Nepraktikuojantieji

56.   Antroji sritis apima nepraktikuojančius žmones. Šiandien labai daug pakrikštytųjų dažniausiai nėra oficialiai atsisakę savo krikšto, tačiau yra visiškai jam abejingi ir pagal jį negyvena. Nepraktikuojantieji – tai labai senas reiškinys Bažnyčios istorijoje; tai natūralaus silpnumo, gilaus nenuoseklumo, glūdinčio mūsų vidinėse gelmėse, padarinys. Tačiau šiandien jis turi tam tikrų naujų bruožų. Dažnai jį galima paaiškinti mūsų laikams būdingu šaknų praradimu. Kita priežastis – tai, kad krikščionys šiandien gyvena šalia netikinčiųjų ir yra nuolatos veikiami netikėjimo. Be to, šių dienų nepraktikuojantys krikščionys labiau negu anksčiau savo poziciją mėgina aiškinti ir teisinti remdamiesi vidine religija, asmens savarankiškumu ar autentiškumu.

Tad ateistai bei netikintieji ir nepraktikuojantieji yra rimtos evangelizacijos kliūtys. Pirmieji tą kliūtį sudaro atsisakydami, negebėdami suvokti naujos daiktų tvarkos, naujos pasaulio, gyvenimo ir istorijos prasmės; to ir neįmanoma padaryti, nesiremiant dieviškuoju Absoliutu. Antrųjų atveju kliūtis yra inertiškumas, tam tikro priešiškumo paženklinta nuostata, būdinga tam, kuris gerai jaučiasi savo namuose, teigia viską žinąs, viską išbandęs ir niekuo netikįs.

Ateistinio sekuliarizmo bei religinės praktikos stokos apraiškų randama tarp jaunuolių ir suaugusiųjų, tarp visuomenės vadovų ir paprastų žmonių, visuose kultūros sluoksniuose, senose ir jaunose Bažnyčiose. Bažnyčia, vykdydama evangelizaciją, negali nei ignoruoti šių abiejų pasaulių, nei su jais susidūrusi sustoti; norėdama ir jiems nešti ar iš naujo skelbti Dievo apreiškimą bei tikėjimą Jėzumi Kristumi, ji turi nuolat ieškoti tinkamų priemonių ir atitinkamos kalbos.