Nekrikščioniškosios
religijos
53. Šiuo pirmuoju
skelbimu taip pat kreipiamasi į gausybę žmonių,
praktikuojančių nekrikščioniškąsias religijas. Bažnyčia
gerbia ir vertina nekrikščioniškąsias religijas, nes jos
yra didelių žmonių grupių sielos gyva išraiška.
Jose aidi tūkstantmetė Dievo paieška, netobula, tačiau dažnai
labai nuoširdi ir kupina širdies tiesumo. Jos turi įspūdingą
giliai religinių tekstų paveldą. Jos mokė melstis žmonių
kartas. Jose glūdi nesuskaičiuojama daugybė „Žodžio sėklų”[74].
Jos yra, vartojant taiklų Vatikano II Susirinkimo posakį, pasiskolintą
iš Euzebijaus Cezarėjiečio, „pasirengimas
Evangelijai”[75].
Tokia padėtis tikrai kelia sudėtingų
ir sunkių klausimų, kuriuos, siekiant atverti šiandieniams ir
rytojaus misionieriams naujus ryšių su nekrikščioniškosiomis
religijomis horizontus, privalu išnagrinėti pasitelkus krikščioniškąją
tradiciją ir Bažnyčios magisteriumą. Pirmiausia šiandien
norėtume pabrėžti, kad nei pagarba šioms religijoms bei jų
vertinimas, nei kylančių klausimų sudėtingumas Bažnyčiai
negali reikšti raginimo susilaikyti nuo Jėzaus Kristaus skelbimo
nekrikščionims. Priešingai, Bažnyčia mano, jog visa ši
daugybė žmonių turi teisę pažinti nesuvokiamus
Kristaus turtus[76], kuriuose žmonija, pasak mūsų tikėjimo,
netikėtai pilnatviškai gali rasti visko, ko ieško apgraibomis,
norėdama sužinoti apie Dievą, apie žmogų ir jo paskirtį,
apie gyvenimą ir mirtį, apie tiesą. Net ir gamtos religijų
labiausiai vertintinų apraiškų akivaizdoje Bažnyčia
remiasi tuo, kad Jėzaus Kristaus religija, jos skelbiama per evangelizaciją,
objektyviai įterpia žmogų į santykį su Dievo planu, jo
gyvu buvimu, jo veikimu. Bažnyčia taip leidžia jam susitikti su
dieviškosios Tėvystės, palankios žmonijai, slėpiniu.
Kitaip tariant, mūsų religija iš tikrųjų nustato
autentišką ir gyvą ryšį su Dievu; būtent to
nepavyksta padaryti kitoms religijoms, nors jos, taip sakant, ir tiesia rankas į
dangų.
Dėl šios priežasties
Bažnyčia palaiko savo misijinį polėkį ir net nori
sustiprinti jį istorijos momentu, kuriuo gyvename. Ji neturės
poilsio, kol nebus padariusi visko, kas įmanoma, Jėzaus Išganytojo
Gerajai Naujienai skelbti. Ji nuolatos rengia naujas apaštalų kartas.
Su džiaugsmu konstatuokime tai šiuo laiku, kai netrūksta manančių
ir net tvirtinančių, kad apaštalavimo uolumas bei polėkis užgesę
ir kad misijų laikai – jau praeitis. Sinodas į tai atsakė, jog
misijinis skelbimas niekada nesiliaus ir Bažnyčia visada stengsis
vykdyti šią užduotį.
|