Skelbimas minioms

57.   Kaip Kristus savo skelbimo laikotarpiu ir Dvylika Sekminių rytą, Bažnyčia irgi priešais save mato nesuskaičiuojamą minią žmonių, kuriems reikia Evangelijos ir, negana to, kurie turi teisę į tai; juk Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą”[⁷⁹].

Suvokdama savo pareigą skelbti išganymą visiems ir žinodama, kad Evangelijos naujiena skirta ne mažai įvesdintųjų, privilegijuotųjų ar išrinktųjų grupei, bet visiems, Bažnyčia užsikrečia Kristaus nerimu dėl klaidžiojančių bei suvargusių, kurie yra „lyg avys be piemens”, ir dažnai kartoja jo žodžius: „Gaila man minios”[⁸⁰]. Tačiau Bažnyčia taip pat žino, jog, norėdama veiksmingai skelbti Evangeliją, ji turi adresuoti savo Naujieną miniose veikiančioms tikinčiųjų bendruomenėms, per kurias galima ir privalu pasiekti kitus.