Remiantis bibline žmogaus samprata
35. Žmogaus išlaisvinimą Bažnyčia
artimai sieja su išganymu Jėzuje Kristuje, tačiau niekada
šių dalykų netapatina, nes, remdamasi Apreiškimu, istorine
patirtimi ir teologiniais apmąstymais, žino, kad ne kiekviena
išlaisvinimo sąvoka būtinai yra nuosekli bei suderinama su
bibline žmogaus, daiktų ir įvykių samprata; ji taip pat
žino, jog Dievo karalystės atėjimui neužtenka
išlaisvinimo ir gerovės bei pažangos įgyvendinimo.
Negana to, Bažnyčia tvirtai įsitikinusi, kad bet kuris
išlaisvinimas laike, bet kuris politinis išlaisvinimas – net jei
stengiamasi pateisinti jį viena ar kita Senojo ar Naujojo Testamento vieta;
net jei jo ideologiniams reikalavimams bei elgesio taisyklėms
pagrįsti apeliuojama į teologinio pobūdžio duomenis bei
išvadas, net jei jis pateikiamas kaip šiandienė teologija – turi
savęs paties neigimo sėklą ir yra nepajėgus pasiekti jam
keliamo idealo, kai jo gilesnieji motyvai nėra teisingumo meilėje
motyvai, kai jį įkvepiantis užsidegimas neturi tikro dvasinio
matmens ir kai jo galutinis tikslas nėra išganymas bei palaima Dieve.
|