Įvairios
tarnybos
73. Taip pat svarbus
veiklus pasauliečių buvimas žemiškojoje tikrovėje. Tačiau
nevalia ignoruoti ar užmiršti kito matmens: pasauliečiai gali
jaustis esą pašaukti arba būti pašaukti bendradarbiauti su
savo ganytojais bažnytinės bendruomenės tarnyboje šios
bendruomenės augimo bei gyvenimo labui, vykdydami labai įvairias užduotis,
sulig Viepaties jiems dovanotomis malonėmis ir charizmomis.
Kupini didelio vidinio džiaugsmo
prieš akis turime nesuskaičiuojamą daugybę ganytojų,
vienuolių ir pasauliečių, užsidegusių misija
evangelizuoti ir ieškančių vis geresnių būdų,
kaip veiksmingai skelbti Evangeliją. Skatiname atvirumą, kurį šiandien
šiuo požiūriu rodo Bažnyčia. Ji atsiveria ne tik
naujoms įžvalgoms, bet ir naujoms bažnytinėms tarnyboms,
pajėgioms atnaujinti bei sustiprinti Bažnyčiai būdingą
evangelizacijos dinamiką.
Be šventimų reikalaujančių
tarnybų, kai tam tikri asmenys paskiriami ganytojais ir ypatingu būdu
atsiduoda bendruomenės tarnavimui, Bažnyčia tikrai pripažįsta
ir su šventimais nesusijusias tarnybas, pajėgias garantuoti ypatingą
tarnavimo Bažnyčiai atmainą.
Žvilgsnis į Bažnyčios
ištakas gali pasirodyti labai iškalbingas ir leidžiantis
pasinaudoti ankstyvąja patirtimi tarnybų srityje. Ši patirtis juolab vertinga, nes leido
Bažnyčiai augti, stiprėti ir plisti. Tačiau
dėmesį versmėms turėtų papildyti nūdienos
žmonijos ir Bažnyčios poreikių paisymas. Semtis iš
šių visada įkvepiančių versmių, nė
menkiausios dalies šių vertybių nepaaukoti ir mokėti
prisitaikyti prie dabarties reikalavimų bei poreikių – štai
principai, kurie leidžia apdairiai ieškoti bei į dienos
šviesą iškelti tarnybas, reikalingas Bažnyčiai ir
sykiu noriai priimamas daugelio jos narių didesnio bažnytinės
bendruomenės gyvybingumo labui. Pastoracijos požiūriu
šių tarnybų reali vertė priklausys nuo to, ar jos bus
įsteigtos vadovaujantis absoliučia pagarba vienybei ir atitiks
ganytojų, kurie atsako už Bažnyčios vienybę ir ją
kuria, gaires.
Tokios tarnybos, išoriškai naujos, tačiau artimai susijusios
su patirtimi, kurią savo istorijos raidoje sukaupė
Bažnyčia, – pavyzdžiui, katecheto, maldos ir giesmės
vadovo, krikščionių, pasišvenčiančių Dievo
žodžio tarnybai arba padėti vargstantiems broliams,
nedidelių bendruomenių vadovų, taip pat asmenų,
atsakingų už apaštališkuosius sąjūdžius, ir
kitokios su atsakomybe susijusios tarnybos – visos jos vertingos, kalbant apie
Bažnyčios įdiegimą, gyvenimą ir augimą, jai
būdingą gebėjimą veikti aplinką, pasiekiant net tuos,
kurie toli nuo jos. Taip pat turime itin branginti pasauliečius,
atitduodančius dalį savo laiko, jėgų ir kartais visą
gyvenimą misijų tarnybai.
Visiems evangelizacijos vykdytojams būtinas rimtas pasirengimas. Tokio
pasirengimo dar labiau reikia tiems, kurie pasišvenčia
Žodžio tarnybai. Įkvepiami nuolat gilintino įsitikinimo
Dievo žodžio didybe bei turtingumu, tie, kuriems patikėta misija
jį perduoti, turi didžiausią dėmesį skirti savo kalbos
orumui, tikslumui ir pritaikymui. Kiekvienam žinoma, koks svarbus
šiandien menas kalbėti. Kaip galėtų tai ignoruoti
skelbėjai ir katechetai?
Mes labai trokštame, kad kiekvienoje dalinėje
Bažnyčioje vyskupai rūpintųsi ugdymu, reikalingu visiems
Žodžio tarnautojams. Toks nuodugnus parengimas sustiprins ne tik
jų pasitikėjimo savimi jausmą, bet ir entuziazmą skelbti
Jėzų Kristų mūsų dienomis.
|