Autentiški liudijimai gyvenimu

76.   Apsvarstykime dabar patį evangelizuotojo asmenį. Šiandien dažnai kartojama, jog mūsų amžius tiesiog ištroškęs autentiškumo. Ypač kalbant apie jaunimą sakoma, jog jis bjaurisi viskuo, kas dirbtina ar melaginga, kad jis pirmiausia trokšta tiesos ir skaidrumo.

Šie „laiko ženklai” neturėtų užklupti mūsų netikėtai. Tyliai arba garsiai, tačiau visada primygtinai esame klausiami: ar tikrai tikite tuo, ką skelbiate? ar gyvenate pagal tai, ką skelbiate? ar tikrai skelbiate tai, pagal ką gyvenate? Liudijimas gyvenimu labiau negu kada nors anksčiau yra tapęs skelbimo gilaus poveikio esmine sąlyga. Būtent dėl šios priežasties tam tikru laipsniu esame atsakingi už mūsų skelbiamos Evangelijos sėkmingą žygį.

„Kokia Bažnyčios būklė praėjus dešimčiai metų po Susirinkimo?” – klausėme šių apmąstymų pradžioje. Ar ji įsitvirtinusi pasaulyje ir sykiu pakankamai laisva bei nepriklausoma nuo jo, kad į jį kreiptųsi? Ar ji liudija solidarumą su žmonėmis ir sykiu Dievo absoliutumą? Ar ji karštesnė apmąstymu bei garbinimu ir ar uolesnė misijų, artimo meilės ir išlaisvinimo veikla? Ar ji labiau įsipareigojusi pastangoms, kuriomis siekiama atkurti visišką krikščionių vienybę, darančią bendrąjį liudijimą veiksmingesnį, „kad pasaulis įtikėtų”[¹¹⁹]? Visi esame atsakingi už galimus atsakymus.

Todėl raginame savo brolius vyskupus, Šventosios Dvasios paskirtus vadovauti Bažnyčiai[¹²⁰]. Raginame kunigus ir diakonus, vyskupų bendradarbius buriant Dievo tautą ir dvasiškai globojant vietines bendruomenes. Raginame vienuolius, šventumui pašauktos Bažnyčios liudytojus, kurie patys kviečiami gyventi Evangelijos palaiminimus liudijantį gyvenimą. Raginame pasauliečius: krikščioniškąsias šeimas, jaunuolius, suaugusiuosius, dirbančiuosius pagal profesiją, vadovus, neužmiršdami vargšų, neretai turtingų tikėjimo ir kupinų vilties, – visus pasauliečius, suvokiančius savo kaip evangelizacijos vykdytojų vaidmenį Bažnyčios tarnyboje arba visuomenėje ir pasaulyje. Visiems jiems sakome: mūsų evangelizacinis uolumas turi kilti iš mūsų gyvenimo autentiško šventumo, maitinamo maldos ir pirmiausia Eucharistijos, o skelbimas, kaip pataria Vatikano II Susirinkimas, savo ruožtu turi daryti skelbėją šventesnį[¹²¹].

Pasauliui, nepaisant nesuskaičiuojamų Dievo atmetimo ženklų, vis dėlto – kad ir kaip paradoksalu – ieškančiam jo netikėtais būdais bei skausmingai jaučiančiam jo poreikį, reikia skelbėjų, kalbančių apie Dievą, kuris būtų jiems patiems pažįstamas ir toks artimas, tarsi jie regėtų Neregimąjį[¹²²]. Pasaulis iš mūsų reikalauja ir laukia gyvenimo paprastumo, maldos dvasios, artimo meilės visiems, ypač vargšams ir silpniesiems, klusnumo ir nuolankumo, nesavanaudiškumo ir pasiaukojimo. Be šių šventumo ženklų mūsų žodis sunkiai pateks į nūdienos žmonių širdis. Jam gresia pavojus būti tuščiam ir nevaisingam.