Žodžio liturgija

43.   Toks uolumo įkvėptas evangelizacinis skelbimas reiškiasi beveik neribota formų įvairove. Iš tiesų: neįmanoma suskaičiuoti gyvenimo įvykių bei žmogiškuųjų situacijų, teikiančių progą taktiškai, tačiau labai įtaigiai parodyti, ką Viešpats nori pasakyti tomis ar kitomis konkrečiomis aplinkybėmis. Norint išskaityti Dievo naujieną įvykiuose, užtenka vien tikro vidinio budrumo. Tačiau Susirinkimo atnaujintoje liturgijoje žymiai padidėjus Žodžio liturgijos vertei, būtų klaida nelaikyti homilijos svarbia ir itin tinkama evangelizacijos priemone. Norint, kad homilija išskleistų visą savo pastoracinį poveikį, būtina gerai žinoti ir vaisingai išnaudoti jos sąlygas bei galimybes. Tačiau pirmiausia reikia būti įsitikinusiam jos svarba ir atsidėti jai su meile. Toks skelbimas, nepakartojamai įterptas į Eucharistijos šventimą, teikiantį jam ypatingos galios ir jėgos, evangelizacijoje tikrai labai reikšmingas, jei išreiškia gilų kunigo tikėjimą ir yra persunktas meilės. Tikintieji, susirinkę kaip Velykų Bažnyčia, švęsdami tarp jų esančio Viešpaties šventę, daug tikisi iš šio skelbimo ir daug iš jo gauna, jei jis būna paprastas, aiškus, tiesus, gerai pritaikytas, iš esmės susijęs su Evangelijos mokymu bei ištikimas Bažnyčios magisteriumui, įkvėptas sveiko apaštališkojo uolumo, kylančio iš jo ypatingos prigimties, kupinas vilties, stiprinantis tikėjimą, kuriantis taiką ir vienybę. Sekmadienio homilijos, jei ji pasižymi šiomis savybėmis, dėka gyvuoja ir stiprėja daug parapinių ir kitokių bendruomenių.

Dar pridurkime, jog, atnaujinus liturgiją, Eucharistijos šventimas nebėra vienintelis tinkamas momentas homilijai. Jai skirta vieta – ir to nevalia nepaisyti – kiekvieno sakramento šventime, taip pat paraliturginiuose tikinčiųjų susirinkimuose. Ji visada bus privilegijuota proga perduoti kitiems Viešpaties žodį.