Bazinės bažnytinės bendruomenės
58. Praėjusiame Sinode daug dėmesio skirta
nedidelėms, arba „bazinėms”, bendruomenėms, nes
Bažnyčioje apie jas šiandien dažnai kalbama. Kas jos ir
kodėl jos turėtų būti ypatingi evangelizacijos adresatai ir
sykiu vykdytojai?
Jei tikėtume įvairiais Sinodo metu pareikštais liudijimais,
tokių bendruomenių atsiranda beveik visoje Bažnyčioje.
Gerokai viena nuo kitos skiriasi to paties regiono bendruomenės, juo
labiau – skirtingų regionų.
Kai kuriuose regionuose jos atsiranda bei skleidžiasi beveik be
išimčių Bažnyčioje, dalyvaudamos jos gyvenime,
maitindamosi jos mokymu ir būdamos vieningos su jos ganytojais. Šiais
atvejais šios bendruomenės kyla iš poreikio dar intensyviau
gyventi Bažnyčios gyvenimą arba iš
žmogiškesnių matmenų troškimo bei paieškos, to,
ką sunkiai gali pasiūlyti didesnės bažnytinės
bendruomenės, ypač dideliuose šiuolaikiniuose miestuose, kur
ryški anoniminio gyvenimo masėje tendencija. Tokios bendruomenės
paprasčiausiai gali savaip pratęsti sociologiškai nedidelę,
kaimo ar panašiai, bendruomenę dvasiniu bei religiniu – garbinimo,
tikėjimo gilinimo, broliškos meilės, maldos, ryšio su
ganytojais – lygiu. Kitais atvejais turėdamos tikslą klausytis ir
apmąstyti Dievo žodį, priimti sakramentus ir stiprinti
agapės ryšius, jos nori burti žmones į vienalytes grupes
pagal amžių, išsilavinimą, pilietinę ar socialinę
padėtį, pavyzdžiui, sutuoktinių poras, jaunuolius, tam
tikros profesijos atstovus ir t.t., taip pat tuos, kuriuos jau yra suvienijusi
kova už teisingumą, broliška pagalba vargšams,
žmogiškosios pažangos skatinimas ir pan. Dar kitais atvejais jos
buria tikinčiuosius ten, kur dėl kunigų stokos neįmanomas
normalus parapinės bendruomenės gyvenimas. Visa tai pasakytina apie
nedideles bendruomenes Bažnyčioje, ypač vietinėse
Bažnyčiose ir parapijose.
Kituose regionuose, priešingai, bazines bendruomenes suburia
griežta Bažnyčios kritika; greitos pasmerkti
Bažnyčią kaip „insitucinę”, tokios bendruomenės,
priešingai, nori būti charizminės, neturinčios
struktūrų ir gyvenančios vien Evangelija. Tad joms būdingas
aiškus polinkis kritikuoti bei atmesti išorines Bažnyčios
apraiškas: jos hierarchiją, jos ženklus. Jos radikaliai
nusistačiusios prieš Bažnyčią. Pasukus tokia kryptimi,
jas įkvepiančios pagrindinės idėjos labai greitai virsta
ideologija, ir itin retai kada tokios bendruomenės greitai netampa kokios
nors politinės pakraipos, tam tikros srovės, sistemos ar net partijos
auka su visais iš to kylančiais pavojais būti paverstoms jų
įrankiu.
Skirtumas čia žymus: bendruomenės, savo
priešiškumo dvasia atsiskiriančios nuo Bažnyčios ir
suduodančios smūgį jos vienybei, gali būti vadinamos
„bazinėmis bendruomenėmis” tiktai griežtai sociologiniu
požiūriu. Jos negali, nepiktnaudžiaudamos kalba, vadintis
bazinėmis bažnytinėmis bendruomenėmis, net jei ir
teigtų priešiškumu hierarchijai nepažeidusios Bažnyčios
vienybės. Pavadinimas „bazinės bažnytinės
bendruomenės” taikytinas tiktai toms, kurios susiburia
Bažnyčioje, idant su ja susivienytų ir prisidėtų prie
jos augimo.
Šios pastarosios bendruomenės bus evangelizacijos vieta
didesnių bendruomenių, ypač vietinių
Bažnyčių, labui. Kaip jau esame sakę baigiantis
praėjusiam Sinodui, visuotinei Bažnyčiai jos bus viltis, jeigu:
– stengsis
gyventi remdamosi Dievo žodžiu ir nepasiduos politinei poliarizacijai
ar madingoms ideologijoms, pasirengusioms pasinaudoti jų
milžinišku žmogiškuoju potencialu;
– vengs visada gresiančios pagundos sistemingai protestuoti ir
perdėtai kritikuoti dangstantis autentiškumu ir bendradarbiavimo
dvasia;
– liks tvirtai susijusios su vietine Bažnyčia, kuriai priklauso, ir
visuotine Bažnyčia, per tai išvengdamos labai realaus pavojaus
užsisklęsti, po to imti laikyti save vienintele autentiška
Kristaus Bažnyčia ir galiausiai smerkti kitas bažnytines
bendruomenes;
– išlaikys nuoširdžią bendrystę su ganytojais, kuriuos
Viešpats duoda savo Bažnyčiai, ir magisteriumu, kurį
šiems ganytojams patikėjo Kristaus Dvasia;
– niekada nelaikys savęs vieninteliais evangelizacijos adresatais ar
vykdytojais ar net vieninteliais Evangelijos sergėtojais, tačiau,
suvokdamos, jog Bažnyčia yra daug platesnė ir
įvairialypiškesnė, pripažins, kad Bažnyčia
tikrove tampa ir kitaip, ne tiktai per jas;
– kiekvieną dieną augs misijine dvasia ir uolumu, įsipareigojimu
ir poveikio jėga;
– visuose dalykuose jausis įsipareigojusios visumai ir niekada nebus
sektantiškos.
Šiomis
sąlygomis, kurios, tiesa, yra reiklios, tačiau sykiu įkvepiančios,
bazinės bažnytinės bendruomenės įgyvendins savo
pagrindinį pašaukimą: būdamos Evangelijos, kuri joms
skelbiama, klausytojos bei evangelizacijos privilegijuotosios adresatės,
jos pačios išsyk taps Evangelijos skelbėjomis.
|