Pritaikymas ir ištikimybė kalbos
požiūriu
63. Dalinės Bažnyčios, artimai
susilydžiusios ne tik su žmonėmis, bet ir su tam tikrai
žmonių grupei būdingais troškimais, turtais bei ribotumais,
taip pat maldos, meilės, pažiūros į gyvenimą bei
pasaulį būdais, turi asimiliuoti Evangelijos naujienos esminį
turinį, be menkiausio esminės tiesos iškraipymo išversti
į tiems konkretiems žmonėms suprantamą kalbą ir
skelbti jiems šia kalba.
Toks vertimas įžvalgiai, rimtai, pagarbiai ir kompetentingai, kaip to
reikalauja dalykas, turėtų būti atliktas liturginės
raiškos[92], taip pat katechezės, teologinio formulavimo,
žemesnio lygio bažnytinių struktūrų, tarnybų
srityse. Žodį „kalba” čia derėtų suprasti ne tiek
semantine ar literatūrine, kiek antropologine ir kultūrine prasme.
Šis klausimas tikrai nelengvas. Neatsižvelgdama į
konkrečią tautą, į kurią kreipiamasi, nevartodama jos
kalbos, ženklų bei simbolių, neatsakydama į jos keliamus
klausimus ir neįtraukdama jos konkretaus gyvenimo, evangelizacija netenka
daug savo galios ir paveikumo. Tačiau, antra vertus, evangelizacija gali
prarasti savo sielą ir visiškai sunykti, jei, dangstantis vertimo
dingstimi, jos turinys ardomas ar kraipomas, jei norint pritaikyti
visuotinę tikrovę vietinėms sąlygoms paaukojama pati ta
tikrovė ir sugriaunama vienybė, be kurios nėra visuotinumo.
Iš tiesų tiktai Bažnyčia, įsisąmoninusi savo
visuotinumą ir parodanti, kad ji tikrai tokia yra, pajėgi
siūlyti Naujieną, kurią gali išgirsti visi nepriklausomai
nuo regionų ribų.
Teisėtai atsižvelgiant į dalines Bažnyčias, galima
praturtinti Bažnyčią. Todėl tai daryti būtina ir
neatidėliotina. Tai atliepia giliausius tautų ir žmonių
bendruomenių troškimus įgyti savo tikrąjį veidą.
|