Netikintieji
55. Reikšmingas dėmesys praėjusiame Sinode
skirtas ir dviem sritims, kurios labai skirtingos, tačiau panašios
kiekvienos iš jų evangelizacijai keliamu iššūkiu.
Pirmoji sritis yra tai, ką galima pavadinti netikėjimo
didėjimu šiuolaikiniame pasaulyje. Sinodas stengėsi
apibūdinti šiuolaikinį pasaulį. Kiek daug mąstymo
srovių, vertybių ir antivertybių, paslėptų
troškimų ar griovimo sėklų, nykstančių senų
ir atsirandančių naujų įsitikinimų aprėpia
ši bendra sąvoka!
Dvasiniu požiūriu šiuolaikinis pasaulis atrodo amžiams
paniręs į tai, ką vienas mūsų laikų autorius
pavadino „ateistinio humanizmo drama”[77].
Pačioje šiuolaikinio pasaulio šerdyje tenka konstatuoti
reiškinį, kuris tampa beveik ryškiausiu jo bruožu, –
sekuliarizmą. Čia nekalbama apie sekuliarizaciją, kurią
sudaro teisingos, teisėtos ir niekaip tikėjimui ar religijai
neprieštaraujančios pastangos atrasti kūrinijoje, kiekviename
Visatos daikte ir įvykyje dėsningumus, tam tikru laipsniu
valdančius juos autonomiškai, remiantis vidiniu įsitikinimu, jog
tie dėsningumai pareina nuo Kūrėjo. Šiuo požiūriu
praėjęs Sinodas patvirtino teisėtą kultūros ir
ypač mokslų autonomiją[78]. Čia turime galvoje
tikrąjį sekuliarizmą, būtent pasaulio sampratą,
teigiančią, jog pasauliui paaiškinti užtenka jo paties ir
visai nebūtina remtis Dievu; tada Dievas pasidaro nereikalingas ir tampa
trikdžiu. Siekdamas pripažinimo žmogaus galiai, tokio
pobūdžio sekuliarizmas baigia tuo, jog ima į Dievą
nekreipti dėmesio ir galiausiai jį apskritai neigti.
Iš čia, atrodo, kyla
naujos ateizmos formos – antropocentrinis ateizmas, nebe abstraktus ir
metafizinis, bet pragmatinis, programinis ir karingas. Drauge su šiuo
ateistiniu sekuliarizmu mums kasdien įvairiausiomis formomis peršama
vartojimo civilizacija, hedonizmas, paverstas aukščiausiąja
vertybe, galios bei valdžios troškimas, visokiausia diskriminacija;
tai nežmoniškos šio „humanizmo” tendencijos.
Kita vertus, neįmanoma – ir
tai paradoksalu – nuneigti, jog tame pačiame šiuolaikiniame pasaulyje
yra sąlyčio taškų su krikščionybe tikrų
Evangelijos vertybių bent jau tuštumos jausmo ar nostalgijos forma. Neperdėsime kalbėdami apie
galingą ir sykiu tragišką raginimą evangelizuoti.
|