Įkvėpti meilės
79. Evangelizacijos
darbas reikalauja, kad evangelizuotojas nuolat augtų broliška meile žmonėms,
kuriuos jis evangelizuoja. Apaštalas Paulius, evangelizuotojo pavyzdys, rašo
tesalonikiečiams žodžius, kurie yra programa mums visiems: „Taip
jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija,
bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs”[127]. Kokia gi ta meilė? Ji didesnė
už mokytojo meilę; tai tėvo meilė ir, negana to, motinos
meilė[128]. Būtent tokios meilės Viešpats tikisi
iš kiekvieno Evangelijos skelbėjo, kiekvieno Bažnyčios
statytojo. Vienas meilės ženklų – rūpinimasis tiesos
skleidimu bei įvesdinimu į vienybę. Kitas meilės
ženklas būtų atsiduoti Jėzaus Kristaus skelbimui be
išlygų ir nesidairant atgal. Pateiksime dar kelis šios
meilės ženklus.
Pirmasis būtų pagarba evangelizuojamojo religinei ir dvasinei
padėčiai. Pagarba jo gyvenimo ritmui, kurio nevalia be saiko
apsunkinti. Pagarba jo sąžinei bei įsitikinimams, su kuriais
nevalia šiurkščiai elgtis.
Dar vienas šios meilės ženklas yra rūpinimasis
nesužeisti kito, ypač jei jis silpno tikėjimo[129],
ištarmėmis, kurios įvesdintajam aiškios, tačiau
kitiems tikintiesiems gali tapti sąmyšio ir papiktinimo
šaltiniu, tartum sielos žaizda.
Šios meilės ženklas taip pat bus pastangos perduoti
krikščionims ne abejones ir netikrybes, kylančias iš
nepakankamo išsilavinimo, bet tai, kas nepajudinamai tikra, nes remiasi
Dievo žodžiu. Tikintiesiems reikia tokių tikrybių jų
krikščioniškajam gyvenimui; jie turi į tai teisę kaip
Dievo vaikai, kurie, būdami jo rankose, visiškai atsiduoda
meilės reikalavimams.
|