Vienybės siekimas

77.   Evangelizacijos jėga kur kas sumažėja, jei Evangelijos skelbėjai tarpusavyje visaip susiskaldę. Argi tai nėra viena didžiausių šiandienės evangelizacijos negalių? Iš tiesų, kaip gali tie, kuriems taikomas mūsų skelbimas, nepasijusti sutrikę, suklaidinti ar papiktinti, matydami, kaip mūsų skelbiamą Evangeliją drasko krikščionių doktrininiai nesutarimai, ideologinė priešprieša ir abipusiai pasmerkimai, ir tai dėl to, kad skiriasi jų požiūriai į Kristų ir Bažnyčią ir, negana to, skiriasi visuomenės ir žmogaus sukurtųjų institucijų sampratos.

Dvasinis Viešpaties testamentas mums sako, jog jo sekėjų vienybė yra ne tik ženklas, rodantis mūsų priklausomybę Kristui, bet ir įrodymas, kad jis siųstas Tėvo; taigi tai – krikščionių ir paties Kristaus įtikimumo matas. Kaip evangelizuotojai turime teikti Kristaus tikintiesiems ne susiskaldžiusių ir tikrai ne pamokomų kivirčų perskirtų žmonių pavyzdį, bet žmonių, subrendusių tikėjimo požiūriu ir pajėgių atrasti susitikimo tašką anapus bet kurios konkrečios įtampos, bendrai, nuoširdžiai ir nešališkai ieškant tiesos. Taip, evangelizacijos likimas tikrai susijęs su Bažnyčios teikiamu vienybės liudijimu. Tai atsakomybės, bet ir paguodos šaltinis.
Čia norėtume pabrėžti krikščionių vienybės ženklą kaip evangelizacijos būdą ir priemonę. Krikščionių susiskaldymas yra rimta aplinkybė, daranti žalą paties Kristaus darbui. Vatikano II Susirinkimas aiškiai ir pabrėžtinai konstatuoja, jog susiskaldymas „labai kenkia šventajai pareigai skelbti Evangeliją visiems kūriniams ir daugeliui uždaro duris į tikėjimą”[¹²³]. Dėl šios priežasties, skelbdami Šventuosius metus, manėme esant būtina priminti visiems katalikų pasaulio tikintiesiems, kad „visų žmonių susitaikinimas su Dievu, mūsų Tėvu, priklauso nuo to, ar bus atkurta bendrystė su tais, kurie tikėjimu jau pažino ir priėmė Jėzų Kristų kaip gailestingumo Viešpatį, išlaisvinantį žmones ir vienijantį juos meilės ir tiesos Dvasioje”[¹²⁴].

Su didele viltimi sekame viso krikščioniškojo pasaulio pastangas visiškai Viešpaties norėtajai vienybei atkurti. Šventasis Paulius tikina, kad „viltis neapgauna”[¹²⁵]. Visada stengdamiesi gauti visišką vienybę iš Viešpaties, norėtume, kad būtų meldžiamasi dar atkakliau. Be to, kaip ir Vyskupų sinodo trečio visuotinio susirinkimo tėvai, norime, kad būtų dar ryžtingiau bendradarbiaujama su tais mūsų broliais Kristuje, su kuriais dar nesame susivieniję tobula bendryste, pagrindu pasirinkus krikštą ir tikėjimo paveldą, kuris mums yra bendras. Tokiu būdu jau dabar, dirbdami tą patį evangelizacijos darbą, galėsime kartu ir geriau liudyti Kristų pasaulyje. To imtis mus verčia Kristaus priesakas, to iš mūsų reikalauja pareiga skelbti ir liudyti Evangeliją.