Visuotinės Bažnyčios perspektyva

61.   Šiame mūsų svarstymų tarpsnyje stabtelėkime, mieli Broliai, Sūnūs ir Dukterys, prie klausimo, kuris mūsų dienomis yra pasidaręs itin svarbus. Švęsdami liturgiją, liudydami priešais teisėjus ir budelius, taip pat apologetiniuose tekstuose pirmieji krikščionys reikšdavo savo gilų tikėjimą Bažnyčia, apibūdindami ją kaip išsiplėtusią visoje Visatoje. Jie visiškai aiškiai suvokė priklausą didesnei bendruomenei, kurios apriboti nepajėgūs nei erdvė, nei laikas: „nuo teisiojo Abelio iki paskutiniojo išrinktojo”[⁸⁵], „lig pat žemės pakraščių”[⁸⁶], „iki pasaulio pabaigos”[⁸⁷].

Būtent tokios Bažnyčios norėjo Viešpats: visuotinės, palygintinos su dideliu medžiu, kurio šakose padangių sparnuočiai susisuka lizdus[⁸⁸], tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų[⁸⁹] arba Petro velkamu į krantą su šimtas penkiasdešimt trimis didelėmis žuvimis[⁹⁰], kaimene, kurią išsiveda vienintelis ganytojas[⁹¹]. Bažnyčia neturi jokių sienų ir ribų, išskyrus tas, kurias, deja, nustato nuodėmingojo žmogaus širdis ir dvasia.