Su šventųjų įkarščiu

80.   Šį mūsų kreipimąsi įkvepia didžiausių skelbėjų ir evangelizuotojų, paaukojusių visą savo gyvenimą apaštalavimui, įkarštis. Tarp jų norėčiau ypač priminti tuos, kuriuos esame siūlę tikintiesiems paminėti per Šventuosius metus. Jie mokėjo įveikti daugybę evangelizacijos kliūčių.

Tokių kliūčių yra ir šiandien, tačiau pasitenkinsime nurodydami vieną, būtent įkarščio stygių. Ji rimtesnė už kitas, nes kyla iš vidaus. Ji reiškiasi nuovargiu, nusivylimu, sąstingiu ir abejingumu, tačiau pirmiausia džiaugsmo ir vilties stoka. Raginame visus, kuriems kokiu nors būdu ar lygmeniu patikėta evangelizacija, visada skatinti dvasią būti karštą[¹³⁰].

Toks dvasinis įkarštis pirmiausia reikalauja mokėti atidėti į šalį visus pasiteisinimus, kurie galėtų kliudyti evangelizacijai. Klastingiausi neabejotinai yra tie, kurie pagrindžiami, tariamai radus vieną ar kitą Susirinkimo ištarmę.

Taigi pernelyg dažnai girdėti įvairiausiomis formomis sakant: primesti tiesą, kad ir Evangelijos, primesti kelią, kad ir į išganymą, yra ne kas kita, kaip religijos laisvės pažeidimas. Ir apskritai priduriama: kam skelbti Evangeliją, jei visas pasaulis gali pasiekti išganymą širdies tiesumu? Be to, ne paslaptis, kad pasaulis ir istorija yra kupini „Žodžio sėklų”; tad ar nebus iliuzija sakyti, jog Evangelija nešama ten, kur ji jau egzistuoja sėklose, pasėtose Viešpaties?

Kiekvienas, nepabūgęs vargo Susirinkimo dokumentuose nuodugniau patyrinėti klausimus, susijusius su perdėm paviršutinišku tokių pasiteisinimų grindimu, susidurs su visiškai skirtingu požiūriu.

Tikrai būtų klaida primesti ką nors mūsų brolių sąžinei. Tačiau visai kas kita yra pateikti jų sąžinei Evangelijos tiesą bei išganymą Jėzuje Kristuje visiškai aiškiai ir be išlygų gerbiant laisvus sąžinės sprendimus, susilaikant nuo veiksmų, „kurie panašėtų į prievartą arba negarbingą ar netinkamą įkalbinėjimą”[¹³¹]; tai būtų ne kėsinimasis į religijos laisvę, bet, priešingai, pagarbos išraiška tai laisvei, kuriai siūloma rinktis kelią, net netikinčiųjų laikomą garbingu bei pamokomu. Argi būtų nusikaltimas kito laisvei su džiaugsmu skelbti Gerąją Naujieną, pačių gautą per Viešpaties gailestingumą[¹³²]? Ir kodėl tiktai melas ir klaida, pažeminimas ir pornografija gali turėti teisę būti siūlomi ir dažnai, deja, peršami žiniasklaidos destruktyvios propagandos, toleruojant įstatymų leidėjams, bijant geriesiems ir įžūliai elgiantis blogiesiems? Pagarbiai siūlyti Kristų ir jo Karalystę yra daugiau negu evangelizuotojo teisė; tai jo pareiga. O jo broliai irgi turi teisę gauti iš jo Gerosios Naujienos apie išganymą skelbimą. Dievas gali atvesti į šį išganymą tą, kurį nori, jam vienam žinomais keliais[¹³³]. Ir vis dėlto jo Sūnus atėjo būtent tam, kad savo žodžiu bei gyvenimu apreikštų mums įprastus išganymo kelius. Ir jis įpareigojo mus jo galia perduoti šį apreiškimą kitiems. Tikrai būtų naudinga, jei kiekvienas krikščionis ir kiekvienas skelbėjas maldoje įsigilintų į šią mintį: per Dievo gailestingumą žmonės gali būti išganyti ir kitaip, net mums neskelbiant jiems Evangelijos; tačiau kaip mes galime pasiekti išganymą, jei dėl abejingumo, baimės, gėdos – šv. Paulius tai vadina Evangelijos gėdijimusi[¹³⁴] – ar paveikti klaidingų idėjų jos neskelbiame? Juk tai reiškia išduoti kvietimą Dievo, norinčio, kad sėkla sudygtų per Evangelijos tarnų balsą; nuo mūsų priklauso, ar ji išaugs į medį ir atneš daug vaisių.

Tad išsaugokime karštą dvasią. Išsaugokime žavų ir malonų evangelizavimo džiaugsmą, net jei turime sėti su ašaromis. Tegu tai mums reiškia – kaip Jonui Krikštytojui, Petrui ir Pauliui, kitiems apaštalams ir daugybei nepakartojamų evangelizuotojų per visą ilgą Bažnyčios istoriją – vidinį pakilimą, kurio niekas ir niekada negalėtų nuslopinti. Tegu tai būna didysis mūsų pašvęstojo gyvenimo džiaugsmas. Tegu mūsų laikų pasaulis, kuris ieško kartais skausmingai, o kartais viltingai, išgirsta Gerąją Naujieną ne iš liūdnų ir netekusių drąsos, nekantrių ir gniaužiamų baimės skelbėjų, bet iš Evangelijos tarnautojų, kurių gyvenimas žėruoja kaitra, kurie pirmi persiėmė Kristaus džiaugsmu ir yra pasirengę paaukoti savo gyvenimą tam, kad Karalystė būtų skelbiama ir Bažnyčia įdiegta pasaulio širdyje.