie nepabūgsta didžiausių
2223 V,58 | jų milžinišku žmogiškuoju potencialu; ~– vengs visada gresiančios
2224 IV,43 | išskleistų visą savo pastoracinį poveikį, būtina gerai žinoti ir
2225 II,18 | visas žmonijos sritis, jos poveikiu perkeisti jas iš vidaus
2226 V,56 | labiau negu anksčiau savo poziciją mėgina aiškinti ir teisinti
2227 VII,77 | dėl to, kad skiriasi jų požiūriai į Kristų ir Bažnyčią ir,
2228 VI,67 | Šventosios Dvasios įkvėptas”, prabyla visų vardu[98]. Būtent dėl
2229 III,31(61) | PAULIUS VI. Kalba pradedant Vyskupų sinodo trečią visuotinį
2230 III,32 | toje pačioje kalboje, kuria pradėjome Sinodo trečią visuotinį
2231 Pab,82 | džiaugsmo patikime Nekaltai Pradėtosios Švenčiausiosios Mergelės
2232 II,20 | Gaudium et spes[50], visuomet pradiniu tašku pasirenkant žmogų
2233 III,28 | ir istorijos, anapus šio praeinančio pasaulio tikrovės, anapus
2234 VI,62 | tikra pasaulėžiūra, istorine praeitimi, ypatingu žmogiškuoju substratu.
2235 V,53 | kad misijų laikai – jau praeitis. Sinodas į tai atsakė, jog
2236 V,55 | nuo Kūrėjo. Šiuo požiūriu praėjęs Sinodas patvirtino teisėtą
2237 V,50 | padarė tai dar kartą per praėjusį Sinodą ragindama neįkalinti
2238 II,24 | atžvilgiu papildymo funkciją. Praėjusio Sinodo reikšmė ta, kad jis
2239 V,53(75) | EUZEBIJUS CEZARĖJIETIS. Praeparatio evangelica I, 1: PG 21,
2240 V,55 | abstraktus ir metafizinis, bet pragmatinis, programinis ir karingas.
2241 V,53 | kreipiamasi į gausybę žmonių, praktikuojančių nekrikščioniškąsias religijas.
2242 III,28 | evangelizacija negali neapimti pranašingo skelbimo apie pomirtinį
2243 I,6 | kur Kristus pritaiko sau pranašo Izaijo žodžius: „Viešpaties
2244 VII,75 | aiškina šį įvykį kaip Joelio pranašystės išsipildymą: „Aš išliesiu
2245 II,21 | savo tikėjimą vertybėmis, pranokstančiomis visiems įprastas, ir savo
2246 V,56 | mūsų laikams būdingu šaknų praradimu. Kita priežastis – tai,
2247 I,9 | jam priklausyti. Visa tai prasideda Kristaus gyvenimo metu ir
2248 Pab,82 | Šventosios Dvasios veikimu prasidedančią evangelizaciją. Tegu ji
2249 III,37 | smurtui, ypač ginkluotam – vos prasidėjęs, jis būna nekontroliuojamas, –
2250 Pab,82 | Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė. ~ ~Paulius VI ~ ~
2251 I,13 | Karalystę, ateinančią ir jau prasidėjusią, skirta visų laikų visiems
2252 VII,75 | priežastis. Per ją Evangelija prasiskverbia iki pasaulio šerdies, nes
2253 II,20 | sluoksnį, bet gyvybingai, prasiskverbiant į gelmes bei iki pat šaknų –
2254 VI,64 | ištikimiausi ir tikrajai Bažnyčios prasmei atviriausi krikščionys yra
2255 V,56 | pasaulio, gyvenimo ir istorijos prasmės; to ir neįmanoma padaryti,
2256 I,15 | miglotas ir švytintis. Ji pratęsia jo buvimą. Ir pirmiausia
2257 V,58 | paprasčiausiai gali savaip pratęsti sociologiškai nedidelę,
2258 II,24 | vienas kitą papildantys bei praturtinantys. Kiekvieną iš jų visada
2259 VI,64 | Bažnyčiai ~64. Tačiau toks praturtinimas galimas tik tada, kai dalinės
2260 VI,63 | dalines Bažnyčias, galima praturtinti Bažnyčią. Todėl tai daryti
2261 IV,42 | Gyvasis skelbimas ~42. Pravartu, antra, atkreipti dėmesį
2262 Pab,81 | Sūnūs ir Dukterys, mūsų prašymas, kylantis iš mūsų širdies
2263 Pab,81 | Išganymo žodžio, rūpesčius ir prašymus. ~Tegu Šventųjų metų šviesa,
2264 V,51 | kuri kartais vadinama „preevangelizacija”, tačiau iš tiesų jau yra
2265 III,30 | tarptautinių santykių ir ypač prekybos srityje, ūkinio bei kultūrinio
2266 VII,78 | perduodant tiesą, prie kurios priartėjate savo studijomis, tačiau
2267 VII,78 | įtikti, juos nustebinti ar priblokšti, pasirodyti originalus ar
2268 I,8 | viskas tampa „tai”, kas bus „pridėta”[16]. Taigi absoliuti tėra
2269 Intro,3 | solidarumui”[7]. Mes taip pat pridūrėme, jog, norint pateikti galiojantį
2270 I,14 | su šv. Pauliumi ji noriai priduria: „Kai aš skelbiu Evangeliją,
2271 VII,80 | pažeidimas. Ir apskritai priduriama: kam skelbti Evangeliją,
2272 IV,43 | kitokių bendruomenių. ~Dar pridurkime, jog, atnaujinus liturgiją,
2273 II,24 | evangelizacijos prasmę, norėtume pridurti paskutinę pastabą, padėsiančią
2274 VII,75 | ganytojai ir teologai – o mes pridurtume, ir visi per krikštą Dvasios
2275 I,10 | evangelizacijos sąvokos, prieinami kiekvienam žmogui kaip malonė
2276 II,24 | įstojimą į bendruomenę, ženklų priėmimą, pastangas apaštalauti.
2277 V,49 | tolimesnėse srityse. Pauliaus priėmimas į apaštalų būrį ir jo kaip
2278 I,13 | priima Gerąją Naujieną, šio priėmimo bei bendro tikėjimo galia
2279 II,21 | tenkančią imigrantams juos priėmusioje šalyje. ~ ~
2280 VII,77 | imtis mus verčia Kristaus priesakas, to iš mūsų reikalauja pareiga
2281 VI,59 | tai Kristaus Išganytojo priesaku, vardu ir malone. „O kas
2282 Pab,82 | būdama klusni Viešpaties priesakui, turi šią evangelizaciją
2283 III,37 | nenugalimai gimdo naujas priespaudos ir vergijos formas, dažnai
2284 IV,48 | religijos iškraipymų ir net prietarų įsiskverbimo. Neretai jis
2285 VII,80 | veiksmų, „kurie panašėtų į prievartą arba negarbingą ar netinkamą
2286 I,14 | girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau
2287 VI,69 | juos dažnai galima sutikti priešakiniuose misijų postuose, jie nepabūgsta
2288 III,37 | smurtu ir revoliucija: tai priešinga krikščioniškajai dvasiai
2289 V,58 | bendruomenėmis, net jei ir teigtų priešiškumu hierarchijai nepažeidusios
2290 VII,77 | nesutarimai, ideologinė priešprieša ir abipusiai pasmerkimai,
2291 IV,47 | tikra prasme yra klaidinga priešpriešinti, kaip kartais daroma, evangelizaciją
2292 II,24 | be paliovos kvietė, užuot priešpriešinus, tuos elementus sieti vieną
2293 VI,68 | ar temdomas menkiausios prieštaros: kaip ganytojai, mes esame –
2294 V,50 | neišvengė pagundos dėl įvairių priežasčių susiaurinti savo misijinės
2295 IV,43 | kylančio iš jo ypatingos prigimties, kupinas vilties, stiprinantis
2296 II,23 | pritariama Bažnyčiai ir priimami sakramentai, kurie tą pritarimą
2297 II,23 | Evangelizacijos dinamikoje asmens, priimančio Evangeliją kaip gelbstintį
2298 IV,47 | sakramentus, užuot juos pasyviai priiminėjus ar pakentus. ~ ~
2299 II,24 | įsivaizduoti, kad asmuo priimtų Dievo žodį bei atiduotų
2300 VII,77 | tik ženklas, rodantis mūsų priklausomybę Kristui, bet ir įrodymas,
2301 I,8 | įvairiausiais būdais vaizduoti priklausymo šiai Karalystei palaimą,
2302 VI,73 | šių tarnybų reali vertė priklausys nuo to, ar jos bus įsteigtos
2303 I,9 | pažintam, jį regėti ir jam priklausyti. Visa tai prasideda Kristaus
2304 III,31 | pasirūpinome tai pabrėžti primindami, jog nevalia taikstytis
2305 I,15 | būti evangelizuojamai. Tai priminė Vatikano II Susirinkimas[42],
2306 III,38 | skelbia. ~Apie tai, ką čia priminėme, ne kartą kalbėta per Sinodo
2307 VI,66 | Šias užduotis glaustai priminsime. ~Pirmiausia norėtume atkreipti
2308 VII,74 | Primygtinis raginimas ~74. Šio pokalbio
2309 VI,73 | reikalavimų bei poreikių – štai principai, kurie leidžia apdairiai
2310 VI,65 | regimo, gyvo ir dinamiško principo vaidmenį[93]. Mes taip pat
2311 V,55 | tampa trikdžiu. Siekdamas pripažinimo žmogaus galiai, tokio pobūdžio
2312 V,58 | platesnė ir įvairialypiškesnė, pripažins, kad Bažnyčia tikrove tampa
2313 VI,73 | tarnavimui, Bažnyčia tikrai pripažįsta ir su šventimais nesusijusias
2314 Intro,5 | savo laiką bei jėgas ir prireikus dėl jos paaukotų savo gyvybę. ~ ~ ~
2315 I,15 | pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius”[38]. ~–
2316 III,38 | pagrįstą būdą, kuriuo ji gali prisidėti prie žmonių išlaisvinimo. ~
2317 V,58 | idant su ja susivienytų ir prisidėtų prie jos augimo. ~Šios pastarosios
2318 I,9 | įgyjama per jo mirtį bei Prisikėlimą. Tačiau tai reikia toliau
2319 I,6 | išsiuntimas, Kryžius ir Prisikėlimas, jo nuolatinis buvimas tarp
2320 I,14 | jo mirties bei šlovingojo Prisikėlimo atminimas. ~ ~
2321 I,12 | stebuklais ir ypač savo mirtimi, Prisikėlimu ir tiesos Dvasios atsiuntimu[31]. ~ ~
2322 III,27 | mirusiame ir iš mirusių prisikėlusiame Dievo Sūnuje[57]. Tai nėra
2323 Pab,82 | savo Dievui, kai tik jus prisimenu, visuomet, kiekvienoje maldoje,
2324 VI,60 | remdamasis kokia nors sau prisiskirta misija ar asmeniniu įkvėpimu,
2325 Intro,5 | sinkretizmu ar klaidingu prisitaikymu. Juk kalbama apie žmogaus
2326 VI,73 | vertybių nepaaukoti ir mokėti prisitaikyti prie dabarties reikalavimų
2327 I,6 | ankstesnėmis eilutėmis, kur Kristus pritaiko sau pranašo Izaijo žodžius: „
2328 III,29 | suformuluotos Naujienos – pritaikomos skirtingomis sąlygomis ir
2329 VII,75 | pradeda skelbti Nazarete, pritaikydamas sau šiuos žodžius iš Izaijo
2330 VI,63 | Pritaikymas ir ištikimybė kalbos požiūriu ~
2331 VI,73 | kalbos orumui, tikslumui ir pritaikymui. Kiekvienam žinoma, koks
2332 IV,43 | paprastas, aiškus, tiesus, gerai pritaikytas, iš esmės susijęs su Evangelijos
2333 I,11 | su galia?!”[26] „Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais
2334 II,23 | sakramentiniai veiksmai: pritariama Bažnyčiai ir priimami sakramentai,
2335 II,23 | Gyvas bendruomeninis pritarimas ~23. Skelbimas iki galo
2336 I,15 | Evangelijos tarnautojai, privalantys perduoti ją kitiems visiškos
2337 IV,44 | gyvenimą, mokymo metodai privalėtų atitikti asmenų amžių, kultūrą
2338 IV,46 | Gerąją Naujieną daugybei priverstų mus užmiršti šią skelbimo
2339 IV,43 | susirinkimuose. Ji visada bus privilegijuota proga perduoti kitiems Viešpaties
2340 V,58 | klausytojos bei evangelizacijos privilegijuotosios adresatės, jos pačios išsyk
2341 V,57 | skirta ne mažai įvesdintųjų, privilegijuotųjų ar išrinktųjų grupei, bet
2342 III,31 | tiek daug aptarinėjamas problemas, susijusias su teisingumu,
2343 VI,72 | įtaka visuomenėje, taip pat problemos, su kuriomis jie grumiasi,
2344 VII,76 | suaugusiuosius, dirbančiuosius pagal profesiją, vadovus, neužmiršdami vargšų,
2345 V,58 | jaunuolius, tam tikros profesijos atstovus ir t.t., taip pat
2346 VI,70 | vaikų ir jaunimo auklėjimas, profesinis darbas, kančia. Juo daugiau
2347 II,23 | gyvenimo – nuo dabar kitokio – programai. Vienu žodžiu, pritarti
2348 V,55 | metafizinis, bet pragmatinis, programinis ir karingas. Drauge su šiuo
2349 Pab,81 | sušvinta pastoracinės veiklos programoje, skirtoje naujojo amžiaus
2350 VII,80 | žiniasklaidos destruktyvios propagandos, toleruojant įstatymų leidėjams,
2351 V,58 | gresiančios pagundos sistemingai protestuoti ir perdėtai kritikuoti dangstantis
2352 VII,75 | Neatsitiktinai didysis proveržis evangelizuoti Sekminių rytą
2353 VI,67(100) | SUSIRINKIMAS. Konstitucija Ad providam Christi, ed. cit., p. 343;
2354 VI,59(84) | AUGUSTINAS. Enarratio in Ps 44, 23: CCL XXXVIII, p.
2355 VII,75 | išplėtoti sociologiniai bei psichologiniai metodai greitai pasirodo
2356 IV,42 | pat žinome, kad, daugelio psichologų bei sociologų teigimu, šiuolaikinis
2357 II,22 | niekada nepakaks, nes net puikiausias liudijimas galiausiai pasirodys
2358 V,54 | tikėjimas, kuris yra apgultas ir puolamas. Nemaitinamas ir nepalaikomas
2359 VI,66 | pabrėžtinai Viešpats evangelijų puslapiuose paveda apaštalams skelbti
2360 III,27(57) | Incarnationis et SS. Trinitatis e quibusdam recentibus erroribus (1972
2361 V,58 | hierarchiją, jos ženklus. Jos radikaliai nusistačiusios prieš Bažnyčią.
2362 VI,69 | trokštančią iki galo atsiduoti radikaliems palaiminimų reikalavimams.
2363 I,10 | Evangelija vadina metanoia; tai radikalus atsivertimas, esminis įsitikinimų
2364 VII,80 | kurie pagrindžiami, tariamai radus vieną ar kitą Susirinkimo
2365 V,50 | kartą per praėjusį Sinodą ragindama neįkalinti Evangelijos skelbimo,
2366 V,55 | galingą ir sykiu tragišką raginimą evangelizuoti. ~ ~
2367 Intro,2 | skelbtos dviem pagrindiniais raginimais: „Apsivilkite nauju žmogumi”[4]
2368 VII,74 | Primygtinis raginimas ~74. Šio pokalbio su jumis,
2369 V,53 | Bažnyčiai negali reikšti raginimo susilaikyti nuo Jėzaus Kristaus
2370 I,15 | Bažnyčios ištakas, seka jos raidą žingsnis po žingsnio ir
2371 VII,78 | vienintelė teikia širdies ramybę, – štai ko žmonės ieško,
2372 V,56 | praktikos stokos apraiškų randama tarp jaunuolių ir suaugusiųjų,
2373 V,53 | taip sakant, ir tiesia rankas į dangų. ~Dėl šios priežasties
2374 Pab,82 | Švenčiausiosios Mergelės Marijos rankoms ir širdžiai būtent jai skirtą
2375 VII,79 | vaikai, kurie, būdami jo rankose, visiškai atsiduoda meilės
2376 VI,65 | kultūrinę, socialinę ir net rasinę aplinką, jis turi likti
2377 V,53 | netikėtai pilnatviškai gali rasti visko, ko ieško apgraibomis,
2378 VI,59 | skelbs nesiųstas?”[81] – rašė vienas iš neabejotinai didžiausių
2379 VII,79 | evangelizuotojo pavyzdys, rašo tesalonikiečiams žodžius,
2380 VII,75 | tokią, kokią ją apreiškia Raštas. Su džiaugsmu pasiduodama
2381 VII,75 | išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai”[110]. Pasiųsdamas
2382 V,58 | per tai išvengdamos labai realaus pavojaus užsisklęsti, po
2383 VI,73 | Pastoracijos požiūriu šių tarnybų reali vertė priklausys nuo to,
2384 IV,48 | ir pasitelkę pastoracinį realizmą. ~Liaudies religingumas,
2385 III,27(57) | Trinitatis e quibusdam recentibus erroribus (1972 vasario
2386 VII,77(123)| dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 1: AAS 57 (1965), p. 90–
2387 VI,63(92) | susirinkimo norėtosios liturginės reformos įgyvendinimo.
2388 I,9 | ir būti jo pažintam, jį regėti ir jam priklausyti. Visa
2389 VII,76 | toks artimas, tarsi jie regėtų Neregimąjį[122]. Pasaulis
2390 II,23 | bekūnis, konkreti išraiška yra regimas įstojimas į tikinčiųjų bendruomenę.
2391 II,23 | gyvenimo ženklas; tai Bažnyčia, regimasis išganymo sakramentas[53].
2392 I,15 | norėtas, tiesiogiškiausias ir regimiausias šios veiklos rezultatas: „
2393 III,28 | taip pat per bendrystę su regimu susitikimo su Dievu ženklu,
2394 VI,64 | visuotinumo netekusia Bažnyčia, regionine Bažnyčia be horizonto. ~
2395 V,58 | kitos skiriasi to paties regiono bendruomenės, juo labiau –
2396 III,27 | žemiškais norais, viltimis, reikalais bei grumtynėmis; tai išganymas,
2397 I,8 | budrumą ir ištikimybę, kurių reikalaujama iš kiekvieno, laukiančio
2398 VI,73 | prisitaikyti prie dabarties reikalavimų bei poreikių – štai principai,
2399 VI,73 | šviesą iškelti tarnybas, reikalingas Bažnyčiai ir sykiu noriai
2400 Intro,1 | mums atrodo dar kilnesnė ir reikalingesnė, kai tenka padrąsinti brolius,
2401 VI,73 | vyskupai rūpintųsi ugdymu, reikalingu visiems Žodžio tarnautojams.
2402 I,15 | gyvybingumą, veržlumą ir tvirtumą, reikalingus Evangelijai skelbti, Bažnyčia
2403 IV,44 | iškilaus, nepamainomo ir reiklaus meno, koks yra tikybos mokymas,
2404 II,21 | kitų, kur kas gilesnių ir reiklesnių klausimų. Juos sužadins
2405 V,58 | sąlygomis, kurios, tiesa, yra reiklios, tačiau sykiu įkvepiančios,
2406 VI,61 | tekstuose pirmieji krikščionys reikšdavo savo gilų tikėjimą Bažnyčia,
2407 I,8 | karalystę, kuri yra tokia reikšminga, kad, palyginti su ja, viskas
2408 II,17 | išlaikyti. Kai kurie jų tokie reikšmingi, kad net linkstama juos
2409 III,39 | kalbėję apie šio dalyko reikšmingumą pabrėždami, „kiek daug krikščionių
2410 V,53 | sudėtingumas Bažnyčiai negali reikšti raginimo susilaikyti nuo
2411 III,31 | ir taika pasaulyje. Tai reikštų užmiršti Evangelijos mokymą
2412 I,7 | atidavimo. ~Evangelizuoti – ką reiškė šis imperatyvas Kristui?
2413 II,24 | atnaujinimą, liudijimą, tiesiogiai reiškiamą skelbimą, vidinį pritarimą,
2414 II,23 | į bažnytinę bendruomenę reiškiamas ir daugeliu kitų ženklų,
2415 II,22 | Tiesiogiai reiškiamo skelbimo būtinybė ~22.
2416 V,55 | šerdyje tenka konstatuoti reiškinį, kuris tampa beveik ryškiausiu
2417 V,56 | Nepraktikuojantieji – tai labai senas reiškinys Bažnyčios istorijoje; tai
2418 I,8 | kita paverčianti tuo, kas reliatyvu. Viešpats mėgsta įvairiausiais
2419 V,55 | ir niekaip tikėjimui ar religijai neprieštaraujančios pastangos
2420 V,53 | su nekrikščioniškosiomis religijomis horizontus, privalu išnagrinėti
2421 V,53 | apie tiesą. Net ir gamtos religijų labiausiai vertintinų apraiškų
2422 VII,78 | atrasti tiesą, įskaitant religinę ir dvasinę tiesą. ~ ~
2423 VII,79 | pagarba evangelizuojamojo religinei ir dvasinei padėčiai. Pagarba
2424 IV,44 | jokiu būdu nevalia apleisti religinio vaikų ugdymo. ~ ~
2425 VI,67(100) | Istituto per le Scienze Religiose, Bologna 1973 (3), p. 278;
2426 III,35 | dalykų netapatina, nes, remdamasi Apreiškimu, istorine patirtimi
2427 VI,60 | reiškia, jog jis tai daro ne remdamasis kokia nors sau prisiskirta
2428 V,56 | mėgina aiškinti ir teisinti remdamiesi vidine religija, asmens
2429 V,58 | jeigu: ~– stengsis gyventi remdamosi Dievo žodžiu ir nepasiduos
2430 V,55 | paties ir visai nebūtina remtis Dievu; tada Dievas pasidaro
2431 V,54 | bendrystėje su ja. Drauge su jais rengdama Kristaus norėtąją vienybę,
2432 III,38 | Išlaisvinimą, skelbiamą bei rengiamą evangelizacijos, žmogui
2433 VI,65 | pakeistas, nei sužalotas. Rengiamas kiekvienai tautai būdingais
2434 IV,44 | kultūrą ir gebėjimus. Būtina rengti gerus katechetus – parapijų
2435 III,37 | jus nepasitikėti smurtu ir revoliucija: tai priešinga krikščioniškajai
2436 III,27 | peržengiantis visas šias ribas, kad būtų įvykdytas bendrystėje
2437 I,7 | toks iki galutiniausios ribos – iki tobulumo ir savo žemiškosios
2438 IV,48 | sakyti, neabejotinai yra ribotas. Dažnai jis neapsaugotas
2439 VI,68 | Visa tai darydami savo ribotomis žmogiškomis jėgomis ir Dievo
2440 III,33 | paprasčiausiai suvaržytas ribotu ūkiniu, politiniu, socialiniu
2441 VI,63 | troškimais, turtais bei ribotumais, taip pat maldos, meilės,
2442 VII,77 | Krikščionių susiskaldymas yra rimta aplinkybė, daranti žalą
2443 VI,73 | evangelizacijos vykdytojams būtinas rimtas pasirengimas. Tokio pasirengimo
2444 VII,80 | būtent įkarščio stygių. Ji rimtesnė už kitas, nes kyla iš vidaus.
2445 V,56 | nepraktikuojantieji yra rimtos evangelizacijos kliūtys.
2446 VII,80 | laisvei, kuriai siūloma rinktis kelią, net netikinčiųjų
2447 VII,79 | padėčiai. Pagarba jo gyvenimo ritmui, kurio nevalia be saiko
2448 VII,77 | vienybė yra ne tik ženklas, rodantis mūsų priklausomybę Kristui,
2449 V,50 | evangelizacija būdavo skirta, neretai rodydavo žmogiškai neįveikiamą pasipriešinimą.
2450 Pab,82 | Jėzaus nuoširdumu”[135]. ~ ~Roma, prie Šventojo Petro, 1975
2451 Pab,81 | vietinėse Bažnyčiose bei Romoje, ir po Jubiliejaus lygiai
2452 III,31(61) | visuotinį susirinkimą (1974 rugsėjo 27): AAS 66 (1974), p. 562. ~
2453 Pab,81 | Bažnyčios Išganymo žodžio, rūpesčius ir prašymus. ~Tegu Šventųjų
2454 II,22 | Bažnyčia turėdavo tiktai vieną rūpestį: ką siųsti skelbti Jėzaus
2455 Intro,1 | kuri yra mūsų kasdienis rūpestis[2], gyvenimo bei darbo programa
2456 Intro,5 | ir atitinkamai elgtis. ~Rūpindamiesi „visomis bendrijomis”[8],
2457 III,32 | veiklą, užmiršus viso jos rūpinimosi dvasinį bei religinį matmenį, –
2458 V,54 | pareigos taip pat nenuilstamai rūpintis tais, kurie tikėjimą jau
2459 VI,73 | dalinėje Bažnyčioje vyskupai rūpintųsi ugdymu, reikalingu visiems
2460 V,51 | nepažįstantiems nuo pirmųjų Sekminių ryto yra pamatinė programa, kurios
2461 V,53 | atverti šiandieniams ir rytojaus misionieriams naujus ryšių
2462 I,15 | evangelizacijos abipusiai ryšiai ~15. Kiekvienas, kuris
2463 V,53 | rytojaus misionieriams naujus ryšių su nekrikščioniškosiomis
2464 V,58 | sakramentus ir stiprinti agapės ryšius, jos nori burti žmones į
2465 V,58 | šiuolaikiniuose miestuose, kur ryški anoniminio gyvenimo masėje
2466 V,55 | reiškinį, kuris tampa beveik ryškiausiu jo bruožu, – sekuliarizmą.
2467 I,16 | evangelizacijos yra artimas ryšys. Šiuo Bažnyčios laikotarpiu
2468 VII,77 | tėvai, norime, kad būtų dar ryžtingiau bendradarbiaujama su tais
2469 VI,63(92) | apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 37–38: AAS 56 (
2470 VII,79 | ritmui, kurio nevalia be saiko apsunkinti. Pagarba jo sąžinei
2471 VI,60 | malonės tvarkos neregimais saitais bei šaknimis. Tai reiškia,
2472 VI,73 | atsakingų už apaštališkuosius sąjūdžius, ir kitokios su atsakomybe
2473 V,58 | Bažnyčių, labui. Kaip jau esame sakę baigiantis praėjusiam Sinodui,
2474 VII,76 | pasaulyje. Visiems jiems sakome: mūsų evangelizacinis uolumas
2475 VI,68 | Kristaus veikimo ženklais – sakramentais, kreipti į išganymo kelią,
2476 IV,47 | kartais daroma, evangelizaciją sakramentalizacijai. Juk iš tikrųjų sakramentas
2477 II,23 | paprastai lydi tam tikri sakramentiniai veiksmai: pritariama Bažnyčiai
2478 III,28 | negalinčią egzistuoti be šio sakramentinio gyvenimo, kurio viršūnė –
2479 IV,45 | jai šiuolaikine veiksminga sakyklos forma. Per jas ji pajėgia
2480 V,55 | šiuolaikiniame pasaulyje yra sąlyčio taškų su krikščionybe tikrų
2481 VII,76 | skelbimo gilaus poveikio esmine sąlyga. Būtent dėl šios priežasties
2482 III,32 | pagrindo, jei nukryptų nuo ją sąlygojančios religinės ašies, pirm visų
2483 VI,63 | visuotinę tikrovę vietinėms sąlygoms paaukojama pati ta tikrovė
2484 Intro,3 | Visuomenės, kurioje gyvename, sąlygos įpareigoja mus peržiūrėti
2485 VII,74 | abejonei ar baimei, neignoruoti sąlygų, kuriomis evangelizacija
2486 IV,46 | su Nikodemu, Zachiejumi, samariete, Simonu fariziejumi – ir
2487 VII,77 | žmogaus sukurtųjų institucijų sampratos. ~Dvasinis Viešpaties testamentas
2488 VII,79 | tikintiesiems gali tapti sąmyšio ir papiktinimo šaltiniu,
2489 I,15 | skelbti, sergėtoja. Naujosios Sandoros Jėzuje Kristuje pažadai,
2490 VI,71 | Šeimos, kilusios iš mišrios santuokos, irgi privalo savo vaikams
2491 VI,62 | aspektams leis mums suvokti santykio tarp visuotinės Bažnyčios
2492 III,31 | išsilaisvinimo – iš tiesų yra artimų sąsajų. Tai antropologinio lygmens
2493 VII,80 | reiškiasi nuovargiu, nusivylimu, sąstingiu ir abejingumu, tačiau pirmiausia
2494 V,54 | Apreiškimo, kurio turtą ji saugo, pilnatvės. ~ ~
2495 II,20 | taigi ir evangelizacija, savaime suprantama nesutampa su
2496 V,58 | bendruomenės paprasčiausiai gali savaip pratęsti sociologiškai nedidelę,
2497 VI,60 | turintis galią vykdyti ją savarankiškai pagal savo individualistinius
2498 V,56 | vidine religija, asmens savarankiškumu ar autentiškumu. ~Tad ateistai
2499 III,38 | konkrečiomis savo veiklos, sąveikavimo su kitais bei įsipareigojimo
2500 VII,78 | esame ne jos šeimininkai ar savininkai, bet tiktai sergėtojai,
2501 I,15 | absoliutus šeimininkas ir savininkas, galintis elgtis su ja kaip
2502 VII,75 | išsipildymą: „Aš išliesiu savosios Dvasios”[112]. Petras įkvepiamas
2503 I,6 | nuolatinis buvimas tarp savųjų – buvo nukreipti į šią svarbiausią
2504 IV,43 | jei ji pasižymi šiomis savybėmis, dėka gyvuoja ir stiprėja
2505 VII,80 | išlygų gerbiant laisvus sąžinės sprendimus, susilaikant
2506 Intro,5 | neatidėliotina ištikimai, sąžiningai ir drąsiai į tai atsakyti
|