Veikiant Šventajai Dvasiai

75.   Evangelizacija niekada nebus įmanoma be Šventosios Dvasios veikimo. Dvasia nusklendžia ant Jėzaus iš Nazareto jo krikšto momentu, kai Tėvo balsas žodžiais „Šitas yra mano mylimiausiasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi”[¹⁰⁷] suprantamai apreiškia apie jo išrinkimą bei misiją. “Dvasios nuvestas”, jis išgyvena dykumoje lemiamą mūšį ir paskutinį išbandymą prieš pradėdamas šią misiją[¹⁰⁸]. „Dvasios galybe” jis grįžta į Galilėją[¹⁰⁹] ir pradeda skelbti Nazarete, pritaikydamas sau šiuos žodžius iš Izaijo knygos: „Viešpaties Dvasia ant manęs”. „Šiandien, – skelbia jis, – išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai”[¹¹⁰]. Pasiųsdamas mokinius, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią”[¹¹¹].

Iš tiesų tiktai tada, kai Šventoji Dvasia nusileidžia ant jų Sekminių dieną, apaštalai iškeliauja žemės pakraščių link pradėti didžiojo evangelizacijos darbo. Petras aiškina šį įvykį kaip Joelio pranašystės išsipildymą: „Aš išliesiu savosios Dvasios”[¹¹²]. Petras įkvepiamas Šventosios Dvasios, kad galėtų kalbėti tautai apie Dievo Sūnų Jėzų[¹¹³]. Prieš pradėdamas apaštališkąją tarnybą, Paulius irgi tampa „pilnas Šventosios Dvasios”[¹¹⁴], koks yra Steponas tuomet, kai išrenkamas diakono tarnybai ir vėliau liudyti krauju[¹¹⁵]. Dvasia, įgalinanti Petrą, Paulių bei Dvylika kalbėti ir įkvepianti žodžius, kuriuos jiems reikia ištarti, taip pat nužengia „ant visų, kurie klausėsi žodžio”[¹¹⁶].

„Šventosios Dvasios globojama” Bažnyčia „auga”[¹¹⁷]. Šventoji Dvasia yra Bažnyčios siela. Būtent ji paaiškina tikinčiajam Jėzaus mokymo bei slėpinio giliąją prasmę. Ji yra ta, kuri šiandien, kaip ir Bažnyčios pradžioje, veikia kiekviename Evangelijos skelbėjyje, kuris leidžiasi būti jos valdomas bei vadovaujamas; ji deda jiems į lūpas žodžius, kurių jie patys vieni nebūtų galėję atrasti, ir sykiu rengia klausytojo sielą priimti Gerąją Naujieną bei Dievo karalystės skelbimą.

Evangelizacijos technika yra geras dalykas, tačiau ji, net būdama pažangiausia, negalėtų pakeisti tylaus Šventosios Dvasios veikimo. Be jos vaisių neduos nė tobuliausias evangelizuotojo parengimas. Be jos žmogaus širdies nepaveiks nė įtikinamiausia dialektika. Be jos ir labiausiai išplėtoti sociologiniai bei psichologiniai metodai greitai pasirodo beverčiai.

Gyvename Bažnyčioje laikotarpiu, ypač paženklintu Dvasios. Visur stengiamasi ją geriau pažinti – tokią, kokią ją apreiškia Raštas. Su džiaugsmu pasiduodama jos įkvėpimui. Apie ją buriamasi; norima leistis būti jos vadovaujamiems. Tačiau jei jau Dievo Dvasiai visame Bažnyčios gyvenime tenka iškili vieta, tai būtent Bažnyčios misija skelbti Evangeliją yra sritis, kur ji labiausiai veikia. Neatsitiktinai didysis proveržis evangelizuoti Sekminių rytą įvyko dvelkiant Šventajai Dvasiai.

Galima sakyti, kad Šventoji Dvasia yra pagrindinis evangelizacijos veikėjas: ji yra ta, kuri akina kiekvieną skelbti Evangeliją ir įgalina dvasios gelmėse priimti bei suprasti Išganymo naujieną[¹¹⁸]. Tačiau lygiai taip pat būtų galima pasakyti, jog ji yra evangelizacijos tikslas; ji vienintelė yra naujosios kūrinijos, naujosios žmonijos, į kurią turėtų vesti evangelizacija, taip pat per evangelizaciją krikščionių bendruomenėje norimos įgyvendinti vienybės įvairovėje priežastis. Per ją Evangelija prasiskverbia iki pasaulio šerdies, nes Dvasia leidžia pažinti laiko ženklus – Dievo ženklus, kurie atrandami ir istorijoje pabrėžiami evangelizuojant.

1974 metų Vyskupų sinodas, labai akcentavęs Šventosios Dvasios reikšmę evangelizacijoje, taip pat išreiškė norą, kad ganytojai ir teologai – o mes pridurtume, ir visi per krikštą Dvasios antspaudu paženklinti tikintieji – dar geriau išnagrinėtų Šventosios Dvasios veikimo šių dienų evangelizacijoje esmę ir būdą. Toks yra ir mūsų noras, todėl raginame visus evangelizuotojus, kad ir kas jie būtų, nepaliaujamai su tikėjimu bei uolumu melstis Šventajai Dvasiai ir leisti jai protingai vadovauti kaip pagrindinei jų planų, iniciatyvų bei evangelizacinės veiklos įkvėpėjai.